Šioji
daina man kaip stebuklas. kad ir kaip bebūtų keista, kai paklausau kai kurių
senosios kartos atlikėjų imu ir nustembu, kokie gyvybingi ir prasmingi dainų
tekstai. Žinoma, dalis jų paimtų iš poezijos pasaulio ir paverstų bardo ir
estrados dainomis, bet vis tiek yra ten tokio spindinčio žavesio, kad negaliu
nesižavėti. Bemaigydamas kanalus netyčia įjungiau LRT kanalą, kuriame kartojo
kažin kokį koncertą ir vėlei išgirdau Andriaus Kulikausko dainą „Ateina
Dievas“.
Sunku
pasakyti, kas parašė šią dainą, nes internete aptikau visokiausių komentarų su
pavardėmis. Tačiau žodžiai panaudoti iš Mykolo Linkevičiaus (1909-1941)
eilėraščio „Ateina Dievas“. Man iki šiol nežinomas poetas, o dainą adaptavo
tikriausiai pats A. Kulikauskas, kurią atliko su Aidu Giniočiu. Prieš šią
giliamintę ir jautrią dainą esu tiesiog bejėgis, nors gal man ir nepatinka
poezijoje sumenkintas Dievo įvaizdis, bet šioje dainoje jis kaip tikra paguoda.
Žodžiai
/ lyrics
Andrius
Kulikauskas, Aidas Giniotis – Ateina Dievas
Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui...
O gal ne nuovargis jį prilenkė -
Gal mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.
Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį kaip miglos šilą?
Paskutiniu
metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti –
jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu
metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama
pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s
Tale).
Be didesnių
įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo
sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis
sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos
vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir
grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada
ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai
seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos,
pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir
skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas
gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam
tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja
prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo
pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.
Trečiajame
sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai
organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik
kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką
naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.
Neapleidžia
jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę,
kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės
tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose
viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa,
kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos
valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją,
kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo
patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje
prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai
jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti
apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?
Ką tik
buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai
tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės.
Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų
ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu
atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.
Viskas
atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai,
vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio
nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati
Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu
apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo
istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo
nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir
troškimo apsaugoti maniakiškumas.
Pradėkime
nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė
Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi
labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio
motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai
vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios
sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė,
kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi
viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje
naują kartą?
Liepos
veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas
racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos
pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios
galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks
nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti
motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai
hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko
proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie
fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu
paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė
pirmasis sezonas.
Buvo
bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją,
kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma
paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs
dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks
dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas
tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į
ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.
Akivaizdu
jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame
pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina:
Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos
misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai,
(kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo
šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir
vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo
kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.
Dar
viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019),
kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo
stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų
namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada
pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą
davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems
vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi
namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose
namuose...
Visais
atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios
erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane
žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi,
bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur
gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui,
tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka
realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia
žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir
žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas
ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius
teatralizuotus judesius?!
Nenatūralumą
mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius
puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas
niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų
pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos),
tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų
neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų
šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau
užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg
šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių
santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.
Vakar,
kaip liaudis sako, netyčia „užsikabliavau“ už šios dainos ir klausiausi gal
kokius šešis kartus iš eilės visokiausių versijų. Tai šių metų Eurovizijos
nugalėtojo Duncan Laurence daina „Arcade“. Man asmeniškai
šioji daina patinka dėl savo lyrizmo, dėl chorinio aido, savotiškos arkadinės
antikinės didybės, kuri iš esmės įprasmina dainos tekstą. Pačiam atlikėjui ši
daina gana asmeniška daina, kadangi ji apie pasibaigusius meilės santykius. Nors
pats vaikinas šiuo metu turi partnerį, tačiau „Arcade“, manau, belytiška daina,
kuri kiekvienam iš mūsų bus gana asmeniška savaip.
Daina
atnešė Nyderlandams „Eurovizijos“ pergalę ir manau, kad šioji pergalė gana
pelnyta, nes ne visada pavyksta gražioms ir jautrioms dainoms nugalėti,
manding, šioji daina savo stilistika kažkiek asocijuojasi su prieš ketverius
metus laimėjusia švedo daina apie vidinius demonus. Daina vis dar kai kur
tebėra topuose. Belgijoje ir Norvegijoje ji gavo auksinį singlo sertifikatą, o
Nyderlanduose – platininį. Pirmąsias klausomiausių topų viršūnėse daina tapo
Belgijoje, Estijoje, Islandijoje, Nyderlanduose ir net Liuksemburge, kuri kaip
šalis jau labai seniai nedalyvauja Eurovizijoje.
A broken heart is all that's left
I'm still fixing all the cracks
Lost a couple of pieces when
I carried it, carried it, carried it home
I'm afraid of all I am
My mind feels like a foreign land
Silence ringing inside my head
Please, carry me, carry me, carry me home
I spent all of the love I've saved
We were always a losing game
Small-town boy in a big arcade
I got addicted to a losing game
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
How many pennies in the slot?
Giving us up didn't take a lot
I saw the end 'fore it begun
Still I carried, I carried, I carry on
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
I don't need your games, game over
Get me off this rollercoaster
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
Šis
atlikėjas man atradimas! Michael Kiwanuka (g. 1987) išgarsėjo maždaug
2011 metais, o 2012 metais debiutavo savo soliniu albumu. Atlikėjas šių metų
gale turėtų išleisti jau trečiąjį savo solo albumą. Paties Michael gyvenimas
gana komplikuotas, nes jis kartu su tėvais 2005 metais pabėgo iš Ugandos ir nuo
tų metų gyvena Didžiojoje Britanijoje. Yra koncertavęs kartu su Adele, o jo
muzika nusakoma keliais stiliais t. y. ritmenbliuzas, bliuzas, soul muzika ir
šiek tiek etninių motyvų. Antrasis albumas „Love and Hate“, pasirodęs 2016
metais buvo itin palankiai sutiktas muzikos kritikų ir Britanijoje užkopė į
perkamiausio albumo topo viršūnę. Atlikėjas yra pelnęs ne vieną svarbų britų
muzikos apdovanojimą.
Na,man tai tikras atradimas. Jo tekstai ir muzika
kiek primena Jim Hendriksono ir Nina Simone lydinį, o kartu tai ir savitas
atlikėjas. Šiuo metu klausausi jo antrojo albumą ir kaskart vis aikčioju – kiek
jame gėrio! Šiuo metu noriu pasidalyti pagrindiniu singlu iš „Love and Hate“
daina „Clod Little Heart“, kuri albume apima kiek daugiau nei 10
minučių, tačiau vaizdo klipe turime kone perpus trumpesnę versiją ir tas
aštriai pjaunantis ir „imantis“ balsas, jautri muzika, subtilus tekstas, manau,
ne tik manęs nepaliko abejingo.
Žodžiai
/ lyrics
Michael
Kiwanuka - "Cold Little Heart"
Did you ever want it?
Did you want bad?
Ohhh, my
It tears me apart
Did you ever fight it?
All of the pain, so much power
Running through my veins
Bleeding, I'm bleeding
My cold little heart
Oh I, I can't stand myself
And I know
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In you and I
In you and I
In you and I
Did you ever notice
I've been ashamed
All my life
I've been playing games
We can try and hide it
It's all the same
I've been losing you
One day at a time
Bleeding, I'm bleeding
My cold little heart
Oh I, I can't stand myself
And I know
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
Maybe this time I can be strong
But since I know who I am
I'm probably wrong
Maybe this time I can go far
But thinking about where I've been
Ain't helping me start
Gerai,
pradėkime nuo to, kad vis mažiau darau įrašų, kurie būtų asmeniniai, nes
paskutiniu metu neturiu ką naujo pasakyti apie pasaulį ir Lietuvą, apie kažin
kokius įsitikinimus, nes atrodo, kad viskas jau nebe taip mane jaudina ir nebe
taip svarbu būti tuose įvykiuose, juos apmąstyti ar kitaip „apdoroti“.
Paskutinis
toks dalykas buvo Paryžiaus katedros degimas balandžio vidury, kada nepraleidau
pro akis ir liepsnomis „pasidalijau“ su jumis. Iš tikrųjų buvo to pastato
gaila, nes gailestį sukėlė žiniasklaidos forumas, kuris lindo per visus galus. Dabar
net neabejoju, kad katedra buvo padegta tyčia, kad tai dalis Makrono (arba tai,
kas randasi už jo) politinės kampanijos. Labai įdomiai apie tai užsimena Milda Bartašiūnaitė
savo jutube kanale. Nesiruošiu vėl pasakoti, kad viską, ką rodo mūsų
žiniasklaida, išskyrus gal (tik iš dalies pokalbių ir pyragų receptų laidas)
yra sukonstruota ožio žinia ne į tuos vartus, žinia, kuri dažniausiai
neatitinka realybės, o jos sukonkretinimas arba išviešinimo aktualumas yra
užsakomasis dalykas, dažniausiai daromas kaip politinė reklama arba noru
sukrėsti visuomenę ir atitraukti jos dėmesį nuo svarbesnių įvykių. Tą puikiai
daro BBC ir CNN kanalai. (Tai jokiu būdu nereiškia, kad esu už Rusiją, jeigu nepriimu
vakarietiškų žinių).
Geras
pavyzdys to, kas vyko šiomis dienomis – didžiulis masinis, kone katastrofinio
lygio gaisras Rusijos šiaurėje, kai tiesiog tūkstančiai ugniagesių nepajėgia
sustabdyti gaisro, bet ar kas apie tai per žiniasklaidą skalambijo kaip antai,
kai liepsnojo katedra? Bet kaip čia yra, kad katedra yra kur kas svarbiau už
tūkstančius kvadratinių kilometrų miško su žvėrimis ir unikalia gamta? Vėlgi tai
tas pats žiniasklaidos informacijos formuojamasis maras. Nes gamtos kataklizmai
nedaro politinės reklamos, o Makronas, pažadėjęs atstatyti katedrą, liaudžiai
iškart tampa Jėzumi, kuris eina per vandenį nė nemirksėdamas...
Mes
nežinome nė pusės to, kas vyksta pasaulyje iš tikrųjų. Neseniai mačiau dokumentinį
filmo ištrauką apie Rugsėjo 11 dieną, kurį greitai užblokavo, tačiau kiti jau
platina kopijas, galit pasijutubinti, gal rasite. Mums buvo pateikti BBC kanalo
įrašai, kad lėktuvai rėžėsi į bokštus, tačiau niekas iš buvusių netoli įvykių
nematė jokių lėktuvų (šių liudijimų niekas oficialiai neskelbė per TV), visi
tvirtino, jog viduje sprogo paslėptos bombos, o mums pateikė teroristinio akto vaizdinį
su nupieštu lėktuvu. Įdomu, kad ši informacija buvo „sučiupta“ lyginant britų
ir amerikiečių milžinių kanalų kampanijų vaizdo įrašus iš įvykių vietos, kurie
pagal laiko atkarpą neatitinka vaizdinių – viename dar stovi bokštai ir matosi
sprogimas, kitame įraše sprogimas su lėktuvu iš beveik to paties rakurso. Štai
jums sumontuotas teroro aktas ir karo Irake padarinys, inicijuotas pačios JAV
valdžios arba tai, kas slepiasi už jos fasado. Nenustebčiau, kad vieną dieną
kas nors iškapstys archyvuose slaptus protokolus, bus apie tą didvyrį sukurtas vaidybinis
filmas, o pagrindinis aktorius gaus „Oskarą“ – kaip amerikietiška!
Žodžiu,
makaluotis tose žiniasklaidose tai tas pats, kad murkdytis 24 valandų ar TV
pagalbos liūne, nes tai netikros naujienos, netikrai išdidintos, netikrai
formuojančios mūsų vertybes, manipuliuojančios ir neturinčios nei galo, nei
pabaigos...
Juokiausi,
kai man „išmetė“ Žemaitės skulptūrą su gėjų ir lesbiečių vėliava. Nieko nebuvau
brūkštelėjęs apie seksualinių mažumų eitynes Vilniuje. Bet ir nereikia. Tik
pagalvojau, kad tokiai pilkai statulai „pasipuošti“ šia skepetaite labai tinka,
o ir Julijai (Žemaitei), manau, būtų patikę.
Dabar
akimirkai įsivaizduokime, kaip reikia sukelti Lietuvoje širšalą? Ne Cvirkos
skulptūrą nuvežti į pamiškę (kaip nutiko su Žaliojo tilto skulptūromis), bet
truputį, tarkim, retušuoti šią vaivorykštę į svastikos vėliavą – ir štai jums
skandalas, kuris bus aptariamas visą savaitę – fake news, bet užtai yra
apie ką blevyzgoti ir kiršintis. Kartais atrodo juokinga, kaip dėl etikečių,
vėliavų ir užrašų draskomės, lyg tai būtų gyvi žvėrys, žmonės, gyvoji gamta, (galiausiai
deganti Rusijos šiaurė), draskomės dėl suformuotos tiesos, kurią išmokome iš
vadovėlių, iš TV žinių, kurios, Dieve brangus, tėra tik fasadas, prakeiktas
fasadas, kuris toks skanus ir patogus kiršinti mases, ar tai būtų Lukiškių
aikštės skulptūra ar vamzdis prie Neries.
