Vinilinė plokštelę: Madonna - "You Can Dance" [Vinyl, LP] (1987)

Informacija apie albumą Madonna - "You Can Dance" [Vinyl, LP] (1987) 

Vinilinė plokštelė: Whitey Houston - "The Bodyguard" original soundtrack album [Vinyl, LP] (1992)

Informacija apie albumą Whitey Houston - "The Bodyguard" original soundtrack album [Vinyl, LP] (1992)

Vinilinė plokštelė: Cher - Take It Like a Man [Vinyl, LP] (2013)

Informacija apie dainą Cher - Take it Like a Man" [Vinyl, LP] (2013).

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - "Your Body" [Vinyl, LP] (2012)

Informacija apie singlą Christina Aguilera - "Your Body".

Filmas: "Lemtinga pagunda" / "The Beguiled"

Sveiki,

Turėjau nesveikų lūkesčių dėl naujausio Sofijos Coppolos filmo „Lemtinga pagunda“ (angl. The Beguiled) (2017). Režisierė po tokio šlovinančio filmo kaip „Pasiklydę vertime“ (2003), rodos, aukščiau bambos nebeiššoko  ir staiga Kanuose pelnyti geriausios režisierės titulą su „Lemtinga pagunda“ jau buvo tai, kas iškart atkreipė mano dėmesį į šį filmą, o jau Nicole Kidman pasirodymas – tai viskas, ko reikia, kad lėkčiau žiūrėti keturiomis.

Filmas, pasirodo, jau kadaise ekranizuotas, o kam režisierei prireikė sukurti savo versiją (atseit „moterišką“), velniai žino. Šiaip Sofijos režisūra pasižymi lėtumu,  meditatyvumu ir iš esmės tuo, kad veikėjai dažnai ilgose scenose nieko neveikia, tiesiog drybso prieš saulutę, geria kokteilį ir pan. Kostiuminė drama „Lemtinga pagunda“ jau vien iš anonso žadėjo įtempto siužeto psichologinį trilerį, o iš tikrųjų gavau su šūdu per veidą. Rimtai.

Filmas absoliučiai tuščiais, nuobodus ir neįtraukiantis. Aišku, galima kaltinti režisierę, tačiau pats scenarijus ir medžiaga absoliučiai neintriguoja: vyriškis  karo metais moterų namuose kelia hormonų audras. Visos patelės nori patino, o kai jo negauna, viskas pakrypsta kaip laukinėje gamtoje... Galima iš to padaryti išties makabrišką ir stebinantį filmą, tačiau laikantis originalo scenarijaus nukrypti režisierė negali,  tad kuria muilo operai būdingas scenas,  kiek beaistres, kiek teatrališkas, bet visos scenos iki vieno yra dirbtinės, nuspėjamos ir tiesiog bedvasės, todėl keliančios naivumo įspūdį.

Iš tikrai gerai žinomų moterų aktorių – Elle Fanning, Nikole Kidman ir Kirsten Dunst labiausiai, kaip jau galite įspėti, įtikino N. Kidman, kuri išties buvo juslinga, intensyvi, tačiau kai medžiaga skurdi ir neįdomi, mažai ką nuveikia aktorių juslingumas. Filmo pliusais įvardyčiau, be auksinių aktorių kolektyvo, dar ir filmo kostiumus bei kiek gotiką primenančią atmosferą, bet deja, po estetika viskas nuplaukė tiesiog paviršiumi, nesukeldami žiūrovui didesnio poveikio.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.

Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.

Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.

Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rein Raud "Rekonstrukcija"

Rein Raud. „Rekonstrukcija“ – Vilnius: „Apostrofa“, 2017. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Trečioji į lietuvių kalbą išversta garsaus šiuolaikinio estų autoriaus Rein Raud (g. 1961) knyga Rekonstrukcija 2012 metais Estijoje buvo išrinkta metų knyga. Autorius pripažintas reikšmingu savo šalies ne tik rašytoju, bet ir intelektualu, – tikriausiai atitiktų mūsų lietuvišką šviesaus atminimo Leonidą Donskį.

Tai pirmoji mano skaityta autoriaus knyga, tad mano apžvalgoje nebus lyginimo su ankstesniais kūriniais. Prieš skaitydamas romaną, ilgai galvojau, ar jis bus kažkuo panašus į lietuvių autorių kūrinius? Ar turime kažką bendro Baltijos regione giliose savo literatūrinėse ištakose? Kažko labai archetipinio? Tiesą sakant, Rekonstrukcijoje nieko tokio neaptikau, nebent bendras sovietizacijos patirtis, kurios šiek tiek lengvai dvelkė kūrinyje, bet iš esmės Rekonstrukcija savo raiška priklauso pasaulietinės literatūros ypatybėmis nei itin savito regiono literatūrinei nišai.

Autorius istoriją kuria iš itin mėgstamos ir populiarios pozicijos – pagrindinis veikėjas Enas serga vėžiu, jis bando išsiaiškinti, kodėl jo dukra susidegino name su kitais gyventojais. Tai sergančio ir vienišo vyro kelionė po praeitį, bandant rekonstruoti ir atkurti bei suvokti priežastis, lėmusias tokią tragišką ne tik dukters baigtį, bet ir paaiškinančius tėvo ir dukros sutrūkinėjusius santykius. Tiesą sakant, autorius kuria tekstą iš pažiūros „besielę“, stokodamas sentimentalumo kelia sausoko teksto įspūdį – nė velnio negaila pagrindinio veikėjo, o ir neaiškus dukters palaidūnės susigrąžinimas į atmintį atrodo pernelyg miglotas. Įsijausti į romaną reikia laiko ir kantrybės.

