Knyga: Brigitte Giraud "Gyvenk greitai"

 Brigitte Giraud. „Gyvenk greitai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p.192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka trumpos ir skaidrios knygos, kurias galima suskaityti per vieną vakarą ir dar ilgai apie jas galvoti. Apie jų paliktą emociją. Prancūzų rašytoja Brigitte Giraud (g. 1960) savo gimtinėje plačiai žinoma, tačiau tik 2022 metais pelnė garsiausią Prancūzijos literatūros premiją – Goncourt‘ų. Tiesą sakant, man ši knyga koreliuojasi su šiais metais skaityta ir neseniai Nobeliu įvertinta Annie Ernaux autofiksiniu romanu Įvykis (Baltos lankos, 2023). Abu romanus sieja autorių asmeniniai išgyvenimai, perpasakojami iš retrospektyvos, žvelgiant daug metų atgal į praeities įvykius. Apskritai tokios asmeninės patirtys, perskrodžiančios prancūzų praeities dešimtmečių tendencijas, šiuo metu labai madingos ir populiarios. Tokios knygos sulaukia labai daug dėmesio, tad Gyvenk greitai (pranc. Vivre vite) taip pat. Ją į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė.

 

Brigitte Giraud rašydama romaną remiasi savo asmeniniais patyrimais, įvykusiais 1999 metų birželio mėnesį, kai persikraustant į naujus namus motociklo avarijoje žuvo jos gyvenimo meilė, muzikos kritikas Klodas ir ji liko našle su augančiu vaiku. Pasakojimą nuo anų įvykių skiria du dešimtmečiai, tačiau skaitant akivaizdu – aštrus skausmas ir bandymai suvokti, kodėl tą lemtingą dieną sugriuvo gyvenimas, yra patys svarbiausi ir tikriausiai neatsakomi iki galo.

 

Autorė lyg detektyvė apmąsto namo pirkimo istoriją ir sudaro ištisą sąrašą, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną nebūtų to ar ano atsitikę. Tai tarsi matrica, atskiras sudarytas įvykių žemėlapis, kuris lemia ir viso romano analitinę struktūrą. Kiekvienam įvykiui autorė skiria po tam tikrą apmąstymo skyrelį, pastaruosiuose retsykiais „prasimuša“ tam tikras kaltinimas ir apgailestavimas. Iš vienos pusės, galima pagalvoti, kad knyga pikta, o autorė pernelyg giliai kapstosi po įvykių, kurių negalėjo pakeisti, tad atrodo, jog nuskyla ir motinai, ir broliui, ir net japonų motociklų gamybos kampanijai. Visų pirma, autorė atskleidžia, kaip jai ir Klodui anuomet buvo svarbu persikraustyti, kokia ji buvo apsėsta naujo namo pirkimu. „Man patiko mintis, kad į namus bus įeinama per sodą, kurį dar reikės įveisti. Viename kampe ketinau pastatyti pašiūrę dviračiui, nes tame geresniame pasaulyje įsivaizdavau save apsipirkti važiuojančią dviračiu, tokią tikrą miestietę, supercool, kuria planavau tapti. Tais laikais tokių dar niekas nevadino bohemiškais buržua (p. 53).“

 

Tikiu, kad prancūzai šią knygą perskaitys dar kitaip. Per du dešimtmečius jų socialiniai luomai, jeigu galima taip pavadinti, labai smarkiai pakito, kaip ir, beje, miestų kvartalai, vertybės, gyvenimo ir pragyvenimo kokybės supratimas. „... spekuliacija nekilnojamuoju turtu, pradėjusi sukti galvas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuperki už 320 000 frankų, po dešimties metų parduodi už dvigubą sumą. Bingo. Mus supo smulkūs pasipūtę sukčiai, taigi, netgi jeigu ir dėjomės tuo neužsiimą, galiausiai išsitraukdavome skaičiuotuvą ir skaičiuodavomės apie kvadratinio metro kainą po remonto (p. 32).“ Tiesą sakant, šitas spekuliacinis naujų būstų supirkimas ir perpardavimas visai neseniai pačioje Lietuvoje sukėlė nepataisomą žalą, kad jau nebeįmanoma tiesiog paprastam žmogui nusipirkti nuosavo būsto nepardavus velniui sielos.

Brigitte Giraud

 

Pamenu 1999 metų saulės užtemimą, kada mes, dar būdami vaikai, nudeginę stiklą žiūrėjome vieną didžiausių Europoje matomų saulės užtemimų, jis, beje, minimas ir pačioje knygoje. Esama laikmečio, naujojo tūkstantmečio ženklų, kuriuos atpažins ir lietuviai skaitytojai. Visgi autorė nestokoja meilės Klodui ir po daugel metų. Pasakodama apie jį, negali išvengti muzikos, kuri pasakotojai tampa jungiamuoju elementu su prisiminimais. „Mano atminty išliko tas ypač neužmirštamas momentas, kai jis parėjo su pirmuoju Dominique A albumu „La Fossette“ ir liepė man nejudėti, kitaip tariant, atsisėsti virtuvėje ant mažos kanapos ir klausytis nieko nedarant (prisimenu tą paliepimą). Ir kaip lietėsi mūsų pečiai, kaip ieškojome vienas kito akimis, kai išgirdome pirmąsias „Le Courage Des Oiseaux“ gaidas, dainos, kuri tapo mūsų kodu, ir kaip ji tapo visos kartos simboliu (p.137).“ Man asmeniškai labai patinka tie muzikiniai saitai su prisiminimais, todėl skaitant galima pasijunti muziką, lengviau perprasti prisiminimų ir teksto ritmą, perprasti asociacijų nostalgiją, sklindančią iš pasakotojos tono. Beje, daug muzikos yra ir kitos prancūzų autorės Virginie Despentes trilogijoje Vernonas Subutexas. Tas, kas skaitė, žino, kaip aliuzija į muziką veikia tekstą ir skaitytoją.

 

Romane mane nustebino ir keletas visiškai atsitiktinių faktų, apie kuriuos nežinojau. Vienas iš jų – amerikiečių siaubo romanų karaliaus Stephen King avarija, kuri įvyko kelios dienos iki Klodo mirties. Autorė kelia prielaidą, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jeigu rašytojas būtų žuvęs, Klodas būtų atkreipęs dėmesį ir kitaip važiavęs brolio motociklu, o gal išvis nesėdęs už vairo. Pasirodo, S. Kingas šią avariją visgi išgyveno ir iki šiol rašo, slogiam pasakotojos nusivylimui. Kitas dalykas – japonų motociklų kampanijos produktas, kuris pačioje Japonijoje buvo uždraustas, nes nesaugus, tačiau dėl tam tikros eksporto politikos šie nesaugūs modeliai vis dar buvo parduodami Europoje, su tokiu važiavo pats Klodas. „Panašiai buvo ir su „900 CBR“, mašina įšventintiesiems, bomba kamikadzėms. Uždrausta pas japonus, nenorėjusius atsidurti griovyje savo dažnai siauruose ir vingiuotuose keliuose (p. 99).“

 

Knygoje visgi daug savigraužos, autorė labiausiai kaltina save, kad išvyko į savo knygos pristatymą, o vakare, plepėdama su lesbiete drauge, taip ir nepaskambino savajam Klodui. Tie minimi jeigu aš, jeigu mama, jeigu Klodas, jeigu brolis... bando aprėpti tą skausmą, kuris pulsuoja iš puslapio į puslapį. Kas tokių klausimų nėra kėlęs, kai buvo arti savo mylimojo ar artimojo mirties? Kas išvengė kaltinimo ir savigraužos? Visgi tenka sutikti su Goncourto premijos komisija, kad knyga, nors ir apie baisius prisiminimus, visgi joje sušvinta ir pats gyvenimas, jo laikinai trapus grožis, kuris buvo kuriamas, juo buvo mėgaujamasi. Knygą labai rekomenduoju perskaityti per vakarą ar du, kad pajustumėte to gyvenimo greitį, aistrą, kuriais reikia džiaugtis kiekvieną dieną, nes juk niekada nežinai... Knyga toli gražu nėra stebuklas, bet džiaugiuosi, kad ji pabaigoje paliko nemažai emocijų. Mėgstu skaityti gulomis, prieš užmiegant. Tąkart, užvertus knygos paskutinį puslapį, mano akys neužsimerkė, jos užsižiūrėjo į lubas, ir galiu prisiekti, kad ką tik grįžau iš visai kito pasaulio, kuris vis dar neužsivėrė.

Dominique A – Le Courage Des Oiseaux

Dieu que cette histoire finit mal

On imagine jamais très bien

Qu'une histoire puisse finir si mal

Quand elle a commence si bien

 

On imagine pourtant très bien

Voir un jour les raisons d'aimer

Perdues quelque part dans le temps

Mille tristesses découlent de l'instant

 

Alors, qui sait ce qui nous passe en tête

Peut être

Finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Tourne ton dos contre mon dos

Que vois tu je ne te vois plus

Si c'est ainsi qu'on continue

Je ne donne pas cher de nos peaux

 

Parfois, qui sais ce qui nous passe en tête

Peut être finissons nous par nous lasser

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

 

Si seulement nous avions le courage des oiseaux

Qui chantent dans le vent glace

Jūsų Maištinga Siela