Knyga: Valdas Papievis "Odilė, arba Oro uostų vienatvė"

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Viena sėkmingiausių pastarojo metų lietuvių grožinės literatūros knygų yra be jokios abejonės Valdo Papievio romanas gana iškalbingu pavadinimu Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Tiesą sakant, ilgai svarsčiau, kada prieisiu Valdą Papievį, norėjau suskaityti jo puikiai įvertintą romaną Eiti, tačiau lentynose jo jau nebebuvo – tiražas išpirktas. Manęs nė kiek nestebina Odilė, arba Oro uostų vienatvė komercinė sėkmė, o ypač tarp literatūrologų paleistas Gerasis žodis. Beje, tai viena labiausiai recenzuojamų paskutiniu metu knygų literatūros forumuose, o Knygų mugės metu pasiektas pikas – po pristatymo tiražas jau beveik išparduotas. 

Knygos turinio kontekstas neatsiejamas nuo Valdo Papievio asmenybės – taip jau yra, kad biografiniai faktai ir asmens potyriai nulemia grožinio kūrinio turinį, jo raišką ir problematiką. Niekam ne paslaptins, kad knygos autorius labai ilgą laiką gyvena Prancūzijoje, kur jį paveikė Vakarų kultūra, išskirtinai galima įvardyti Paryžiaus miesto subkultūras, kurios nulėmė romano temas. Žvelgiant į lietuvių nūdienos emigrantų kūrybą, nesunku atskirti tris beletristikos tipus pagal literatūros temas. Vieni iš jų užima vadinamą didžiąją nišą, kai kūriniai nagrinėja tapatumo klausymus, pritapimo–nepritapimo, įsiliejimo į kitą kultūrą sudėtingumą, dar kiti, kaip antai Dalia Staponkutė, derina, ieškodama identiteto tautinių kultūrų visumoje, o štai V. Papievis lyg koks tikras prancūzas – praktiškai jo romano pasakotoją nekamuoja jokie tautiniai indentiniai klausimai, o jeigu apie V. Papievį nieko nežinotume, tai net sunku būtų patikėti, kad knygą parašė lietuvis. Egzistenciniai vienatvės mėšlungių traukuliai – štai, kas yra centrinis jo romano skaudulys, o tautinė tapatybė tokia nusitrynusi nuo autoriaus biografinių faktų, kad lietuvybės romane nė su žiburiu nerasite. Ir gerai! Tai unikalu ir įdomu, nes tai visai kita literatūros šaka emigrantų lietuvių rašytojų gretose.

Grįžtant prie paties romano, neatsiesiu savo recenzijos nuo subjektyvių įspūdžių. Skaityti Odilė, arba Orų uostų vienatvė buvo gana sudėtinga, kartais net varginantis dalykas, nes namuose vis kaupiasi naujos knygos, kurios kviečia būti perskaitytos, o šis romanas dar neperskaitytas – kaipgi čia dabar imsi ir numesi į šalį? Darius Kuolys, senas V. Papievio bičiulis, Facebook‘e smarkiai gyrė romaną ir rekomendavo balsuoti Metų knygos rinkimuose, tačiau visgi savo balsą atidaviau Daliai Staponkutei, kuri ir laimėjo šį apdovanojimą. Kodėl iš dalies šiam romanui jaučiu antipatiją? Dėl snobizmo, kuris veržiasi per kraštus. Žinoma, snobiška knyga nėra prasta, mėgstu subtilias, giliausius egzistencinius parametrus sudrumsčiančias knygas, tačiau knyga reikalauja „darbo“, skaitymas apsunksta, nes kūrinys tampa išsiliejusi tarsi akvarelė ant balto popieriaus. Beje, knygos viršelis, kuris lyg ir pratęsia romano Eiti vizualumą. Taigi, jeigu trokštate greito ir sujaudinančio, sudirginančio jūsų jusles ir emocijas, šis romanas visiškai netinka, nes siužetas išsiliejęs, praktiškai įvykių kūrinyje vienas kitas ir jie tokie smulkūs, kad po kažkiek laiko galite paklausti: palaukite, skaičiau tą knygą, bet apie ką gi ji – nepamenu. V. Papievis egzistencinių būsenų rašytojas, siužetas yra antrinė dalis, jam kur kas svarbiau rašant išgyventi momentą egzistenciniais „čiuptuvais“, slystanti į stebėjimą, apgaubtą erdvės ir laiko padiktuotų, o kartais iliustruojant papildančių pojūčių – juk ir pasakotojui svarbu per save, kaip per laidininką, praleisti elektros srovę: „...mintys, kurios tik tokiomis valandomis gali apnikti. Tikriau, jos mane ne apninka, jos manimi srūva, kaip žiūrinėdamas nuotraukas kitąsyk pajunti, kaip tavimi, tavyje srūva laikas“ (p. 289).

