Kartais
nuotaikai pataisyti užtenka išties anekdotų rinkinio – kažko paprasto, atpažįstamo
ir truputį banalaus. Štai antroji „Blogų mamų“ dalis „Blogos mamos ir jų Kalėdos“ (angl. A Bad Moms Christmas) (2017) išpuolė taip, kad žiūrimos buvo ne per
Kalėdas, bet vidurvasarį.
Antroji
dalis, kažin, ar savo idėjomis nusileidžia pirmajam epizodui. Tiesą sakant,
šiuolaikinis mamos ir motinystės kultas gerokai iškreiptas, ypač paskutiniu
metu Lietuvoje, nes šiuolaikinės jaunos mamos, kurios dažnai vadinamos „supermamomis“
šitaip nucackina savo lepiuosius mažylius,
kad kartais atrodo net ne mamos, o veisliniai koviniai šunys, lipančios ir
reikalaujančios, ir isterikuojančios dėl
kiekvienos smulkmenos. Ir ko čia slėpti – dažnai nė neišmanančiose tose srityse.
Tai čia filmas ne apie tokias mamas, o veikiau parodija tų visų perdėtų ydų ir
vaizdų, kas smarkiai šiandien braunasi š Lietuvos mamyčių elgesio
periferijas...
Šiaip
ir aš Kalėdų nemėgstu – tas besaikis dovanų pirkimas, nuovargis... kažkas
baisaus, nes kartais norisi tiesiog atsikvėpti. Panašiai iš šio filmo mamytėms,
bet joms šįkart nenuskilo, kadangi jas aplanko jų pačių mamos, tenka
pripažinti, kad charakterių atžvilgiu viskas čia itin plokščia ir šabloniška,
netgi kai kas itin neįtikėtina, kaip antai romantika ir užsimezgę santykiai
depiliuojant vyriškus lytinius organus... Viena girtuoklė pasileidėlė, kita
pedantiška reiklioji, dar kita – infantili prieraišioji. Ir visos turinčios
aiškų charakterio šabloną gadina kitiems gyvenimus. Bet nepaisant visko, filmas,
bent man, privertė kvatoti ne kartą. Ir tiesiog bijau, kad tiesiog kartais
nugrimsiu į banaliausias komedijas ieškodamas būtent šios dozės juoko.
Bevaikščiodamas
po Vilniaus vinilinių plokštelių parduotuves visai netikėtai užėjau keletą
vinilinių plokštelių, kuriose buvo pavaizduota man nežinomų atlikėjų lytiniai
organai. Pamaniau, kad drąsu savo genitalijas publikuoti ant savo muzikinės
plokštelės ir nusistebėjau, kad dėl to, kažin, ar toji roko grupė, kurios taip
ir neįsiminiau (bet įsiminiau albumo viršelį!) tapo nors kažkiek populiaresnė.
Užsukęs
į kitą senų plokštelių parduotuvę aptikau visiškai nuogus Yoko Ono ir John
Lenon irgi ant plokštelės viršelio. Daugelis Lenoną žino tik tris faktus: buvo „The
Beatles“ narys, parašė dainą „Imagine“ ir mirė nužudytas. Tai toli gražu ne
pornografija! Seksualinės revoliucijos įkarštyje tai buvo savotiškos saviraiškos
būdas. Prisiminkime Vudstoko suvažiavimus, kur praktiškai festivalis, vertinant
iš šių dienų perspektyvos, priminė toli gražu ne hipių svajingus pasisėdėjimus
su gitaromis, o veikiau vientisą tūkstantinę narkotikų ir sekso orgijų euforijos
stadioną, kur ten stadioną, veikiau ištisus laukus. Kaip keičiasi laikas ir požiūris.
Gal
ir nepradėsiu kolekcionuoti albumus, ant kurių pavaizduoti lytiniai organai,
tačiau smalsumo genamas nusprendžiau apžvelgti kaip ir kas tokius albumus kūrė,
tad šis įrašas, kaip bebūtų keista, lyg ir reikalautų bent N18 ženkliuko.
Taigi.
Vienas
populiariausių albumų tikriausiai ir būtų 1968 metais pasirodęs John Lenon ir
Yoko Ono albumas „Two Virgins“. Tai pirmasis albumas iš trilogijos su Yoko Ono.
Įdomu ir tai, kad šį albumą su žymiąja mylimąja jis įrašė, kai jo paties žmona
atostogavo Graikijoje. Ot buvo laikai...
Šiemet
amerikiečių reperė Nicki Minaj nepasikuklino ir netrukus išleis albumą, kurio
viršelį jau paskelbė. Nors ir panašu į karalienę Kleopatrą, bet ar Jums
nedvelkia šiek tiek pornografija?
The
Mr. Jerry Walker „The Fairy Godmother“ pasirodė 1970 metais, o 2016 metais tuo
pačius viršeliu vinilas buvo perleistas. Tiesą sakant, nežinau, kad čia
apskritai per atlikėjas, tačiau viršelis su nuogais ir vergus vaizduojančiais
juodaodžiais viršelis kelia nevienareikšmiškas mintis.
Albumo
„Music for hangovers“ (liet. Pagirių muzika) nesismulkina ir turi ką ne tik
pasakyti, bet ir parodyti.
Amerikiečių
reperis Luke 1993 metais pristatė savo trečiąjį solo albumą, kuris kaip ir,
viršelis švelniai sufleruoja, vadinasi „In the Nude“. Primena prabangoje
skęstančius šiuolaikinius reperius. Ir ne tik prabangoje.
Atlikėja,
pasivadinusi kaip Bat for Laches 2012 metais pristatė albumą „Haunted Men“.
Kažkodėl nei viršelis nei perdėta žinutė antifemenistams manęs nenustebino.
Galiu tik pasakyti, kad atlikėjos muzika toli gražu nėra tokia grėsminga.
Štai
Eddie Mack tikriausiai savo albumui įkvėpimo ieškojo ne tik muzikoje, bet ir
ant... pianino.
1976
metais gal ir buvo visai nieko, tačiau šiandien tikriausiai tai sukeltų super
mamyčių ugnikalnio įsiveržimą. Atlikėjai Noeline Brown, Ross Higgins ir Kev
Golsby albumui „Son of naked vicar“ tikriausiai nerado tinkamesnės nuotraukos,
nors...
...nors
štai prisiminkime kokiomis mielomis akytėmis žiūrime į šį Nirvanos viršelį ir
nieko blogo nepagalvojame. O super mamytės galvoja?
Aktorius
Alan Cumming, atrodo, į vatą irgi nevynioja ir išties savo albumo viršeliu nori
kažką mums pasakyti.
Grupės
„Wasnatch“ albumas, perleistas 2013 metais taip pat išlaiko senas ir geras
tradicijas – nustebinti pirkėją. Čia tai tikrai menas.
2006
metais pasirodęs Gangsta Rap albumo viršelis, nors ir vaizduoja prisnūdimą,
kažin, ar pavyks.
„Purple
Rain“ hito atlikėjo Prince albumas „Lovesexy“ (1988) kažkaip stengtasi, bet net
ir apvertus į antrą pusę (be patyčių!) ale vis tiek nesižiūri.
Grupės
lyderis Adam Lavigne nepasididžiavo pasirodyti viniliniam savo singlo „Hands
all over“ (2010) viršeliui.
Kas
geriau nei užsispyrusios rokerės krūtys ant albumo viršelio? Tikriausiai toli
ieškoti grupei „Supertamp“ 1971 metų albumui pozuotojos neteko.
Daug
diskusijų sulaukęs „Skorpions“ albumo „Lovedrive“ viršelis 1979 metais.
2010
metais pasirodė grupės „Scissor Sisters“ albumas „Night work“ albumas. Kam
rodyti veidą, jeigu galima tiesiog parodyti kur kas gražesnę kūno dalį?
Dainininkas
Daniel Lanois albumo „For The Beauty of Wynona“ 1993 m. Pastarojo daina man
labai patiko.
Grupės
„Placebo“ 2003 metais pasirodžiusio albumo „Sleeping with goshts“ viršelį
pavadinčiau labai vykusiu ir menišku.
Pankroko
grupės „Handsome Furs“ albumas „Sound kapital“ albumas 2011 metais.
Mažiau
žinomas atlikėjas...
Štai
taip publikuojamas vienas iš Metallicos perleistų albumų.