Maždaug persiritus į antrą romano dalį, kuri vadinasi Užuberžė, kurioje iš pasakotojų liudijimų dėliojamas pasakojimas apie Eno Padriko dukters gyvenimą sektantinėje sodyboje, kurioje susirinko įvairaus plauko menininkai. Pastarieji po vasaros „prašviesėjimų“ tiek nupušo, kad ėmė tarpusavyje žaisti įvairius su religija, tikėjimu ir pasitikėjimu susijusius žaidimus. Laki skaitytojo vaizduotė netrunka supaisyti, kur link veda mus ši keista istorija, tad knygos finalas nė kiek nenustebina, nes Rekonstrukcija kaip pavadinimas pateisina savo lūkesčius – iš pasakojimų sudurstytas nauja „tiesa“ iš esmės rekonstruoja ne tik nutrūkusius ryšius, bet, kaip reikia manyti, nuramina Eno sąžinę ir patenkina skaitytojo smalsumą.

Rein Raud

Būtent smalsumas yra vienas pagrindinių variklių, vedančių per šią kiek detektyvą primenančią istoriją. Gyvenimas Užuberžėje, atokiame Estijos kaime, kuri primena sektantišką komuną, išties audrina skaitytoją, nes visada veikia kiek geografinė vaizduotė – juk čia visai šalia mūsų, gal net galėtų taip nutikti kur nors netoli Šiaulių. Iš pažiūros utopinėje komunoje vyksta smulkūs įtaigų karai dėl vedlio pozicijos, kurioje dalyvauja ir Eno dukra. Saikingai mistifikuojamas religines temas, autorius sumaniai kuria spekuliacijos schemą, kuri iš esmės yra mūsų visuomenės atspindys, ypač tai aktualu, sakyčiau, dabar, kai įsiliepsnojo tarptautiniai informaciniai karai.

Ar įtikina tokia atokaus sektantiško pobūdžio komuna ir jos liūdnas galas? Kodėl gi ne. Vieniši žmonės, nutrūkę saitai, priklausomybės ir meilės ilgesys, vienybės ir bendramintiškumo troškulys jungia šiuos laisvamanius bohemiško pasaulio žmones į narkotinę priklausomybę, kad veikėjai ima patikėti iškreipta kiek religiškai „aptapyta“ savo netikrų žodžių-pranašų misterija. Autorius pabaigoje gana literatūriškai bando dar pateisinti įvesdamas molinukių vudu magijos motyvą, siedamas su herojų liepsnojančiais likimais bei teatralizuotą kalėdinį likimo deivių ir kelionių į Pragarą žaismę, tačiau mane labiausiai jaudino komunos intrigos, vaizduojančius kaip lengva tapti tuščių žodžių karaliumi ir pavergti visuomenę pagal jų silpnybes. Tokią mechanizmą galima taikyti plačiajai visuomenei, ypač kai kalbame apie politiką ir pažadus.

Galbūt antrame plane liko pernelyg nustumta tėvo, ieškančio savo dukters pėdsako praeityje ir gyvenime, pasakojimo dalis. Trūko juslingumo tikriausiai dėl to, kad Rein Raud instinktyviai bėga nuo perdėto sentimentalumo ir palieka kaip intelektualas viską įvykių potekstėse, tad kas tikisi juslingos ir emociškai aukšto diapazono, teks nusivilti. Štai literatūrologė Virginija Cibarauskė vienoje recenzijoje paminėjo, kad knygos įspūdį menkina negyva ir sustabarėjusi kalba, nepaisant to, Rekonstrukcija intriguoja, nes ji apima kosmopolitiško estų gyvenimą (nori nenori siejame ir lietuvio gyvenimą kaip baltiškų tautų atstovo): nuo Paryžiuje gelbstinčių prostitučių iki gilaus vienkiemio, apgaubto sektantiškomis paslaptimis.

Iš estų kalbos romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė – norėjosi nebent, kad išnašos būtų ne knygos gale, bet puslapio apačioje, nes labai tingisi vartyti grožinę knygą kaip mokslinę literatūrą, bet manau, kad tai ne vertėjos sprendimas. Tiesa, nuostabus knygos viršelis, toks, kokį gali tikėtis konstruktyvių istorinių sąsajų turintis romanas su iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčiu Bernto Notkės paveikslu „Dance Macabre“ (XV a.) – aplodismentai dailininkui Rokui Gelažiui.

Rekonstrukcija – tai įtraukianti, intriguojanti knyga, kurios potekstės perteiktos už teksto, o sąsajų su nūdienos tendencijomis (religinėmis ir informaciniais įtaigų karais) galime įžvelgti tiek, kiek patys šia tema turime susidarę nuomonę. Kūrinys daugiasluoksnis, jis ir apie tarpusavio žmogaus santykių analizę, kaltės atpirkimą ir kartu iškreiptų vertybių veidrodis meilės stokojimo pasaulyje.

Jūsų Maištinga Siela