Filmas: "Amerikos mylimoji" / "American Honey"

Sveiki,

Kažkada taip nepamatytas Kino pavasaryje filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) (2016) vakar tapo smagiu kino atradimu. Britų režisierės Andrea Arnold filmą „Akvariumas“ (2009) teko jau matyti ir jis tikrai buvo sukėlęs nevienareikšmiškų emocijų, tad to maždaug tikėjausi ir iš „Amerikos mylimosios“.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinės amerikiečių jaunuolių, atsidūrusių socialiniame skurde, istorija. Laisvai samdoma bohemiška chunta keliauja iš miesto į miestą ir pardavinėja žurnalus. Įsivedę savas taisykles šioji kompanija labiau panaši į keliaujančią komuną, savotišką hipių ir bitninkų kartos pratęsimą ir jos centre atsiduria namus palikusi aštuoniolikmetį Star. Beveik trijų valandų juostoje nuo pat pradžių užkabina pirmieji kadrai – iš konteinerio traukiamas pašvinkęs maistas ir iki pat pabaigos, kai Star pasineria į savotiškus apsivalymo vandenis. Atrodo, kad socialinė aplinka būtų toji istorijos dalis, kuri atrodytų įdomiausia, tačiau ne ką prasčiau režisierė papasakojo ir meilės istoriją, kuri kiek naivi kaip ir patys aštuoniolikmečiai, papasakota ir bandančio ir mėginančio savo laimę patirti jauno žmogaus brendimo istorija.

Iš tikrųjų filmas pilnas apgaulingos laisvės. Atsidūrusi po Kristel padu, jaunoji klajūnė turi įvykdyti dienos normatyvą, tačiau ji pasirengusi daug ką iškęsti, kad liktų šalia mylimojo. Visgi žiūrint filmą smagiausia yra tai, kad laukinukei Star amžinai sekasi, nes atrodo, kad ji tuoj nusiris, atsitiks kažkas blogo, tuoj ja pasinaudos, išprievartaus ir režisierė parodys eilinę dramą su eiliniu pamokslu: štai kas nutinka mergaitei, kuri negavo tėvų meilės ir pabėgo iš namų. Tačiau Star visada sekasi tarsi jos vardas pateisintų jos likimą. Balansavimas ties pavojingomis socialinėmis briaunomis Star paverčia augančia ir nuolat stiprėjančia, daug apie gyvenimą suprantančia mergina.

Išties puiki režisūra ir gal man patiko kur kas labiau nei „Akvariumas“, didžiulės pagyros debiutuojančiai jaunai aktorei Sasha Lane, kuri jautriai ir jusliai perteikė Star vaidmenį, smagu matyti ir kitą priklydusį ir jau iškilusį aktorių Shia LeBeouf, kuris gal ir nežibėjo taip kaip Star vaidmens atlikėja, ir visai suprantama, nes filmas juk sufokusuotas į Star kelionę ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir jos vidiniame pasaulyje. Išties dėmesio verta juosta.

Mano vertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Neregimieji"

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 264 p.

Sveiki,

Norvegų rašytojo Roy Jacobsen (g. 1954) romanas Neregimieji (noveg. De Usynlige) šiandien laikomas vienas geriausių šiais metais Lietuvoje išleistų verstinės grožinės literatūros knygų. Kad skandinavų literatūra turi puikias šaknis ir ji populiari Lietuvoje, dėl to tikriausiai niekam nekyla abejonių. Neregimieji nominuoti Man Booker Internationl premijai ir tikriausiai tik per plauką nepelnė šio apdovanojimo, nes išduosiu paslaptį – yra dėl ko.

Šiaurietiško dvelksmo knyga yra pilna gaivališkos gamtos atmosferos knyga. Kaip žmonės eina išvien su gamta, dirbdami ir patirdami kasdienybės grožį, tikriausiai lietuvių literatūroje tokį kūrinį galėtume įvardyti Vaižganto Pragiedrulius, tačiau Pragiedruliai šiandieninį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o Neregimieji grąžina gurmaniškam skaitytojui sunkiai nusakomą geros literatūros skonį. Visų pirma knyga trykšta autentiškumu ir autorius sukelia tokį stiprų empirinės literatūros įspūdį, kad taip ir norisi sužinoti, ar jis pats kartais ne iš Norvegijos šiaurėje pabirusių tūkstantinių salų?