Tarp
vieną „vasariškiausių“ dainų, kurios pasižymi lengvu ir šiuolaikišku ritmu yra
britų grupė „Clean Bandint“, kuri
ypatingai išpopuliarėjo prieš kelerius metus su daina „Rockabey“, kurios irgi
pernai vasarą atsiklausiau į valias. Šiemet grupė, kai jau rodos niekuo
nebenustebins, pasirodo, nustebino, pristatydama su Demi Lovato naują singlą kukliu pavadinimu „Solo“.
Lengvo
elektroninės šokio muzikos ritmo daina beregint tapo populiari ir jau
Britanijoje turi sidabrinį sertifikatą, Australijoje – auksinį. Pirmąsias pozicijas
pasiekė tokiose šalyse kaip Rusija, Izraelis, Suomija, Britanija, Čekija,
Austrija ir kt.
Įdomu
ir tai, kad Demi Lovato negalėjo atvykti įrašyti kūrinio į Britaniją, tad
įrašinėjimas vyko per Atlanto vandenyną. Patys „Clean Bandit“ teigė, kad tai
buvo išties beprotiška, nes nežinojo, ar kas nors iš to išeis, tačiau galutiniu
rezultatu buvo labai patenkinti.
Šiandien
siūlau pasiklausyti būtent šio vasariško „Solo“:
Žodžiai
/ lyrics
"Solo" (feat. Demi Lovato)
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
Woop woop woop woop woop woop woop
I never meant to leave you hurting
I never meant to do the worst thing
Not to you (it solo, solo, everybody)
'Cause every time I read your message
I wish I wasn't one of your exes
Now I'm the fool (it solo, solo, everybody)
Since you've been gone
Been dancing on my own
There's boys up in my zone
But they can't turn me on
'Cause baby you're the only one I'm coming for
I can't take no more, no more, no more
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry but I like to party
T-t-touch but I got nobody
Here on my own
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry since the day we parted
T-t-touch but I got nobody
So I do it solo
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo
Every single night I lose it
I can't even hear the music without you (it solo, solo, everybody)
Ah, yeah, yeah
Try to stop myself from calling
But I really wanna know if you're with someone new (it solo, solo, everybody)
Since you've been gone
I've been dancing on my own
There's boys up in my zone
But they can't turn me on
'Cause baby you're the only one I'm coming for
I can't take no more, no more, no more
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry but I like to party
T-t-touch but I got nobody
Here on my own
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry since the day we parted
T-t-touch but I got nobody
So I do it solo
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo
Can't do it solo
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry but I like to party
T-t-touch but I got nobody
Here on my own (here on my own)
I wanna f-woop woop woop but I'm broken hearted
Cr-cr-cry since the day we parted
T-t-touch but I got nobody
So I do it solo
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo (it solo, solo, everybody)
It solo, solo, everybody
It solo, everybody
It solo, solo, everybody
I do it solo
Žiūrėdamas
vokiečių filmą „Dangus virš Berlyno“
– kai kur verčiama pagal anglišką pavadinimo versiją „Aistros sparnai“ arba
„Troškimo sparnai“ – (vokieč. Der Himmel
uber Berlin) (1987), nejučia iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg trumpam būčiau
susigrąžinęs vieno mėgstamiausio savo režisieriaus A. Tarkovskio kino magiją.
„Dangus virš Berlyno“ pelnęs Kanuose geriausio režisieriaus apdovanojimą
tikriausiai galėtų laisvai pretenduoti ir į vieną geriausių visų laikų vokiečių
filmo titulą...
Žiūrėdamas
šį filmą vis bandžiau prisiminti amerikietišką versiją „Angelų miestas“ su M.
Rayan bei N. Cage, tačiau nors užmušk, nieko itin panašaus nepavyko pamatyti.
Netgi mini serialas su Meryl Streep ir kitais garsiais amerikiečių aktoriais
„Angelai Amerikoje“ labiau priminė nei anoji juosta. Visgi filmas europietiško
lygio, taigi, ir visai kita kino lyga. Vizualiai patrauklus, apgalvotas ir
sudėtingai filosofiškas. Po Berlyną „nardo“ pulkai angelų, kurie iš pažiūros
globoja, iš pažiūros tik stebi ir nieko negali padaryti, kol vienas iš angelų
susigundo tapti žmogumi, kad galėtų pajusti žmogišką ribotumą. Šiek tiek kino
magijos, šiek tiek biblijinių motyvų, šiek tiek urbanistinio eksperimentinio
kino užuominų ir turime išties gerą kiną.
