Yra toks renesansų
flamandų (Nyderlandai) dailininkas Pieter Bruegel the Elder (1525-1569), kuris
pasauliui paliko daug įdomių to meto tapytų kūrinių. Mano mėgstamiausi yra
atėję iš vaikystės. Gerai pamenu, kad kažkur stalčiuje, tarp senų sovietiniais
dar laikais leistų atvirukų kolekcijų, radau „Medžiotojai sniege“.
Atrodo, nieko neypatinga,
tačiau po Nepriklausomybės buvo toks knyginis ir vizualinės lektūros leidimo
skurdo dešimtmetis, kad mane kaip žaibas paveikdavo iliustracijos ir meno
kūriniai. Jų daug nebuvo. Buvau visai pamiršęs, kaip atidžiai galėdavau tyrinėti
reprodukcijas valandomis ir galvoti ne tik apie tai, kas pavaizduota, bet ir
kas vyko už ir prieš. Kitaip sakant, sukurti savo istoriją.
„Babelio bokštas“ atėjo
vėliau. Manau, iš kažkokio istorijos vadovėlio, kurio niekaip negalėjau susieti
su Biblijos pasakojimu, nes nežinojau tos istorijos. Tik vėliau. Tas „Babelio
bokštas“ taps komerciniu ženklu, puošiančiu vadovėlių viršelius, puodelius,
marškinėlius ir rašiklius. Kone emblema, praradusi vaikišką nuostabą atrasti „Babelio
bokšte“ esančią renesansišką paslaptį. Šiandien prisiminiau šiuos paveikslus.
Gerai į juos įsižiūrėkite, gal ir jums kažką primins.
Šiandien ir mane pasiekė
pūga. Gatvėse strigo eismas. Automobilių ratai matėsi po apsnigtą asfaltą, mieste
žibėjo jau kai kur įjungti kalėdiniai apšvietimai ir mano apsnigtas juodas
skėstis pamažu tirpo karštame viešajame transporte. O kai išlipau! Kokia
vėsuma, kad plaučiai net sako: ačiūūūūūūūū už vėsą! Tirpo tas sniegas ir žmonių
prisnigtuose kapišonuose. Pamaniau sau, gera, kai yra to sniego, kai primena
vaikystę ir pasivaikščiojimus po ilgo snygio kitą giedrą dieną po miškus. Karališkus
miškus, kai sniegas atmuša savaime šviesą ir yra šviesiau, nei turėtų būti. Atrodo,
kas čia tokio? O visgi potyris, kurį verta savaip susigrąžinti ir iš naujo
patirti.
Laiptinėje vėl daužomi ir
kratomi batai, pametamos pirštinės, vėluoja transportas. Paprasta. Argi ne
stebuklas?
Žinau, žinau...
Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“
(angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“,
nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas
reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės
bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje
kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis
it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas
naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme
pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis
Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą.
Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių
režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.
Visgi Ch. Nolanas yra šių
dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi
didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir
istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo
medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant
kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai
su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra
mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės
santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje
istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o
laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis
darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB
Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą
už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti
Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau
galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri,
niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti
vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl
to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir
savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?
Visgi filmas trys
valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus
dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad
žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai
apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti
kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį
ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.
Manau, tyčia pasirinkta tokia
termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą
masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą,
pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į
kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus
nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas
JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime
ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas,
o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir
paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo
šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui
pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir
perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.
Ar teisingai Nolanas
interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet
interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi
pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar
tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug
dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs
komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko
nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy
bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų
ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne
filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto
masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį
paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš
keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį,
kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro
montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai
pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti
Didysis masinis Holivudo kinas?
Sunku prognozuoti
kaskart, kas laimės Booker Prize premiją. Šiemet, lapkričio 26 dieną, ją pelnė
airių rašytojas Paul Lynch (g. 1977), kuris parašė penkis romanus ir šis
– Prophet Song – buvo sėkmingiausias. Aišku, buvau kažkodėl tikras, kad laimės
kitas Paulas, Paul Murray su „The Bee Sting“, bet atsitiko taip, kaip atsitiko.
Kiek man jau žinoma, laimėtojo knyga bus verčiama į lietuvių kalbą.
Galima įsivaizduoti tam
tikrą rašytoją, kuris kūrybiniu metu stokoja skaitymo, bijo būti tapatus ir dėl
to panašus į kitus, todėl renkasi skaitymo badą, kol visai save iškrauna. Bet
kiek gi tokių rašytojų pasaulyje yra? Manau, vienetai. Tad visai suprantama
Paulo Lyncho pozicija.
