Sveiki, skaitytojai,
Britų režisierius Andrew
Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir
serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais,
kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius
tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai
įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All
of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą.
Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau
reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano
galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.
Nesitikėjau, kad filmo
metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir
jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas
neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija
pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų
aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek
pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį
suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą
filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi
daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo
prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo
atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus
pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.
Ką galima pasakyti
mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti,
kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man
regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis,
susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis
patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks
yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą
ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti,
metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos,
ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija
šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai
padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių
aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo
scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai,
kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis,
bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali
pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono
Kino pavasario filmų.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą