Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"

Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.4

Anonsas:

Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Ganamos [žodžiai / lyrics / letra]

Sveiki,

Paskutiniu metu man ispanų atlikėja Bebe yra kažkas, kas rezonuoja. Paskutinis jos albumas, pasirodęs 2015 metais, labiau primena dainuojamąją skaidrią poeziją. Šiandien noriu pasidalyti dar viena jos daina, kuri vadinasi „Ganamos“ (liet. Laimėjome). Šiaip albumas „Cambio del Piel“ ir šiaip pasižymi itin dideliu pozityvumu, išsilaisvinimu, branda. Kaip aš sakau visiems, kartais nebūtina suprasti visko, ką dainuoja, kartais užtenka klausytis, kaip pavyzdžiui, Cesaria Evora, vien dėl bendros atlikėjos energetikos. Manau, Bebe yra viena iš tų atlikėjų, kurie gali ir geba tą transliaciją padaryti, ar ji dainuotų aštriomis socialinėmis temomis ar būtų itin švelni, jautri ir lyriška kaip dainoje „Ganamos“.

Šiai dainai sukurtas ir vaizdo klipas, deja, YouTube“ platformoje jis nebuvo itin populiarus, bet nieko nuostabaus. Šioje dainoje skamba itin man patinkanti eilutė: „... mes praradome save, bet vis dar turime laiko save atnaujinti, gyvenimas suteikia dar vieną galimybę pakeisti tai, ką praradome...“ Šių dienų kontekste, kad ir kaip keistai beskambėtų, man tai labiau ne tiek santykių meilės daina, kiek daina apie vidinį susitaikymą ir transformaciją. Pasiklausykite gyvo atlikėjos atlikimo ir studijiniu su vaizdo klipu.

Vaizdo klipas:

Gyvas pasirodymas:

Žodžiai / lyrics / letra

Bebe – Ganamos

Perdimos las palabras

Perdimos las caricias

Perdimos el tiempo

Perdimos la perspectiva

Perdimos la conciencia

Nos perdimos a nosotros mismos

Pero aún tenemos tiempo de recuperar

La vida nos ofrece otra oportunidad

cambiemos lo que perdimos

por lo que ganamos

Aún nos queda a cada uno

más cosas bellas que vivir

Mi amor, sé feliz

Te escribo tanto porque no me despedí

Me quedo con tu amor y tu ternura

me cuidarte a tu manera

siempre estaré muy cerca,

quisimos atarnos a la fuerza

Tu sangre recorrió

cada una de mis venas

Desde entonces la vida merece mucho más la pena

Juntos hicimos cosas hermosas

Lo mejor es ella y tenemos que enseñarla aún muchas cosas

No volveré a sentir igual

lo que tuvimos fue

de una intensidad que pocos pueden comprender

Y aunque ya no dormirás junto a mí,

Te doy las gracias mi vida

Porque mi vida siempre tendrá parte de ti

de ti

de ti

de ti

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu - Dumblas [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kaip geriausia nuplauti pralaimėjimo ašaras? Taip, žinoma, grįžti kaip nugalėtojai. Toks įspūdis susidaro paskaičius vieną kitą komentarą po naujausiu Jazzu publikuota daina „Dumblas“. Nors man patiko ir pasaulietinio lygio daina „Wild“, kurią čia visi spirgino, kas tik netingėjo, tačiau „Dumblas“ iš esmės stipri daina vien dėl savo teksto ir prasmės. Gerais tekstais populiarios dainos nėra linkusios pasižymėti, nes niekas pernelyg ir nesigilina, kai skamba viena įsimenama frazė. Dabar galvoju, bet vis tiek turi būti genialus, kad sutalpintum į hitą vieną įsimintiną frazę, kad visa tai, ką tu pateiki, nebūtų tuščia...

Regis, Justei Arlauskaitei – Jazzu tas negresia, ji kuria savo žodžius. Viena labiausiai įsimenamų, bent jau man frazių iš šios dainos yra apie du kūnus ir vieną sielą. Kaip pirštu į akį. Nors jame yra ir to buitiškojo nuovargio nuo jausmų ir santykių, tačiau Justei pavyksta visa tai pakylėti iki dvasinių parametrų ir perteikti. O ką jau besakyti apie švarią muziką? Tiesiog pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Jazzu - Dumblas

Dar vakar sau sakiau

Tau nebedainuosiu.

Savo širdy gyvenau viltim

Tau nepasiduosiu.

Bet ir vėl šią naktį man parašei

Išeisiu iš proto.

Niekad nerūpėjau tau labai

Gyvenu aš ir mokaus.

Aš noriu nebegirdėt

Ką man kartoji.

Kai lėtai į mane eini

Žemė slysta po kojom.

Šoka ugnys, vėjas ir lietus

Lyg tu būtum dievas.

Apsinuodijus savo mintim

Noriu slėptis iš gėdos.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane

Dumblas, kuriame mes drauge.

Abu mes skęstam, o dugno nėra.

Aš nežinau, kas bus gyliau

Man niekas nesvarbu

Kai kūnai du o siela viena.

 

Ojejejejeje

Turiu aš bėda, kad nemoku be tavęs gyvent

Man žiauriai gėda, nu ir ką?

Ojejejejeje

Sunku man galvą net rytais pakelt

Esu aš prieš tave visai bejėgė jė.

Ojejejejeje

Aš neturiu ko slėpti

Aš silpna, tu nugalėjai nepradėjęs taip ir tęsk nekęst manęs jė.

Keliu aukštyn rankas su galva

Vis žinau aš pavargau, pasiduodu tau.

 

Man patinka šitas skausmas,

Duok man jo daugiau.

Niekada nepaleiski,

Neklausyk ką sakau.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane

Dumblas, kuriame mes drauge.

Abu mes skęstam, o dugno nėra.

Aš nežinau, kas bus gyliau

Man niekas nesvarbu

Kai kūnai du o siela viena.

 

Ojejejeje

Matau patinka tau gyventi

Sau tik nepadaugink, aš uždusiu, nepasmauk.

Ojejejeje

Ką tu jauti kai tu mane laikai ant trumpo pavadėlio

Man atleisk, nusidėjau jė.

 

Man patinka šitas skausmas,

Duok man jo daugiau.

Niekada nepaleiski,

Neklausyk ką sakau.

 

Priedainis

Rojuje ar pragare

Surasi tu mane.

Dumblas

Oooo dumblas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: André Henri Dargelas paveikslas "Le tour du monde"

Sveiki,

Man asmeniškai patinka prancūzų tapytojas Andre Henri Dargelas (1828-1906), kuris priklausė realizmo tapytojų atstovams. Bordo mieste gimęs menininkas ir tapęs Paryžiuje itin buvo populiarus Anglijoje. Jo paveiksluose – reali šviesi kasdienybė, dažnas mokyklos ir vaikų būrys kaip būtinas visuotinio švietimo raiškos centras. Tai vienas mėgstamiausių šio dailininkų paveikslų „Le tour de monde“, nutapytas 1860-aisiais. Man šis paveikslas absoliuti vaikystės šviesa, kiek padaužiška, kiek reali, kiek ir nereali. Manau, tokios iliustracijos tiktų netgi mūsų vadovėliams, kurie pamažu tampa facebook‘o sienomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rėmas" / "The Frame"

Sveiki,

Labai mėgstu provatyvius filmus su originaliomis ir netikėtomis idėjomis, todėl nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Jamin Winans filmą „Rėmas“ (angl. The Frame) (2014), to paties režisieriaus, kuris 2009 metais pristatė kažkada netikėtai savo struktūra nemenkai protą suplakusį filmą „Rašalas“. Ištikimas savo mindfuck filmo stiliui jis lieka ir „Rėme“, kuriame pasakoja dvi paralelines istorijas apie kriminalinio pasaulio atstovą ir medicinos seselę, turinčią praeities nuoskaudų ir traumų...

Neanalizuodamas turinių ir detalių, nes jų filme yra daug ir jie turi aiškių ryšių su antikos Moiromis (likimo deivėmis), turi ryšių ir su kitais mindfuck stiliaus filmais ir juos nuodugniai galima lyginti ir nagrinėti ir kiekviename krustelėjime įžvelgti genialumą, tačiau filmas, bent jau man, genialumu netviska. Taip, gerai išvystytas siužetas turi idėją, kuri išties verčia suklusti – per televizijos ekraną kalbasi du iki tol tik iš serialų pažįstami personažai. Valio! Tai išties kabina. O kas toliau? Toliau jie stengiasi ištrūkti iš savo formato rėmų, jie netgi (čia naiviausia dalis) vienas kitą teigia mylį! Šiuolaikinė „Romeo ir Džuljeta“ atribota skirtingų dimensijų ir skirtingų žaidimo taisyklių, kuriuos lemia scenaristo potencialas. Filmas tyliai klausia, kodėl personažai negali daryti įtakos savo kūrėjams ir apskritai ar jie ką nors gali, ar jie gyvena kokioje nors kūrėjo sukurtoje tikrovėje? Tokių gerų smegenis sukančių klausimų gali užduoti kiekvienas menininkas, tačiau tai perkelti į filmą išties gali ne kiekvienas. Visgi režisieriui tai tikrai labai gerai pavyko.

