Daugelis
tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio
romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir
mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią
rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“
autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors
išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo
paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.
Straipsnyje
M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos
panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį,
išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine
pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet
kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia,
vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius
tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.
Vienoje
vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne
dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje,
nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas
prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas
emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška
ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai
nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir
kuria iliuziją.
Esu
brolių Grimų pasakų gerbėjas! Jų siaubo pasakos išties žiaurios, baisios ir
skirtos labiau suaugusiems, nei vaikams, tačiau kas iš suaugusiųjų į pasakos
žanrą žiūri rimtai? Na, tai tarsi žanras, kuris nelabai rimtas, labiau skirtas
pramogai ir vaikų auklėjimui. Viena garsiausių brolių Grimų pasakų būta „Jonukas
ir Grytutė“, kurią ne karto ekranizavo ir animatoriai, ir vaidybinio kino
režisieriai. Naujausia versija pasirodė dar šiemet lietuvišku pavadinimu „Jonukas
ir Grytutė. Siaubo pasaka“ (angl.Gretel
& Hansel) (2020), pastarąją
visai neblogai įvertino kino kritikai.
Kai paskutinį
kartą žiūrėjau 2013 metais sukurtą veiksmo dramą apie raganų seksualius
medžiotojus „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, maniausi, kad žiūri visai
neprastą ir šmaikščią šios pasakos mutaciją Holivude. Naujausioji versija iš
esmės pateisina siaubo pasakos žanrą, kuri skirta absoliučiai suaugusiųjų žiūrovų
rinkai. Tai baugi, šiurkšti ir tamsi istorija, paremta brolių Grimų pasakos
atmosfera apie raganą, kuri rijo mažus vaikus. Nors filme detalės tam tikros
pakeistos, o ir siužetiškai truputį „pasunkintas“, nes išplėtojama raganos ir
jos dukters rožiniu paltuku istorija, visumoje, sakyčiau, vis tiek filmas
ganėtinai artimas broliams Grimams, bent jau tam, ką būdamas mažas skaitydavau
ir įsivaizduodavau.
Taip
jau būna, kad literatūrinė pasaka – tai ne liaudies pasaka, kurioje paprastai
sukrauta tautos išmintis ir mąstymo archetipai. Brolių Grimų pasakos jau buvo
literatūriškai išmoningai transformuotos, nors turėjo nemažai vokiškų etninių
motyvų. Filme sunkoka atpažinti vidurio Europos dvasią, ji labiau perteikta
kaip Viduramžių stebuklinių istorijų versija, kaip antai, sakykime, populiarus
serialas „Raganius“ (2019), todėl praranda Vokietijos Bavarijos regiono etninį
toną, bet kartu filmas nesiekia tapti šalies krašto reklaminiu logotipu. Visgi filmas
itin tamsus, šiurkštus, atmosferinis. Režisieriui pavyko išgauti rudeniškų
spalvų ir tamsiais laikais elgetaujančių ir musmirių pririjusių vaikų
paveikslus, kurie ištikti haliucinacijų patenka pas raganą. Iš vienos pusės tai
socialinis vaikų bejėgystės atšvaitas iš praeities, kitą vertus – tai tikrasis
siaubas, kai pamišusi biologinė motina kirviu išveja savo atžalas...
Režisūra
tikrai nėra prasta, tad priešingai nei paskutinės „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacijos
atveju, čia nerasite puošnumo, kvailų juokelių, pramoginio lepaus patoso. Tai
rimta nelaimingų vaikų istorija, nors filmo finalas gana holivudinis ir kiek
nuvilia savo pernelyg „sudygsniuota“ tvarkinga didaktika. Kitą vertus,
laimingos ar pusiau laimingos pasakos ir turėtų baigtis pagal seną formulę. Man
patiko šio filmo atmosfera, kai kurie efektai, pastangos įbauginti, kurios net
priminė kai kada niūrų, bet vykusį originalų siaubo filmą „Ragana“ (2015).
Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta berniokiškos išvaizdos (o ne kokia infantili
blondinė paauglė) aktorė Sophia Lillis iš dviejų dalių siaubo filmo „Tas“.
Ko
trūko iki tikrai kultinio gero siaubo filmo? Dar didesnio ir aštresnio
eksperimentavimo tiek režisūroje, tiek scenarijuje! Padirbėta jau neblogai,
tačiau iki tam tikros ribos, tarsi bandyta išgauti filmu savitą koloritą, bet neprarandant
masinio žiūrovo. Žinokit, filmas žiūrisi neblogai, nors ir nėra dėl savo
visiems puikiai žinomo siužetinio turinio kažkuo itin ypatingas.
Kurį
laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino.
Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir
Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje
pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis
gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko,
pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko
nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“
(šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai
kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...
Kitoniškumą
lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė
dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir
vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama,
tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma
prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti.
Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą
santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją
sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės
kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos
šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis
atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus
išbandymus...
Iš
tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje
mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau
pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius
faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais
tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu
smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik
besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia
moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės
moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų
apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau,
kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie
moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.
Pagrindinį
vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį
vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos
vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė
sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės,
kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių
veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų
vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių
tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano
mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius
niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas
ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana
paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo
moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją,
vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I.
Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai
ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.
Po
to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė
nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais
susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam
masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man
iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės
kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais,
tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“
blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės
ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio
vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų
pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal
savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.
Kai prieš
aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus.Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai
prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man,
sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau
taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo
Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai
išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas
visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi
turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir
pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus
sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip,
kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad
perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad
režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.
S.
Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos
kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo,
režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs
priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose.
Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame
dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių
siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės
su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido
Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.
Tačiau
neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę.
Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos
Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui
pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau,
daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis
bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo,
primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus,
tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina
gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai.
Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų,
kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja
visai kiti dieviškieji įstatymai?
Galimas
daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės
nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip
veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią
apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari.
Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria
ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo
Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis
staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės
istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną
sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam
tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis
pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir
negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad
praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia
kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.
Šiame
filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi
paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis.
Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos,
archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna
ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų
paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų
pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.
2002
metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino
režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė
fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino
versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka
aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos
plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams
reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli.
Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A.
Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą
mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš
tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis,
jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi
meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad
žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys
pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.
Filmo
pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir
ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien
iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas,
bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių,
kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso
įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris
mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.
Pagrindinį
vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir
Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją
prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai,
o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai
daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu
reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip
gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio
intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A.
Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo
tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus,
galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.
Šią
seną gerą dainą atradau iš naujo, kai netyčia užmačiau pas kažkurį ant facebook
paskyros sienos. 2009 metais pasirodžiusią dainą „A Night Like This“
yra iš Nyderlandų kilusios atlikėjos Cara Emerald (g. 1981) daina. Cara
yra išleidusi per savo karjerą tris solo albumus, pats sėkmingiausias – 2010 metais
debiutinis jos albumas „Deleted Scenes from the Cutting Room Flor“, kuris vien
Nyderlanduose tapo šešis kartus platininiu, o Europoje parduota daugiau nei 1
milijonas kopijų.
Tikriausiai
nesuklysiu sakydamas, kad daina „A Night Like This“ yra pats garsiausias
atlikėjos kūrinys, kurį tikriausiai daugelis iš mūsų yra girdėjęs. Kabaretinio,
retro ir pop muzikos dainų junginys suteikia dainai žavaus ir stilingo skambesio.
Tai pozityvi daina, pagal kurią lengva judėti ir niūniuoti – o ko dar reikia
geram hitui? Viduržemio jūros dvelksmu alsuojanti daina skamba šiandien Jums.
Žodžiai
/ Lyrics
Caro Emerald - "A
Night Like This"
From where you are
You see the smoke start to arise where they play cards
And you walk over, softly moving passed the guards
The stakes are getting higher, you can feel it in your heart
He calls you bluff
He is the ace you never thought he played that much
And now it's more than all this cards you want to touch
You never know if winning this could really be enough
Take a look beyond the moon
You'll see the stars (mmm...)
And when you look around
You know the room by heart
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
How many times
Have I been waiting by the door to hear these chimes
To hear that someone debonair has just arrived
And opened up to see my world before my eyes
That silhouette
creates an image and a night I can't forget
It has the scent of something special, I can't rest
If I resist temptation, oh I know for sure that I will lose the bet
I walk away and suddenly it seems
I'm not alone (mmm...)
In front of me he stands
I stop before he goes
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
Mmm...
Mmm...
I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this
Robert
Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis,
2013. – 272 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Amerikiečių
rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių
knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti
didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija
Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.
Šią
knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai
vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia
41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis
seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti
linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos
apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai
monotonišką gyvenimą gyveno.
Kiekvienam
autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia
pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data,
zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie
skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais
išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios
šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie
pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai,
trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.
Visgi
Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos
pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik
paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris
perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant
paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus
ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su
rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir
žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams,
kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali
kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių
analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.
Robert Schnakenberg
Nepaisant
bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir
patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau
daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje
neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus
sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių
knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų
viršeliais ir pavadinimais.
Kokios
ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją?
Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik
visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku
patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai
ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas
gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson,
Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti
kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie
Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo
meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi
E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.
Kai
kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos
gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį
buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo
pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias,
bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p.
115).
Seksas,
skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką
sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai
neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti
visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių,
kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali
praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo
malonumui.