 Rašytojas Valdas Papievis.

Odilė, kaip ir žodis idilė – panašus neatsitiktinis sąskambis, savotiška gyvenimo saulėlydžio mūza, kurią globoja ir prižiūri pasakotojas-veikėjas, apie kurį tiek menkai pavyksta sužinoti – nepasiturintis, dirba nelegaliai senų knygų krautuvėje, balkone mėgsta rūkyti ir gerti viskį bei daug vaikščioti su Odile. Odilė jo pasakojimo centrinė figūra, nuo kurios priklauso tiek jo dvasinė būklė, tiek gyvenimas Paryžiuje. Skaitytojui taip ir neaišku, kodėl pasakotojas Odilę vis regi kaip mergaitę, nors šioji jau visiška senutė, netekusi vyro, tačiau vis dar laikosi gyvenimo, pagražindama jį kasdieninėmis ceremonijomis – popietinis viskio gėrimas ir pasivaikščiojimai. Pasivaikščiojimų romane tiek daug, kad kartais atrodo, jog jis tyčia išprovokuotas rašytojo, kad galėtų nutapyti Paryžiaus kasdienybę, jo gatves, Senos upės tėkmę, kvartalus – retsykiais promenadų pasidaro išties daug, tačiau tai nėra vien tik fizinis veikėjų judėjimas plokštumoje. Promenados turi ir egzistencinę judėjimo prasmę, kai išvaikščiojamas gyvenimui skirtas žmogaus laikas, o miestas tampa jo gyvenimo dalimi, savotišku draugu: „Lotynų kvartale: ar tu niekada neužsimanai keptų bulvyčių, mane kartais toks noras apima, kad negaliu atsispirti, mielai jų suvalgyčiau, gal nusiperkam, ką? Ir gaufres, tų storų vaflių, kuriuos gatvės kepėjai apibarsto balta cukraus pudra ar aplieja karštu šokoladu, užsigeisdavo“ (p. 237). Rašytojui nereikia kurti mitinio ar metafizinio Paryžiaus vaizdinio, kaip mėgsta kai kurie rašytojai, jis yra toks, koks yra, ir dėl to tampa savitas ir mielas knygos veikėjams. 

Bene didžiausias romano klausimas – kodėl pagrindinis knygos veikėjas šitaip myli ir žavisi Odile? Viena iš tokių hipotezių yra jo socialinė padėtis – jis patinka Odilei ir Odilė jį priima kaip savą, nors savaime aišku, kad įsilieti į subkultūrą, ypač aristokratų, yra beveik neįmanoma. Kartu galbūt jis bando pasitikti ir savo gyvenimo saulėlydį, o kartais atrodo, kad jis Odilę kažkaip keistai ir savitai įsimylėjęs. Darius Kuolys Knygų mugės metu paklausė V. Papievio apie pamirštą pasiaukojimo problemą, kurį jis įžvelgė romane, tačiau V. Papievis kažkaip „atmušė“ šį klausimą, sakydamas, kad pasiaukojimo šiame romane nematąs. Ir visgi, keista ir kartu įdomu, protagonisto santykiai, požiūris į Odilę ir, kodėl jis Odilę vis mato kitokią – „Vėl – lyg būtų mergaitė, po Didžiojo karo kieme strykčiojanti per šokdynę“ p. 261. Viena iš tokių teorijų būtų galimi vienatvės rezonansai, kuriuos išskleidė V. Papievis. Egzistencinė vienatvė sujungia dvi artimas sielas, kurios fiziškai ir socialiai jau nebegali būti drauge, todėl romane tyla ir tiesiog tylus viskio gėrimas tampa būvimu kartu iki pabaigos – tai subtilūs metafizinio lygmens prasmių klodai, kurie neįvardijami, tačiau intuityviai jaučiami per Paryžiaus gatves, kvartalus, per Odilės buto daiktus, garsus, kvapus. Daiktai ir miestas suriša veikėją ir Odilę į kasdienybės, užpildytą smulkių ceremonijų, būtį.

Žinoma, galima lyginti Odilę ir Klotilę, žinoma, esama ir skaudžių Odilės biografinių faktų, kaip antai, kad jos vaikai gyveną Britanijoje, o ji likusi viena, su savo paveikslais ir nuolat ištinkančiais ligos priepuoliais. Buržuazinis išdidus susitaikymas su gyvenimo pabaiga, o pasakotojas kaip slaugė stebi, reflektuoja, diagnozuoja. Ir visa tai pakankamai egzotiška, kadangi viskas taip paryžietiška ir prancūziška, kad įgyja tikros buržuazinės dvasios, kokios mes neturime Lietuvoje. 

Kalbant apie knygos meninę raišką, reikia sutikti, kad V. Papievio braižas unikalus ir analogų lietuvių autorių kontekste, deja, neturime. Jo sakinių struktūros savitos, matomai norisi jas įvardyti prancūziškomis, kadangi prancūzų žodžiai kirčiuojami gale, todėl jų kalba atrodo minkšta ir plastiška, „krentanti“. Nugrūstas veiksmažodis į sakinio galą suteikia kryčio pojūtį, lietuvių kalboje gana neįprasto, todėl susidaro poetinės kalbos įspūdis, lyg tekstas imtų svinguoti – skaityti tik iš pradžių būna neįprasta, vėliau priprantama. Net nustebau, kada V. Papievis Knygų mugės metu prasitarė, kad niekada nejautė, jog jo veiksmažodžiai eina į sakinio galą, bet tai taip akivaizdu, kad šioji ypatybė tampa vienu ryškiausiu savitumo bruožu. Savita sakinio konstrukcija atveda prie kitokio teksto ritmo, o V. Papievio tekstas ritmas itin svarbus, jis išreiškia ir pasakotojo polėkį, turi atskirų prasmių, kartais įvairūs pakartojimai, kurie lyg ir buvo kažkur mažų fragmentinių skyrelių vidury, jie pakartoti skyrelių pabaigose, tampa itin subtiliais poetiniais potėpiais, savotiškais akcentais, būdingais dažniausiai eilėraščiams. 

Nors mano nuomone, romanas galėjo būti trumpesnis kone per pus, atsisakant kurortinio Odilės rašomo romano inkliuzo į šį kūrinį ir kur kas mažiau promenadų, manau, būtų išsigryninęs siužetas, dabar sunkoka, kurį laiką neskaičius ir vėl atsivertus romaną įsijausti, baimė, kad siužetas jau paskendęs ir nebepatirsi konstruktyvios jungties tarp to, kas buvo skaityta prieš tris savaites ir dabar, bet atsivertus tekstą, baimė dingsta, vėl žodžiai užliūliuoja ir įvyksta tiesiog malonus skaitytojo ir kūrinio aktas. Žodžiai vėl srūva lyg Scena po Paryžiaus tiltais, vėl senatvės ir nugyvento gyvenimo egzistencinės gijos, svajinga melancholija, kurioje problemos nutolsta ir lieka kažkokia nepaaiškinama būsena ir laikas, kaip orų uoste, kai nesi namuose ir kai nesi tame taške, kur turėtum būti, kažkokia metafizinė būties slinktis, tarpinė būsena, kurią įsileidi ir išgyveni kartu su tekstu, arba ne.

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė ir interviu su ja žurnale "Ieva" (2002 m., gruodis)

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti su visais, kurie domisi Jurgos Ivanauskaitės kaip kūrėjos ir asmenybės fenomenu senu straipsniu iš moteriško žurnalo „Ieva“. Jurgos visada būdavo įdomu klausytis ir apie ją skaityti. Ne vienerius metus J. Ivanauskaitė pati dirbo „Ievos“ žurnale ir ne visada, kaip po to paaiškės pokalbiuose su Dovile Zelčiūte, ši veikla buvo jai maloni ir įdomi, tačiau rašytojų tokia dalia – dirbti per penkis darbus, kad galėtum išsilaikyti. 

Šiame publikuotame interviu Jurga Ivanauskaitė kalba apie vyro ir moters santykius Vakarų ir Rytų kultūroje, apie tai, kodėl jos telefonas būdavo dažnai išjungtas, kokios veiklos, aistros ir t. t. žymią kūrėją kamavo ir džiugino, apie feminizmą. Sunku, gal bus įskaityti, tačiau visgi tai labiau nuoroda tiems, kurie ieško informacijos ir kontekstinės literatūros.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išbandymų diena" / "Training Day"

Sveiki,

Režisierius Antoine Fuqua ką mėgsta, tai mėgsta – filmus apie kriminalinį pasaulį, kur reikia įtampos, grumtynių, aštrių dialogo ir psichologinio spaudimo. Vienas tikriausiai geriausių šio režisieriaus darbų yra „Išbandymų diena“ (angl. Training Day) (2001), pagal kurį netrukus viena televizija ketina statyti analogišką TV serialą ir jau pradėjo rinkti aktorius. Nežinau, kaip pavyks serialas, tačiau „Išbandymų diena“ buvo puikus filmas visomis prasmėmis. Aktorius Denzel Washington pelno savo karjeroje antrąjį „Oskarą“, o jo partneris aktorius Ethan Hawke – nominaciją kaip geriausias antro plano aktorius.

Dar vienas filmas apie policininkus ir sudėtingo kriminalinio pasaulio užkulisius, net kelia šypsnį, kai koks lietuvis pamatęs šią juostą puola į forumus komentuoti: „čia tai filmas, atskleidžia tikro nusikalstomo pasaulio vaizdą!“. O koks tas tikras nusikalstomo pasaulio vaizdas, argi mes žinome? Juk tai visgi kriminalinis trileris ir pasaulis visada fiktyvus, ne dokumentika, tačiau tokie komentarai liudija, kad filmas visų pirma įtikina, jog toks nusikalstamo pasaulio vaizdinys ir turi būti – tad bravo, režisieriui pavyko. Išties, tikrai puikus scenarijus, dialogai mašinoje, visas psichologinis žaidimas, nuo kurio kibirkščiuoja įtampa, o aktorių kuriamų veikėjų vertybinės pozicijos irgi nuostabiai motyvuotos ir pagrįstos. Smagu, kad ši istorija išbalansavo tarp „šaudau ir gaudau“ bei psichologinio bendradarbiavimo, tik pabaigoje jau daugiau tikrojo veiksmo, kuris būdingas holivudiniams vidutiniams trileriams, bet visumoje viskas įtikina ir pavyksta.

Labai man patinka D. Washingtonas, kad net suskubau pažiūrėti, ko dar nesu matęs iš jo repertuaro ir net aiktelėjau, kad esu matęs ne tiek ir mažai, dauguma filmų su juo labai patikę, tačiau pastebima angažuota kažkokia vienodumo tendencija žanrų ar vaidmenų panašumais. E. Hawke irgi puikus aktorius, o šiame filme jis ne ką prastesnis už Denzelį, tiesiog žiūrovas linkęs labiau simpatizuoti „stipresniam“ personažui, o žiūrint į E. Hawke karjeros repertuarą, atrodo, akivaizdu, kad aktorius yra kur kas universalesnis ir išbandęs daugiau skirtingų žanrų, režisierių ir viso kito, nei veteranas Denzelis Washingtonas. Visgi, pamirškim, kas tie aktoriai, visumoje filmas geras ir tai yra neginčytinas faktas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela