Filmas: "Sąžiningas žaidimas" / "Fair Play"

 Sveiki,

 

Holivudas gali džiaugtis, jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“ kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu, ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums, žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023), kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa, šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.

 

Filmas turėjo būti geras trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man, pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam. Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.

 

Filmas neišplėtoja įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui, pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa, bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę, kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų labiau ambivalentiški ir natūralesni.

 

Tiesa: kadangi moteris režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas neturi lyties. Turi. Ypač masinis.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela