Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela