Kaip parašyti (nerašyti) eilėraštį?

Sveiki,

Šiandien paryčiais, kai negalėjau užmigti, o šalia miegantis žmogus, rodos, piktybiškai knarkė dramblio straubliu man į ausį, kad net tekdavo, kas pusę minutės trinktelėti alkūne į jo šonkaulius, kad pritiltų, bet nepašoktų išgąsdintas iš miego, tada, rodos, pagalvojau, kad pas mane atėjo eilėraštis.

Paprastas, pilkas ir žodžiais neapčiuopiamas eilėraštis. Būtinai apie egzistenciją. Šiokią ar anokią. Poezija, kuri nekalba apie būtį (šiokią ar anokią), net negali save vadinti poezija.

Taigi. Eilėraštis turėjo būti iš siurrealistinių vaizdinių. Vaikai sėdi ant savo būsimų kapo paminklų ir kažko laukia. Gal Biliūno baltos katytės, kurią nudaigotų strėle, gal kokio traukinio į Sibirą, arba Rainar skrydžio į Vakarus. Bet būtinai ant antkapių, lyg ant naktipuodžių, lyg būtų venomis pririšti prie to akmens ir nekaip negalėtų pabėgti nuo savo pačių laikinumo. Kaip tuose budistiniuose tekstuose, kurie sako, kad kiekviename vaike jau glūdi senis. Ir tai tiesa. Tik kaip išmagnetinti tuos žodžius, priskirti jiems tinkamą valentingumą, kad susikonstruotų jų konstruktas, bet netaptų tik saldžiai išplakta lipni neva estetinė fruktozė?

Jeigu dar nežinau, vadinasi, eilėraštis neatėjo. Praėjo pro šalį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stounhersto beprotnamis" / "Stonehearst Asylum"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakalbėti apie kino filmą „Stounhersto beprotnamis“ (angl. Stounehearst Asylum) (2014), kurį režisavo kažkada Lietuvoje svečiavęsis ir filmavęs „Transiberiją“ režisierius Brad Anderson. Tai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo jo darbo, nors trilerio efektas visgi išliko.

Filmas taiko į ganėtinai populiarų ir žiūrovui patinkantį žanrą – mistinį trilerį, kur kas gaivesnis ir įdomesnis, nei įprastinio siaubo filmo šablonai. Neslėpsiu, kad man iškart patiko šis filmas. Nuo pat pirmųjų kadrų, nuo pasirinkto laikmečio, kostiumo, beprotnamio vizualumo, tiek vidinio interjero, tiek peizažo grafika, kuri panešėjo net į Hogvartsą, sakytum, geras beprotnamiui „plotas“ kaip viktorijos laikų Anglijoje, o vidus tartum koks serialo „Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis“ antrojo sezono dvelksmas. Gražūs vizualiniai niuansai ir paslaptinga istorija, kuri tikrai patiks daugeliui.

Nors kino kritikai šią juostą pasitiko gana vidutiniškai, dėl komerciškai pateiktos kino juostos intencijos, idėja taip pat nėra lyg ir nauja, tačiau nebūčiau toks tikras, kad filmas vidutinybė. Priešingai, iš to, kas per paskutinius metus pasirodė prabangesnėse mistiniuose filmuose, šis, sakytum, yra šioks toks geresnis atokvėpis. Aišku, filmo pabaiga, kurią daug kas spėjo iškoneveikti, turi savo trūkumų, nuspėjama, neintriguojanti, norėjosi scenarijuje siužeto vingių pakeitimų, o filmo viduryje kai kurių nuspėjamų, šabloniškų vyksmo atsisakymų, pvz., kaip anglimis palaidotas piktadarys, kuriuo daktaras nepasirūpina, aišku ir taip, kad jis sutrukdys išgerti pamišėliams užnuodyto šampano. Pro tas komerciškas kiaurymes košia silpnosios filmo vietos, kurios intuityviai nujaučiamos vidutinio žiūrovo, o ką jau bekalbėti apie gurmaną?