Holivudas gali džiaugtis,
jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“
kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu,
ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums,
žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet
pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023),
kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa,
šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys
Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas
susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir
tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba
apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.
Filmas turėjo būti geras
trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man,
pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį
pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir
pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad
laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo
kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima
nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir
negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam.
Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.
Filmas neišplėtoja
įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia
netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi
veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir
neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas
nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui,
pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa,
bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir
Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa
istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės
ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę,
kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys
stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys
Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne
svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir
nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai
perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios
istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų
labiau ambivalentiški ir natūralesni.
Tiesa: kadangi moteris
režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra
režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas
neturi lyties. Turi. Ypač masinis.
Puiki kino kritikų
įvertinta režisierės Rose Glass psichologinė siaubo drama „Šventoji Modė“
(„Šventoji Mod“) (angl. Saint Maud) (2019) sukrėtė ne vieną savo
simbolinėmis prasmėmis byloti apie pakrikusią žmogaus psichiką. Filmas tarsi iš
ligonės vidaus bando perteikti haliucinacijų ir gotikinių, barokinių religinių
siaubų išklaipytą pasaulio reginį, kuris, tiesa, ir tampa didžiausia šio filmo
siaubo išraiška.
Pagrindinė veikėja Keitė,
kuri pasivadino Mode, atvyksta slaugyti kadaise garsios šokėjos Amandos,
pastaroji serga vėžiu ir jai nuolat reikalinga priežiūra. Galiausiai Modė sau
įsiteigia, kad ligonė nėra jau tokia svarbi, kur kas svarbesnė yra jos siela,
tad pamažu Modė tampa maniakiškai reikli savo poniai, kuri mėgo ir tebemėgsta
pasilinksminimus su vyrais ir lesbietėms, jai nesvetimas bohemiškas gyvenimas.
Galiausiai pasirodo, kad Modė irgi nėra šventoji, ji gyveno pasileidėlės
gyvenimą ir gerdavo iki nukritimo, tačiau, ieškodama gyvenimo prasmės dėl
nelaimingo neįvardyto atsitikimo vienoje slaugių ligoninėje, ji atsigręžė į
Dievą ir galiausiai įtikino save, kad ji kaip slaugytoja ir globėja turi savo
misiją.
Iš tikrųjų filmas, nors
ir siaubo žanro, jame išryškėja sudėtingas veikėjos psichologinis pasaulis. Iš vienos
pusės Modė susikuria, nors ir keistais būdais, gyvenimo prasmę, jai tai padeda
išsilaikyti ant kojų kasdienybėje. Iš kitos – filmas rodo tą pavojingą ribą,
kas gali nutikti, kai nesirūpinama nei traumos gijimu, nei kaltės jausmo
paleidimu, nei apskritai psichine sveikata. Filmas, apgaubtas gotikinių tamsių
spalvų, baugina savo netipinėmis siaubo priemonėmis. Kas dedasi su Mode? Nuolat
kyla tas keistas dvejopas jausmas, ką filmo kūrėjai mums nori perteikti. Ar
Modė iš tikrųjų apsėsta? Ar ji iš tikrųjų atstovauja gėriui, o mes,
pasauliečiai, šventuosius dabar matome tik kaip kuoktelėjusius? O gal tai tik
mergina, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai? Filmas iki galo neatsako į
šiuos klausimus ir tai yra gerai, nes po filmo kyla pačių įvairiausių minčių.
Nors ilgą laiką, kol filmą žiūrėjau, svarsčiau, kodėl aktorė Jennifer Ehle
tokia panaši į Meryl Streep, kai ji atliko vaidmenį filme „One True Thing“
(1998)... Esama stulbinamų panašumų! Visgi filmas kaip siaubo filmas nėra
tipinis, režisierė pasistengė sukurti išskirtinį pasakojimą, kuriame pats
didžiausias siaubas yra kylantis iš paties žmogaus savikontrolės praradimo,
tačiau filmas mažo biudžeto, dvelkia perdėtu šaltumu ir retsykiais nenatūraliais
dialogais.
Buvau kurį laiką nerašęs
pozityvių įrašų ir pastebėjau, kad visgi tas ritualas mane asmeniškai kasdien
nuteikdavo ištiek geresne linkme, tad pratęsiu.
Leidžiu būti sau
pažeidžiamu, todėl pažeisti iš tikrųjų tampa sudėtinga.
Leidžiu sau suklysti, tad
nebebijau klaidos.
Leidžiu sau nieko
neveikti, todėl nesigraužiu dėl rezultato.
Leidžiu sau būti, todėl
negalvoju apie mirtį.
Neteisiu savęs, todėl ir
kiti manęs (nu)teisti negali.
Atsikelti. Eiti.
Kvėpuoti. Patirti įvairias patirtis. Transformuotis ir būti nepajudinamu, savo
paties centre, žaidimo viduryje. Leisti ir atleisti. Labiausiai sau, nes, kaip
žinia, išorė susitvarko savaime, o vidiniais pokyčiais ir santykiu reikia
rūpintis pačiam.
Brigitte Giraud. „Gyvenk
greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.
Sveiki, skaitytojai,
Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima
suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą
emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje
plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros
premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais
metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis
(Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai,
perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius.
Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities
dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos
sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre
vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.
Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo
asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai
persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė,
muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų
įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir
bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys
svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.
Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir
sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę.
Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso
romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą
apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas
ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o
autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo,
jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos
kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo
svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko
mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe
ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau
save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria
planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p.
53).“
Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per
du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai
smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir
pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu,
pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000
frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs
pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai
išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po
remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas
ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad
jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui
sielos.
Brigitte Giraud
Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami
vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų,
jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio
ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės
Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri
pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty
išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A
albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje
ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip
lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias
„Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo
visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai
saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau
perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją,
sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų
autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas
skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.
Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių
faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų
karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties.
Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas
būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o
gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir
iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų
motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes
nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis
dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo
ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas
japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose
keliuose (p. 99).“
Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai
kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete
drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu
mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris
pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti
savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi
tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie
baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus
grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju
perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais
reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli
gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų.
Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį
puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad
ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.
Turiu blogą įprotį žiūrėti visokius prastus ar
vidutiniškus siaubo filmus, nes tai paprastas, primityvokas ir dažnai
pramoginis žanras. Nekalbu apie naujosios kartos paturbintus siaubo
filmus kaip „Paveldėtas“, „Motina!“ ar „Saulės kultas“, kurie išties pakylėjo
šį siaubo žanrą visai į kitą lygį, tačiau visumoje visgi (ypač prieš Heloviną!)
išleidžiama vienas po kito pigūs siaubo filmai. Vienas iš tokių – „Jie
gyvena viduje“ (angl. It Lives Inside) (2023).
Pastarasis remiasi emigrantų iš Indijos induistų
mitologiniais pasakojimais, kuriuos filmo kūrėjai apjungia su amerikietiškos
kultūros detalėmis. Dėmesio centre – imigrantų indų dukra Sam, kuri pasižymi
visais amerikiečių paaugliams būdingais simptomais: negerbia motinos, ištisai
naršo per savo išmanųjį, nesiduoda auklėjimui, meluoja, susitikinėja vakarais
su tuo, kas patinka. Tipinis ir erzinantis paauglės tipas, kurį, tiesą sakant,
net neįdomu žiūrėti. Filmo kūrėjai neišvyniojo meškerės ir nepadarė ko nors
įdomesnio, ko nematytumėt prastame siaubo filme.
Kitą vertus, filmas ir nesistengia kažko analizuoti,
atskleisti naujo. Gal kam pasirodys, kad indų aktoriai amerikietiškame siužete
yra šis bei tas, bet absoliučiai tai nesuveikia. Dar prasčiau su veikėjų
charakteriais. Tamira – slampinėjanti su stiklainiu pajuodusi paauglė vien iš
veidelio prašosi socialinės pagalbos, tačiau nei mokytojai, nei aplinkiniai
nereaguoja. Absurdu tampa ir Sam pastangos susidoroti su blogiu, pabaigoje lyg
ir kuriamas netikroviškas mergaitės didvyrės portretas, pasiaukojančiosios, nes
ji prisiima į savo vidų blogį, todėl pagaliau nusipelno tėvų ir artimųjų pagarbos
t. y., atvirkštinis mergaitės elgesys filmo pradžioje. Supraskite, įvyko
esminis veikėjos persiauklėjimas per siaubo patirtį, tačiau jis toks lėkštas,
kad belieka tik šypsotis. Tiesą sakant, filmas prastas, neįtikino niekas. Siauras
siužetas, prasti charakteriai, filmas be ryškesnės minties.