Pasakojimo cente – XIX ir XX amžių sandūros laikotarpis, kuriame gyvena ypatingai asketiška šeima atokioje saloje. Iš tikrųjų jie nėra tokie asketai sąmoningai, tiesiog pati gamta ir geografinė padėtis juos pavertė atsiskyrėliais, kitaip sakant, neregimaisiais nuo likusio pasaulio. Jų pasaulis ir horizontai – tai salų virtinė, kur kiekviena kalvelė, statesnė uola, įlanka ar medis turi savo pavadinimą. Atrodytų, viskas labai kaimiška, jeigu ne besikeičianti atšiauri šiaurės vandenų žiema, kuri mums, lietuviams, visgi teikia egzotiškumo įspūdį. Kiekviena šeima turi po savo salą ir tai yra jų stiprybė. Gamtos gaivališkumas diktuoja jų gyvenimo ritmą.

Roy Jacobsen kuria atmosferinį romaną, kuriame tik iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta. Aprašoma geografinė zona, iš Rusijos atklydęs medis, beržynėlis ir kt., tačiau per tai, kaip papasakojama gamta, iš tikrųjų pasakojama to meto gyventojų gyvenimo filosofija. Tik iš pažiūros atrodo, kad pasakotojas porina apie aplinką, norėdamas išvengti tiesioginio žvilgsnio į veikėjus, bet tai tikriausiai būtų klaida, nes žmogus neatsiejamas nuo gamtos, romane jis kaip dar vienas geografinis objektas su savo pavadinimu (bent jau romano pradžioje).

Aprašomi kasdieniniai šeimos darbai itin poetiška ir turtinga kalba. Pasakotojo tone tvyro juntama išgryninta pagarba visumai, vengiant aštrių konfliktų, susipriešinimo akcentavimo, todėl sukuriamas dar ir sakralumo įspūdis. Kai Barbra nėščia pabėga iš salos, atrodo, tuoj kils skandalas, tačiau ne, ji vėl priimama į šeimą, pasakotojui nuslopinus pačių veikėjų nerimą ir žodžius. Atmosferiniame romane nesunku pajusti druską, vėją, jūrą, kietą šiaurietišką žemę. Būtų galima pasigesti intrigos, tačiau jos absoliučiai šiai knygai nereikia. Lėta teksto tėkmė kelia mąslumo, kasdienės egzistencinės pajautą, o iš pažiūros nuostabaus grožio saloje, miniatiūriniai įvykiai apie veikėjus atskleidžia kur kas daugiau nei atviri aprašymai įtempto siužeto detektyvuose. 

Roy Jacobsen

Kalbant apie veikėjus, jie turi savotišką šiaurietišką charakterį. Pavojinga gyventi saloje, orai čia permainingesni už pačius veikėjus: „Salos gyventojai nebijo, jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis (p. 55)“. Rimti personažai tik iš pažiūros atrodo gana statiški ir knyga atrodo tik iš pažiūros statiška. Besikeičiant laikui ir įvykiams, mirštant ir atsirandant naujiems salos gyventojams visgi išryškėja, kad pasakotojo centre visgi yra ne Hansas ir ne Martinas, ir ne Marija su Barbra, o būtent mažoji Ingrida, pasižyminti aštriu protu ir nuovoka. Ji ir Larsas yra naujosios kartos salos gyventojai, kurie neprarasdami tradicijų tęstinumo įveda novatoriškumo.

Persiritus romanui į antrąją pusę, kinta ir pasakojimo dinamika. Vis daugiau ir daugiau pasakojama apie žmonių gyvenimus, jų rūpesčius, ypač Ingridos rūpinimąsi svetimais paliktais vaikais. Jaučiama, kad kinta suardytas gamtos ritmas, civilizacijos pokyčiai ritasi per atokias Norvegijos salas ir kapitalizmas griauna iki tol nerašytus turto ir priklausomybės įstatymus. Vaikai, užaugę visą gyvenimą, susiduria su negailestinga industrializacijos jėga, kuri visiems laikams pakeičia pastoralinę atokios salos gyventojų kasdienybę. Viena iš esmių knygos filosofinių poteksčių būtų kaip iš neregimųjų tampama regimaisiais, apie žmogaus gyvenimą gamtos ir civilizacijos pokyčių laikais, apie mentališką, dvasišką ir socialinę adaptaciją, prisitaikymą, neprarandant archetipinio ryšio su savimi ir pasauliu.

Iš esmės visa knyga yra šeimos saga, apimanti tris kartas. Kažkiek priminė mano mėgstamos švedų rašytojos Marianne Fredriksson Ana, Hana ir Johana, taip pat kai kuriais atmosferiniais dalykais norvego Lars Mytting Plauk su skęstančiais – tai romanai, kurie aprėpia pačią gyvenimo tėkmę. R. Jacobsen tęsia puikias skandinaviškos sagos tradicijas, o jo novatoriškumas būtų pasakojimo išgryninimas, skausmingų gyvenimiškų pokyčių sūkuryje akcentuojamos sakralumo, romumo ir pozityvumo pusės. Romano kalba tokia taki, kad tikriausiai būtina paminėti Noros Strikauskaitės vertimo kokybę, dėmesys senovinės šiaurietiškos gyvensenos leksikai. Tai meditatyvi, išmintinga knyga, kurią be galo gera skaityti ir laikas neprailgsta. Prisipažinsiu – viena iš tų knygų, kurių nenorėjau, kad baigtųsi.

Jūsų Maištinga Siela

Skaitytų knygų knygyne "sugautas" grobis: Ian McEwan "Amsterdamas", Toni Morrison "Mylima"

Sveiki,

Namuose kaupiasi knygos. Vis daugiau tokių, kurių tikriausiai nė nebeperskaitysiu, nes tiesiog trūksta laiko. Gal per lėtai skaitau, bet kitaip nemoku...

Amžinai taip būną einant pro skaitytų knygų knygyną. Užeini ir galvoji, kad nieko tikrai nepirksi, namie laukia dešimtys knygų, tačiau aptinki tokių perliukų, apie kuriuos kažkada galvojai, žinai, kad knygos tikrai geros, kad skaitydamas gėrėsiesi ir niekada nenusivilsi. Išdavikiškai dedi knygas į krepšį ir jau eini prie pardavėjos, kol neapsigalvojai.

Ir visada taip būna tose skaitytų knygų parduotuvėlėse, kad kartais galvoji, kad beveik imi suprasti tas moteris, kurios užsuka į batų parduotuvę „tik apsižvalgyti“, o išeina su pirkinių maišeliais.

Šįkart grobis, sakyčiau, absoliučiai aukščiausios literatūrinės prabos. Ian McEwan romanas „Amsterdamas“, apdovanotas Booker premija ir amerikiečių autorės Toni Morison „Mylima“, už kurį ji pelnė Nobelį ir Pulitzerio premijas.

Staiga per mano širdį perbėga minkšta ir pūkuota panda. Geras jausmas.

Jūsų Maištinga Siela

Prisiminimai: mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki,

Vakar sužinojau, kad Klaipėdos onkologinėje mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Šiemet ankstyvą pavasarį netekome rašytojos Jolitos Skabliauskaitės. Jausmas toks, kad ištisa kultūros banga pamažu atsitraukia ir išeina.

Sunku nusakyti santykį su V. Jasukaitytės kūryba. Perbėgau susirankiodamas knygas iš savo bibliotekos – Golgotos vynuogės (2001), La Loba / Kas už nieko (2009), Marija Egiptietė (2002). Rūsyje, nes knygos pas mane nebetelpa, tikrai dar yra senas sovietinis leidimas „Balandė, kuri lauks“ bei didžiulis romanas „Dievas miršta vienišas“.

Iš tikrųjų prisiminiau, kad dešimtoje klasėje per vadinamąjį „dešimtokų egzaminą“ teko teksto suvokimą nagrinėti iš V. Jasukaitytės teksto „Balandė, kuri lauks“. Vėliau netikėtai eilėraščių įvairių autorių rinktinėje apie mamą. Tuokart man eilėraštis taip patiko, kad persirašiau jį į sąsiuvinį. Kažkur palėpėje dar tebeguli. Vėliau, jau studijų metais, perskaičiau jos romaną „Marija Egiptietė“ – nepaprastai graži, turtinga ir įtaigi, netgi aistringa kalba. Poetiškas, netgi puošniai įmantrus sakinys užpildė šio romano sakralią erdvę ir kiek gal net priminė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

Vėliau perskaičiau esė rinkinį „Golgotos vynuogės“, kuri toliau palaikė sakralumo, maldos ir išpažinties įspūdį. Panašiai ir su tuokart itin didėlį įspūdį padariusiu eilėraščių rinkiniu „La Loba / Kas už nieko“. Dabar, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „La Lobos...“, vėl prisiminu ir vartau rinkinį. Žinoma, jau kitomis akimis. Kai kas atrodo, pergyventa, jau nusidėvėję, banalu, tačiau dar toji maldos tonacija vis skamba.

Vis galvoju apie jos mirties laiką. Liepos 14-oji, 9.45 ryto, palatoje žiūrinti mišių transliaciją. Kažkaip tikslūs skaičiai gąsdina. Ir kartu palaima nežinoti savo mirties datos. Stebiu lietų pro langą, po to vėl grįžtu prie „La Lobos...“ ir ten tiek daug dievo, intymių dvasinių patirčių ir jausenų. Dažnai tokius tekstus kažkaip „sumalame į miltus“, nes, ai, neaktualu, pernelyg davatkiška, bet ne. Pas V. Jasukaitytę davatkiškumo nė gramo. Tik ištisas ėjimas link Dievo.

Iš eilėraščio „Dievas supranta viską“

<...>

Dievas supranta mane ir esu tokia, kokią jis supranta.

Esu jo suprasta vienatvėje, miške, senoje trobelėje, kurią

Kažkas pastatė tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais,

Tarp senų pušų, kuriomis jis mane ir supranta,

Ant milijonų sparnuotų skruzdėlių kiaušinių, kurios

Po mano namelio grindim ir kuriomis jis mane supranta,

Ant jų autostradų, tunelių, supermiestų ir superpopuliacijų,

Kuriomis jis mane supranta (p. 49)“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ariana Grande - No tears left to cry [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Gerai, pradėkime nuo to, kad nesu didelis Arianos Grande gerbėjas ir jos muzikos nesiklausau, bet ji masėms itin patraukli dėl saldaus pop muzikos vokalo. Jeigu reiktų įvardyti dainą, kuri nors kiek kabina, žinoma, prisiminčiau jos išties gera „Dangerous Woman“, gal dėl to pirmąkart išgirdęs jos vieną naujausių singlų „No Tears Left to Cry“ iš ketvirtojo solo albumo vyptelėjau: dar viena saldi dainuška masėms, bet palaukite...

Toji daina dabar kaip šešėlis persekioja visus muzikinius kanalus, nuolat meta YouTube kanaluose, kad tiesiog nori nenori imi niūniuoti, o vėliau nė nepastebi, kaip toji ilgesinga muzika ima ir pavergia tave. Būtent taip ir veikia pop muzika. Ir velniai matė, man šioji nauja jos daina išties patinka! O vaizdo klipas irgi puikus ir kažkaip tokių originalesnių, naudojant kompiuterinę grafiką paskutiniuoju metu itin pasigendu, nes vaizdo klipai tokie suprastėję ir suplokštėję, kad tiesiog imu pasigesti minties.