Nepaisant mano (kaip, manau, ir daugelio) susižavėjimo formomis ir išgautomis reliatyvumo formomis, labiausiai gniuždė veikėjų vidinių charakterių ir ketinimų tipiškumas. Pernelyg neįdomūs, pernelyg socialiai angažuoti, pernelyg holivudinių filmų ir kai kurių serialų klišėmis virtę veikėjų pasauliai įjungė statiškumo stabdžius. Kai kada scenos, norint perteikti jų asmenines istorijas, buvo pernelyg užvilkintos, nuobodžios ir tiesiog negyvai neaktualios. Trūko dinamikos, suveržtos ir intriguojančios pačios istorijos. Visgi forma filmo labai gera, bet su turiniu, manau, nelabai susitvarkyta. Kur kas labiau vykęs atrodo panašaus stiliaus filmas „Ponas Niekas“. Štai filmo "Pradžia" (2010) forma ir turinys veikia išvien, bet nekonkuruoja. Bet kokiu atveju, manau, filmas tikrai daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio nuotaka" (pagal Kazio Borutos "Baltaragio malūnas")

Sveiki,

Šabloniškai pradėsiu niekam jau nebepristatomą, nes puikiai visiems žinomą, tačiau retesniam mačiusiam iš jaunosios kartos žiūrovų – Lietuvos kino klasika tapusį pirmąjį ekranizuotą miuziklą „Velnio nuotaka“ (Devil‘s Bride) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Pirmasis miuziklas buvo nufilmuotas Lietuvos kino studijos 1973 metais ir jam tuokart scenarijų parašė vienas didžiausių literatūros XX a. antrosios pusės, mano supratimu, eruditų ir šviesuomenininkų – Sigitas Geda.

Šiandien jau ne kartą scenoje esame sulaukę perkūrimo, spektaklių, muziklų ir dramų, tačiau už ką žinome vieną skaitomiausių mokyklinėje programoje kūrinių „Baltaragio malūnas“, tai dėl to tikriausiai reiktų iš dalies dėkoti Arūno Žebriūno ekranizacijos versijai „Velnio nuotaka“. Istorija pasakoja apie Paudruvės krašte gyvenantį Baltaragį, kuriam gimė dukrelė Jurga, tačiau Baltaragis sudarė sutartį su vietos velniu, išvarytu angelu iš rojaus, todėl jis niekaip negalįs ištekinti savo dukros... Po daugel metų atsiranda toks puikuolis Jurgis Girdvainis, kuris visgi ryžtasi pralaužti ledus ir lekia puikiausiais žirgais pasipiršti Jurgai. Miuziklas iš esmės tiek pasakojimo pobūdžiu, tiek struktūra šiek tiek skiriasi nuo K. Borutos knygos. Visų pirma filme girdime daugiau minorinių dainų, kas šiandienos jaunajam žiūrovui sunku ištverti, tad apysaka atrodo vietomis kur kas dinamiškesnė. Gal tiesiog pats miuziklo žanras, kai atliekama kokia arija nelabai tinkamas staigiems įvykiams vystyti, tad tokios dainos, kai Vaivos Mainelytės atliekamos Jurgos veikėja dainuoja: „Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man gera, kas ten daros...“ apskritai bendrame kontekste atrodo labai gyvai.

Taip pat absoliučiai skiriasi romano ir filmo pradžia ir atomazga. Filme ji misterinė, pasakojama apie dangaus karalystę, kada Dievas ištremia bloguosius angelus ir nuridena nuo kalnų į ežerus. To romane nėra, tačiau toji misterinė scena viena įspūdingiausių filme, nes ji apgaubta trankios tuometinės muzikos ir, žinoma, jau užgimstančios sovietinės, jeigu taip galima išsireikšti, hipių dvasios. Manau, filmui dabar reiktų kuo didesnės rekonstrukcijos. Gal net naujo pastatymo, kuris būtų prieinamas mokiniams ir visiems kitiems? Štai rusų filmas „Baubas“ pagal Gogolį jau turi ne vieną versiją, tad kodėl mes negalime savų tautosakinių velnių „pagerbti“?

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:8.7

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: OSHO apie žmogaus panašumus ir skirtumus, apie gyvenimo prasmę ir gelmę

Sveiki,

Panašumai ir skirtumai... Kaip dažnai ilgai mes žiūrime į skirtumus ir vertiname, pagalvojau, perskaitęs šią mąstytojo ir išminčiaus OSHO idėją apie žydėjimą. Mūsų protas yra paskendęs išorės ir formų vertinime, kurių supratimas kinta pagal mados tendencijas, gal todėl jos tokios nepatvarios, tokios retkarčiais apgaulingos ir skaldančios žmones į prastus ir gerus.

Juk iš esmės tai procesas yra aukščiau visos formos. Taip, žydėjimas, o ne gėlės rūšis. Žmogaus ketinimai, o ne DNR rinkinys. Gyvenimas, o ne sąskaita banke. Kaip dažnai tai pamirštame, kad gyvenimo procesas visiems yra vienodas, o visa kita tėra tik formų – ir ačiū Dievui, kad vis kitokia! – įvairovė.

Jūsų Maištinga Siela