Na, ir žinoma, aktoriai. Veteranai, gerai žinomi komercinio kino atstovai. Žavu juos sutikti, ypač turiu pagirti Jim Sturgess, kuris man itin pradėjo patiko šiais metais, po matytų kino filmo „Aplink Visatą“, kur demonstravo neįtikėtinus vokalinius sugebėjimus, tiek „Debesų atlase“. Na, ir žinoma, pagaliau prisijaukinau Kate Beckinsale, kuri man kaip aktorė niekada neimponavo, bet žiūrint į ją šiame filme, potencialumu negalima nepatikėti. Aišku, ne ką prasčiau pasirodė ir vyresniosios kartos aktoriai. 

Filme yra intrigų, mįslių, nenuspėjamumo, bet kartu yra ir kvailų šablonų. Kai kas sakė, kad filme nėra dvasios, atmosferos, bet kaip tik man buvo ir dvasios, ir atmosferos, bet gal ne tokios toliai užvaldančios, kurios norėjosi, ir filmas matomai galėjo sukurti, tačiau pasidavė šablonams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aiškiaregė" / "Dievo dovana" / "The Gift"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pakomentuoti ir pasidalyti kino filmu „Aiškiaregė“ (angl. The Gift) (2000), kai kur filmas verčiamas „Dievo dovana“ ir kuris būtų taisyklingesnis pagal anglišką pavadinimą. Na, tiesą sakant, ilgai laukiau šio filmo ir netikėtai jį pažiūrėjau. Buvau matęs vaikystėje, bet atsiminiau tik neaiškias nuotrupas, galimas daiktas, šio filmo nepamačiau iki galo, bet štai dabar...

Dabar jau visai kas kita. Filmas pasakoja apie našlę, trijų sūnų motiną, kuri gauna pašalpą ir šiek tiek verčiasi būrimu. Galiausiai ji įsivelia į kriminalinį įvykį, apie kurį perspėja regėjime jos mirusi senelė... Filmas jau nuo pat pirmųjų kadrų sudomina ir nebepaleidžia. Aišku, tai mistinis trilerio žanras, tačiau kažkaip neįtikėtinai viskas gerai surežisuota, o scenarijus, rodos, ką čia naujo begalima pamatyti sename mistiniame trileryje, bet visgi galima! Paprasta, rodos, kaip du kart du, bet mėgautis šiame filme yra kuo! 

Filmą režisavo „Žmogaus voro“ epopėjos ir „Ozas: didelis ir galingas“ režisierius Sam Raimi. Režisavo itin sėkmingai, pasikviesdamas tokius puikius aktorius kaip Cate Blanchett, Hilary Swank, Katie Holmes, Keano Reeves ir t. t. Dirbti su tokia puikia aktorių brigada, rodos, pasisekti negalėjo, bet mes žinome, kad aktoriai dar nėra gero filmo garantas. Puikus scenarijus, išvystyta istorija, subtilūs pagrindinio personažo regėjimai, baugi, siaubo filmui būdinga atmosfera, meilės istorija, rodos, trileryje yra tiek daug, ir viskas savo vietose. Šiųmečių „Oskaro“ savininkė Cate Blanchett iš vis, kaip ir daugelyje filmų, nepakartojama. Net nereikia jai būt seksualiai ar kokiai kitokiai, ji tiesiog neįtikėtinai įdomi ir įtaigi kadre, taip galiu pasakyti ir itin brutalų šįkart pasirodžiusį Keano Reeves, bei baikščios H. Swank personažo. Puiki istorija, lengva magija, bet dar nenusibanalėjusi, priminė „Kaulų kolekcionierių“ bei filmą su Sandra Bullock „Nuojauta“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frenkas" / "Frank"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų filmą „Frenkas“ (angl. Frank) (2014). O britiškas kinas iš tikrųjų retsykiais mane ima ir nustebina, to tikėjausi ir šįkart. Tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.