Daina praktiškai didžiuma pasaulio šalių pasiekė pirmąsias klausomiausios dainos pozicijas. Nors daina debiutavo vos prieš kelis mėnesius, vien JAV šiuo metu šio singlo parduota per vieną milijoną kopijų ir tai jau laikoma viena sėkmingiausių pop dainų šiais metais. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

"No Tears Left To Cry"

Right now, I'm in a state of mind
I wanna be in like all the time
Ain't got no tears left to cry
So I'm pickin' it up, pickin' it up
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up
So I'm pickin' it up, pickin' it up
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up (oh, yeah)

Pickin' it up (yeah), pickin' it up (yeah)
Lovin', I'm livin', so we turnin' up
Yeah, we turnin' it up

Ain't got no tears in my body
I ran out, but boy, I like it, I like it, I like it
Don't matter how, what, when, who tries it
We're out here vibin', we vibin', we vibin'

Comin' out, even when it's rainin' down
Can't stop now, can't stop so shut your mouth
Shut your mouth, and if you don't know
Then now you know it, babe
Know it, babe, yeah

Right now, I'm in a state of mind
I wanna be in, like, all the time
Ain't got no tears left to cry
So I'm pickin' it up, pickin' it up (oh yeah)
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up
Oh, I just want you to come with me
We're on another mentality
Ain't got no tears left to cry
So I'm pickin' it up, pickin' it up (oh yeah)
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up

Pickin' it up (yeah), pickin' it up (yeah)
Lovin', I'm livin', so we turnin' up
Yeah, we turnin' it up

They point out the colors in you, I see 'em too
And boy I like 'em, I like 'em, I like 'em
We're way too fly to partake in all this hate
We're out here vibin', we're vibin', we're vibin'

Comin' out, even when it's rainin' down
Can't stop now, can't stop so shut your mouth
Shut your mouth, and if you don't know that now you know it, babe
Know it babe, yeah

Right now, I'm in a state of mind
I wanna be in, like, all the time
Ain't got no tears left to cry
So I'm pickin' it up, I'm pickin' up (oh yeah)
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up
Oh I just want you to come with me
We're on another mentality
Ain't got no tears left to cry (so don't cry)
So I'm pickin' it up, I'm pickin' up (oh yeah)
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up

Comin' out, even when it's rainin' down
Can't stop now, (umm, ohh...)
Shut your mouth
Ain't got no tears left to cry
Oh yeah, oh yeah

Oh I just want you to come with me
We're on another mentality
Ain't got no tears left to cry (cry)
So I'm pickin' it up, I'm pickin' up (oh yeah)
I'm lovin', I'm livin', I'm pickin' it up

I'm pickin' it up, I'm pickin' it up
Lovin', I'm livin', so we turn it up
Yeah, we're turnin' it up

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Budinaitė "Selfų slėnis"

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p.

Sveiki,

Šiemet iš tikrųjų ėmiau skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros ir vienas rizikingiausių šių metų eksperimentų buvo aklas Monikos Budinaitės knygos Selfų slėnis pasirinkimas. Labai bijojau paviršinių tekstų apie šiuolaikinį lietuvį, įklimpusį į savo socialinius vargus ir dėl to niekinantį save ir visą likusį pasaulį. Nors Selfų slėnio atgalinio viršelio anotacija žadėjo šiuolaikiškumą, ką taip mėgsta Marijus Gailius, irgi trumpai komentavęs šią knygą, visgi lietuvių literatūroje neturime itin daug kokybiškų ir aktualių tekstų. Kitą vertus viskas, kas parašyta anksčiau ir dabar, siejasi su tomis pačiomis bendražmogiškosiomis vertybėmis, skiriasi tik laikmečio kontekstas ir aplinkybės.

Knygą galima įvardyti kaip apsakymų rinkinį, sudarytą iš keturių atskirų istorijų, bet vienijančia žmogaus vienišumo problema. Knyga iš esmės vientisa ir struktūriškai apgalvota, regis, autorė nemažai skyrė dėmesio ir atskirų apsakymų struktūrai. Kai kada taikydama rėminės kompozicijos principą, pavyzdžiui, apsakyme #supermama, kai Luko mama gale istorijos sėdasi rašyti apsakymo ir užrašo tokį pat sakinį kaip ir prasideda pačios M. Budinaitės apsakymas. Nejučia prisiminiau, kad būtent Isabel Allende romanas Dvasių namai irgi šitokios rėminės kompozicijos.

Štai apsakyme #žmonės taip pat iš dalies rėminės kompozicijos. Pagrindinė veikėja Erika atsikelia naktį, sulaukusi po ilgo laiko mylimojo fotografo žinutę ir jau skuodžia pas jį. Kol veikėja viename laiko plane važiuoja, papasakojama dramatiška meilės istorija ir gale jau nujaučiamas pagrindinės veikėjos išsivadavimas. Visgi #žmonės pavadinčiau mažiausiai paveikiausiu tekstu, gal dėl to skaitydamas labai suabejojau, ar tikrai vertą laiko knygą laikau rankose.

Erika įsimyli ilgalaikių santykių nepuoselėjantį fotografą Ridą. Ridas – pripažintas visuomenės grietinėlės žmogus, laisvamanis menininkas, kuris rūpinasi tik tuo, ką apie jį parašys spauda. Jo pasaulis sukiužęs, tačiau visuomenei pateikiamas tik sukurtos tapatybės prototipas, tik tas vaizdas, kurį pats Ridas trokšta matyti – pozityvus, laimingas, o svarbiausia – sėkmingas. „Jų galvosenoje nėra paklaidų, neįmanoma būti šiek tiek geram ir truputį blogam. Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas (p. 27)“. Mums, lietuviams, kiek neįprastas (arba pernelyg amerikietiška svajonė) – pilkoji Erika kovoja įžymybės Rido šešėlyje. Ta turtinė atskirtis ir priklausomybė lietuvių sąmonėje labai toli ir nepažini, todėl nepatikėjau ta M. Budinaitės kuriama realybe.

Antrasis apsakymas #happyfamily patikėjau, kadangi tai toji šiuolaikinė realybė, kurią pažįstu: šeima išvažiuoja atostogauti, smarkiai susirieja ir sūnus pabėga. Tokią realybę atpažįstu, nes ji artima ir pagrįsta, „nenužvaigždinta“. Simona stebi, kaip vyras Robertas vis fotografuoja laimingą šeimą ir dalijasi socialinėje erdvėje sėkmingo tėvo ir vyro įvaizdžiu, tačiau realybė kitokia – jis emociškai apleidęs savo šeimą. Šioji netikrumo ir įvaizdžio formavimo visuomenėje problema labai puikiai atskleista, nes daugelis mėgsta formuoti savo sėkmingo gyvenimo istoriją ir deklaruoti ją viešai, nutylint stresines situacijas, apirusius šeimos santykius ir šaltą abejingumą. „Simona nori būti laiminga, o ypač nori, kad tą laimę matytų kiti. Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina laimė (p. 91)“.

Monika Budinaitė

Panašiai ir toji apleista motina, kuri maniakiškai persekioja savo augantį ir bręstantį sūnų Luką, kiekvieną jo akimirką „mesdama“ į socialinį tinklapį. Užgniaužusi rašytojos ambicijas, ji mano rašanti didžiausią savo kūrinį – fiksuojanti sūnaus gyvenimą, atiduodama duoklę motinystei. Apsakyme #supermama vėlgi kuriama takoskyra tarp nepateisintų ambicijų ir žmogiškumo. Motinos energija, nors pasakojimo centre sukasi apie sūnų, tačiau ji vėlgi nukreipta į save pačią. Egoizmo ir individualizmo laikmetyje netgi terminas supermama tėra tik butaforinės reikšmės, kuris reiškia iš esmės ne super mamą, bet pateisinti tam tikrą visuomenės geros mamos modelį ir, regis, kartais modelis yra svarbiau už pačią motinystę. Akivaizdu, kad kartais tiesiog reikia duoti vaikams ramybę ir leisti augti patiems, o socialinė realybė neatstos užgniaužtų kūrybinių ambicijų.

Paskutinis apsakymas #selfųslėnis tarsi iš kokio filmo apie infantilią ir visomis prasmėmis tuščią Beatričę, kuri ilgus mėnesius užsiimdama prostitucija taupo, kad galėtų surengti įsimintiną vakarėlį ir patekti į žvaigždžių lygą. Skaitytojas jau nuo pat pradžių užprogramuotas, kad pagrindinė veikėja patirs nesėkmę, kaip kad režisieriaus Lars von Trier filmo Prieš bangas veikėja nepatirs pergalės, o tikrai susimaus. Nieko tokio, nes visas rinkinys yra apie iliuzijų sudužimą, bet Beatričei nenuskyla labiausiai. Į jos Pelenės puotą beveik niekas neateina. Skaitant vis galvojama, negi žmonės šiuose pasakojimuose tokie buki ir taip trokšta begalinės tuštybių mugės, pateisinti savo menkavertiškumą, kompleksus, žūtbūt tapti sėkmingais, kad net absurdiškai sau meluoja, kurdami įsivaizduojamas paraleles ir virtualias tapatybes? Knygos paraštėse išryškėja skaudūs mūsų auklėjimo, savivokos ir pasaulėžiūros įtrūkiai. Mums visą laiką kalė į galvas, kad privalome mokytis, būti sėkmingi, nes nusirisime į bedugnę, kad visada reikia siekti kilnaus tikslo ir save realizuotu. Bet visi tokiais tapti negali, todėl ir toji konkurencija tampa kilpa, kai pamatai, jog kitam sekasi kur kas geriau nei tau.

Prisiminiau serialą Juodasis veidrodis, kuris puikiai iliustruotų Monikos Budinaitės Selfų slėnio potekstes – mes vergaujame savo „prisijaukintoms“ iliuzijoms, įtikėję, kad būsime tobulesni, jeigu save pateiksime pasauliui (šiuo atveju socialiniame tinklapyje) mums iš esmės nebereikės vargti, nes jeigu ten, toje erdvėje, kažkas patikėjo, kad tau gera gyventi, kodėl tu negali pats tuo patikėti, paspaudęs enter ir paleidęs melagingą žinią į internetą?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogos mamos ir jų Kalėdos" / "A Bad Moms Christmas"

Sveiki,

Kartais nuotaikai pataisyti užtenka išties anekdotų rinkinio – kažko paprasto, atpažįstamo ir truputį banalaus. Štai antroji „Blogų mamų“ dalis „Blogos mamos ir jų Kalėdos“ (angl. A Bad Moms Christmas) (2017) išpuolė taip, kad žiūrimos buvo ne per Kalėdas, bet vidurvasarį.

Antroji dalis, kažin, ar savo idėjomis nusileidžia pirmajam epizodui. Tiesą sakant, šiuolaikinis mamos ir motinystės kultas gerokai iškreiptas, ypač paskutiniu metu Lietuvoje, nes šiuolaikinės jaunos mamos, kurios dažnai vadinamos „supermamomis“ šitaip nucackina savo lepiuosius mažylius, kad kartais atrodo net ne mamos, o veisliniai koviniai šunys, lipančios ir reikalaujančios, ir isterikuojančios dėl kiekvienos smulkmenos. Ir ko čia slėpti – dažnai nė neišmanančiose tose srityse. Tai čia filmas ne apie tokias mamas, o veikiau parodija tų visų perdėtų ydų ir vaizdų, kas smarkiai šiandien braunasi š Lietuvos mamyčių elgesio periferijas...

Šiaip ir aš Kalėdų nemėgstu – tas besaikis dovanų pirkimas, nuovargis... kažkas baisaus, nes kartais norisi tiesiog atsikvėpti. Panašiai iš šio filmo mamytėms, bet joms šįkart nenuskilo, kadangi jas aplanko jų pačių mamos, tenka pripažinti, kad charakterių atžvilgiu viskas čia itin plokščia ir šabloniška, netgi kai kas itin neįtikėtina, kaip antai romantika ir užsimezgę santykiai depiliuojant vyriškus lytinius organus... Viena girtuoklė pasileidėlė, kita pedantiška reiklioji, dar kita – infantili prieraišioji. Ir visos turinčios aiškų charakterio šabloną gadina kitiems gyvenimus. Bet nepaisant visko, filmas, bent man, privertė kvatoti ne kartą. Ir tiesiog bijau, kad tiesiog kartais nugrimsiu į banaliausias komedijas ieškodamas būtent šios dozės juoko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:5.5

Jūsų Maištinga Siela