Gerai,
prisipažinsiu, kad ne viskas šiame filme patiko. Ypač banaloka pasirodė meilės
istorija – angelas tampa žmogumi dėl ant cirko trapecijos šokančios liūdnos
moters. Tas ištęstas jųdviejų susitikimas tikrai vilkinosi, o muzikinės pankroko
scenos šiandien atrodo gerokai nepasiteisinusios, bet kaip man patiko pirmasis
filmo pusvalandis – jis man stipriausias! Neaprėpiami Berlyno vaizdai iš
aukštybių, visur nardantys angelai, mistiški ir netgi demoniškai bauginami
kadrai iš bibliotekos, tie angelų žvilgsniai – tai iš tikrųjų tai, ko norėjosi
visame filme, bet netrukus filmas tapo neįmanomos meilės istorija, nors iš
esmės aprėpia visą Berlyno marginaliją.
Netradicinė
pateiktis – beveik visas filmas „sudurstytas“ ne iš natūralių bendravimo formų,
bet iš ilgų monologų apie gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kuriuos tenka
angelams išklausyti. Taigi ne vien angelams, bet ir patiems žiūrovams, tad
filmas dar tampa ir labai literatūriškas. Daug šiai dienai egzotiško anų laikų Berlyno
vaizdinių, kurie dar mena Antrojo pasaulinio karo žaizdas, bet nušvitus
spalvotiems kadrams, akivaizdu, kad Berlyno sienos griūtis ir naujasis pokytis
jau nebe už kalnų.
Filmas
išties gurmaniškas, vizualus, filosofinis ir gilus. Gal dėl to, kad filmas
stengiasi aprėpti ir papasakoti ne vien asmeninę istoriją, bet tai, kas
apskritai pavyksta retai – viso miesto, o kartu ir žmonijos gyvenimo prasmę.
Pop
muzikos legenda Beyonce kartu su
savo vyru Jay Z ką tik pristatė
naujausią savo kūrinį „APES**T“, kuris per paskutiniąją
savaitę tapo tikra sensacija. Nors paskutiniuosius kelerius metus pora išgyveno
tikrą košmarą – Beyonce dovanojo vyrui neištikimybę ir susitaikymo proga, dar
labiau sutvirtindami savo sąjungą, jiedu nusprendė sukurti bendrą albumą
pavadinimu „Everything is Love“. Kaip jau galite numanyti, kuo toliau, tuo
labiau Beyonce tampa etninės muzikos atlikėja, priklausanti išskirtinai
juodaodžių muzikos grupei – tą įrodė su paskutiniuoju savo albumu „Lemonade“.
Nepaisant
pokrypio į specifinę muziką, neatrodo, kad Beyonce žvaigždė būtų nors kiek
prigesusi, priešingai – „Lemonade“ buvo taip gerai įvertintas, kad buvo beveik
geriausias metų albumas. Panašu, kad „Everything is Love“ paruoštas kartu su
vyru laukia toks pats likimas. Nemažai sulaukęs reakcijų paskutinysis jų
singlas nufilmuotas Luvre prie Mona Elizos ir kitų garsių meno kūrinių atrodo
kiek įžūlokas, aptariant savo turtus ir šį „sumautą“ pasaulį, bet nieko
nepridursi – klausytojams patiko. Gražus ir vizualus vaizdo klipas,
nenusaldinta hip hopo stiliaus daina beregint rado savo milijoninius
klausytojus.
APESHIT – The CartersFormos viršus
[Chorus: Beyoncé &
Quavo]
Stack my money fast and go (fast, fast, go)
Fast like a Lambo (skrrt, skrrt, skrrt)
I be jumpin' off the stage, ho (jumpin', jumpin', hey, hey)
Crowd better savor (crowd goin' ape, hey)
I can't believe we made it (this is what we made, made)
This is what we're thankful for (this is what we thank, thank)
I can't believe we made it (this a different angle)
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? Rah!
[Verse 1: Beyoncé & Quavo]
Gimme my check, put some respeck on my check
Or pay me in equity, pay me in equity
Or watch me reverse out the dick (skrrt)
He got a bad bitch, bad bitch, we live it lavish, lavish
I got expensive fabrics, I got expensive habits
He wanna go with me (go with me)
He like to roll the weed (roll with me)
He wanna be with me (be with me)
He wanna give me that vitamin D (D!)
Ice ornaments, icy style tournaments (whoo!)
You ain't on to this (no!), don't think they on to this (no!)
(Yeet, yeet, yeet, yeet, yeet, yeet)
Bought him a jet
(Yeet, yeet, yeet, yeet, yeet, yeet)
Shut down Colette
(Yeet, yeet, yeet, yeet, yeet, yeet)
Phillippe Patek
(Yeet, yeet, yeet, yeet, yeet, yeet)
Get off my dick! (hey)
[Pre-Chorus: Beyoncé]
Gimme the paw, gimme the ball, take a top shift (ball!)
Call my girls and put 'em all on a spaceship (brr!)
Hang one night with Yoncé, I'll make you famous (hey!)
Have you ever seen the stage goin' apeshit? Rah!
[Chorus: Beyoncé, Quavo & Offset]
Stack my money fast and go (fast, fast, go)
Fast like my Lambo (skrrt, skrrt, skrrt)
Jumpin' off the stage, ho (jumpin', jumpin', hey, hey)
Crowd better savor (crowd goin' ape, hey)
I can't believe we made it (this is what we made, made)
This is what we're thankful for (this is what we thank, thank)
I can't believe we made it (this a different angle)
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? (Offset)
[Verse 2: JAY-Z & Beyoncé] I'm a gorilla in the fuckin' coop, finna pull
up in the zoo
I'm like Chief Keef meet Rafiki, who been Lion King to you
Pocket watch it like kangaroos, tell these clowns we ain't amused
Banana clips for that monkey business, 4-5 got change for you
Motor cade when we came through
Presidential with the planes too
One better get you with the residential
Undefeated with the cane too
I said "no" to the Superbowl, you need me, I don't need you
Every night we in the endzone, tell the NFL we in stadiums too
Last night was a fuckin' zoo, stagedivin' in a pool of people
Ran through Liverpool like a fuckin' Beatle
Smoke gorilla glue like it's fuckin' legal
Tell the Grammy's fuck that 0 for 8 shit
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? (Rah!)
[Chorus: Beyoncé & Quavo]
Stack my money fast and go (fast, fast, go)
Fast like my Lambo (skrrt, skrrt, skrrt)
Jumpin' off the stage, ho (jumpin', jumpin', hey)
Crowd better savor (crowd goin' ape, hey)
I can't believe we made it (this is what we made, made)
This is what we're thankful for (this is what we thank, thank)
I can't believe we made it (this a different angle)
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? Rah!
[Verse 3: Beyoncé & JAY-Z]
Haters in danger (dangerous)
Whole lot of gangin' (gang)
35 chains (chains, chains)
I don't give a damn 'bout the fame (nope)
G8 planes (tshh, tshh)
Alexander Wang (woo!)
She a thot that you claim (woo!)
Can't be toppin' my reign (c'mon, c'mon, c'mon)
Poppin', I'm poppin', my bitches all poppin'
We go to the dealer and cop it all (cop it all)
Sippin' my favorite alcohol (alcohol)
Got me so lit, I need Tylenol (Tylenol)
All of my people, I free 'em all (free 'em all)
Hop in the whip, wanna see the stars
Sendin' the missiles off, trickin' my inhibitions off
250 for the Richard Mille, live in a field
My body make Jigga go kneel, man, my momma, my loyal, my shield
Look at my jewelry, I'm lethal (lethal)
These diamonds on me, they see-through (see-through)
I'm a Martian, they wishin' they equal (equal)
I got M's on the back like Evisu
[Pre-Chorus: Beyoncé & JAY-Z]
Gimme the paw, gimme the ball, take a top shift (she went crazy)
Call my girls and put 'em all on a spaceship
Hang one night with Yoncé, I'll make you famous
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? Rah!
[Chorus: Beyoncé & Quavo]
Stack my money fast and go (fast, fast, go)
Fast like a Lambo (skrrt, skrrt, skrrt)
I be jumpin' off the stage, ho (jumpin', jumpin', hey)
Crowd better savor (crowd goin' heavy)
I can't believe we made it (this is what we made, made)
This is what we're thankful for (this is what we thank, thank)
I can't believe we made it (this a different angle)
Have you ever seen the crowd goin' apeshit? Rah!
Fast and go
Bebe Rexha (g. 1989) tikriausiai pavadinčiau viena
perspektyviausių jaunosios kartos pop muzikos atlikėjų. Iki šiol išgarsėjusi
atlikėja neturėjo nė vieno solo studijinio albumo – tik pavienius dainų
rinkinius, išleistus savarankiškai. Šiemet ji debiutuoja ir studijiniu albumu,
o viena mėgstamiausių jos dainų vadinasi „Ferrari“ – vidutinio tempo pop daina,
kuri iškart užkabina.
Iki
tol atlikėja daugiau rašė dainas kitiems. Viena žymiausių dainų parašyta „The
Monsters“, kuri Eminemo ir Rihannos duetui atnešė Grammy apdovanojimą. Įdomu ir
tai, kad beveik visas savo atliekamas dainas Bebe Rexha parašė pati.
Nors
naujasis albumas kol kas sunkiai skinasi kelią į klausytojų rinką, štai
Naujojoje Zelandijoje visgi sugebėjo pasiekti perkamiausio albumo viršūnę. Šįkart
siūlau pasižiūrėti vaizdo klipą ir pasiklausyti dainos „Ferrari“. Nors vaizdo
klipas nufilmuotas vien tik mobiliuoju telefonu ir man asmeniškai nepatinka,
bet pati daina „kabina“.
Žodžiai
/ lyrics
"Ferrari"
Every day is a blur
Sometimes I can't tell what day it is
Don't know what day it is
Can you tell me what day it is?
Life's passing by
'Cause I'm out chasing empty highs
Every hello just means goodbye
But I'm looking for more this time
Can we start to slow it down?
Can we learn to live right now?
I just want to feel it all
I'm a Ferrari pulled off on Mulholland Drive
Over the city, the lights are so pretty from up here
I'm a Ferrari and after the party is done
I keep on going, missing the moments
Living in the fast lane is getting kind of lonely (yeah)
Whoo, ooh, ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh
Living in the fast lane is getting kind of lonely
Whoo, ooh, ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh
Living in the fast lane is getting kind of lonely
Got a heavy heart
'Cause it's still beating on its own
Might be going out in the crowd
But I'm still coming home alone
Not trying to say I'm not grateful for everything
I'm just going too fast to see
All the good things in front of me
I'm a Ferrari pulled off on Mulholland Drive
Over the city, the lights are so pretty from up here
I'm a Ferrari and after the party is done
I keep on going, missing the moments
Living in the fast lane is getting kind of lonely
Whoo, ooh, ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh
Living in the fast lane is getting kind of lonely
Whoo, ooh, ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh-ooh
Whoo, ooh, ooh-ooh
Living in the fast lane is getting kind of lonely
I'm a Ferrari pulled off on Mulholland Drive
Over the city, the lights are so pretty from up here
I'm a Ferrari and after the party is done
I keep on going, missing the moments
Living in the fast lane is getting kind of lonely
Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“
– Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Yra
knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra
tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja
dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai
kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu
dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier
Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs)
gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį
rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė
prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.
Leidykla
Alma littera paskutiniuoju metu labai
mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant
visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin
rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė
japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek
nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius
ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai
imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais
vaizdiniais.
Prancūzų
rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų
laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite.
Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje
sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų
pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė
išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad
pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su
imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias
pilnas nuotykių ir pavojų...
Siužetas,
sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir,
žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės
taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška
kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti
tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo
vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume
smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo
atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš
kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip
smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja,
pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina,
trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną,
sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų
gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos,
bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės,
sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.
Didier Decoin.
Iš
esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai
pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis –
autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys,
kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis
skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio
procedūrų kaip: „Tyru mergišku
moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos
išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.
Romane
esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai
poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos
perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali
įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip
moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi
imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties
akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu
estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli
kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi
išskirtinumą.
Romane
esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat
labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji
žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro
atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai
pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“
vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip
skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas
reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos,
o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant,
nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus
rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami
socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.
Griaudžioji
šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus
pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė
našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo
kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga,
tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip
atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos
mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir
negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės
gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias
kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.
Nieko
ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.