Keistas filmas su labai keistu scenarijumi. Žinoma, pagalvojau, kad daugeliui iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, manau, kad filmas nėra tas, kuris sužavės kiekvieną nors kiek intelektualesnį kino žiūrovą. Šalta britiška konservatyvi filmo energetika iš pat pradžių jau vibruoja Šiaurės jūros pilkuma. Kuriama įdomi, originali, novatoriška ir kiek postmoderni pagrindinio personažo mąstymo forma, vaizduojamos sodrios kūrybos kančios. Brutalumas, šablonų skrodimas, infantilūs, beprotiški dialogai, charakteriai tyčia kuriami pagal nestabilios psichikos plokštumą. Nesuprantant filmo psichologinio lygmens, simbolizmo, gali filmas pasirodyti visai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Nors daug kas žavisi šiame filme aktoriaus Michael Fassbender, kuris tikrai yra nuostabus aktorius ir nieko jam neprikiši, bet jis visą tą laiką išbūna po kupolu ir jo tapatybės kaip aktoriaus nebelieka, tik žinia, kad po juo yra genialus aktorius, kurį galėjo kas nors pakeisti bet kada. Šiaip man kur kas labiau patiko britų „ryžasis“ aktorius Domhnall Gleeson, kuris tikrai pademonstravo įdomų, sudėtingą personažą, priėmė „bepročius“ tarsi jie nė nebūtų bepročiai, o ir iki pat filmo pabaigos ir po filmo taip ir neaišku, ar jis pats yra tik karštligiškai ieškantis kūrėjas, ar irgi turintis kažkokių psichologinių problemų.

Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Vieniems ši forma gali pasirodyti nepriimtina, o kitiems priešingai – labai įdomi ir savita. Panašų filmą projektavo Jude Foster „Bebras“, kai žmogaus baimės ėmė slėptis už kaukių, tik šįkart tai ne bebras, o didžiulė galvos kupolo kaukė.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarasti Izaiją" / "Losing Isaiah"

Sveiki,

Tęsiant aktorės Jessica Lange filmų peržiūrą, šįkart „užšokau“ ant jos filmo „Prarasti Izaiją“ (angl. Losing Isaiah) (1995). Sudėtinga ką nors komentuoti apie šį filmą. Tai filmas apie motinystę, apie tai, ką reiškia būti motina, daryti motiniškas klaidas ir dėl jų gailėtis. Filmas be jokios abejonės patiks daugeliui, ypač pačioms motinoms.

Iš pradžių filmas buvo kiek abejotinas. Pirmieji kadrai gana stiprūs. Juodaodė moteris, palieka konteineryje savo vaikelį, o pati nusisvaigina doze narkotikų, o vaikelis tuo tarpu atsiduria baltaodžių šeimoje ir ten pasilieka ilgiems ilgiems metams, kol biologinė motina jo nesusiranda... Žinote, tema išties labai kebli, nes žiūrint filmą, imi galvoti, kurią pusę reiktų palaikyti? Biologinės motinos teises, kuri visomis išgalėmis stengiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, ar tos baltaodės medicinos seselės, kuri tiek metų augino vaikelį kaip savo ir jam gali suteikti socialinį garantą? Vienareikšmiško moralinio pasirinkimo nėra, todėl filme viską sprendžia teisimas. Tik klausimas, ar teismas gali nuspręsti teisingai? Bet ar kas nors paklausė, ko iš tikrųjų nori berniukas?

Filmas stiprus savo tema ir emociniu, moraliniu fonu. Režisūra gal nėra kažkuo novatoriška, originali, veikiau tradicinio tipažo, vidutiniška, bet vis tiek patiko. Vieną įdomesnių vaidmenų savo karjeroje sukuria Halle Berry. Šiame filme ji atrodo išties labai gerai. Tą patį galiu pasakyti ir apie Jessica Lange. Abi aktorės kūrė moralines kolonas, priešpriešas, abi lošė teismo šachmatais... Visgi visumoje, atmetus filmo siužeto moralinius klausimus, manau, kad filmas nėra vizualiai įspūdingas, buvo galima netgi dar labiau viską aštrinti, galbūt kažkoks kine vykęs „vidinis nusodinimas“ neleido prasimušti aktorėms ir pačiam filmui į apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela