Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.
Sveiki, skaitytojai,
Žinote, kas buvo
įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904)
dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ
)? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau
susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra,
reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai
pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas
dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau
įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne
tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros
lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu
būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų
literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja
po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie
mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.
Labai geras šitai
subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į
lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia,
kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės
Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis
sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą
literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo
dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma.
Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin
idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita
uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės
imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.
Apie kitokią laisvę A.
Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir
Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi
prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta
joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos
įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų
amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės
miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent
seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras
vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus,
tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško
romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad
laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija
apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau
poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima
gyvenimo džiaugsmą.
Iš vienos pusės, galima
sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį
brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius
pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų
lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip
niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir,
rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir
likusios seserys.
Nors ši puiki pjesė ir
apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai
samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“
Čechovo pjesės veikėjų prognozę.
„VERŠININAS
Apie ką? Pasvajokime...
pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.
TUZENBACHAS
Ką gi? Po mūsų žmonės
skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir
ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir
laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ –
ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.
Ir išties, kai pabaigi
skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo
dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai
vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai
lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu
nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai
realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas
apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo
įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę
santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas
apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti
Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis
dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra
likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros
kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir
santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius
vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą