Knyga: Jurga Tumasonytė "Undinės"

Jurga Tumasonytė. „Undinės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 192 p.

Naujosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988) savo kaip literatės karjerą pradėjo kaip trumpų atstumų sprinterė ir pasiekė maratonininkės statusą. 2011 metais debiutavusi trumpų prozos tekstų rinkiniu Dirbtinė muselė, 2019 metais pristatė ilgų apsakymų rinkinį Undinės, už kurį pelnė Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją ir šiemet, 2020 metais, netrukus turėtų pasirodyti romanas Remontas.

Undinės pas mane lentynoje pragulėjo pusmetį ir net nebemaniau, kad jas kada perskaitysiu, tačiau norėjosi kažkokios trumpos knygos, kurią galėčiau neįpareigojančiai ir greitai perskaityti. Prisiminiau, kad Dirbtinė muselė darė neblogą įspūdį, tad Undines, maniausi irgi perskaitysiąs per pertraukas tarp visokiausių darbų. Žinokite, dėl Undinių viską ir pamiršau, nes rinkinys pasirodo besąs labai geras, įtraukiantis, daugiasluoksnis ir įdomus kūrinys.

Indigo spalvos viršelyje, kuriame nėra net pavadinimo, vien tik iš žuvies uodegos suraitytas „U“ kviečia užeiti į išskirtinį ir kitonišką J. Tumasonytės literatūrinį pasaulį, kuriame sutalpinti septyni apsakymai. Jau nuo pat pirmojo apsakymo Muzika jų akyse, kuris man asmeniškai asocijuojasi su argentiniečių Oskaru įvertintu detektyviniu filmo Paslaptis jų akyse (2009) pavadinimu, tačiau turinio atžvilgiu nieko bendro neturi. Apsakyme mokslininkai eilinę dieną tyrinėja naują atrastą undinių rūšį, bando paimti iš jų mėginius, tačiau visa tai daro užsikimšę ausis, kad negirdėtų jų sireniškų dainavimų. Iš vienos pusės autorė panaudoja antikinius undinės įvaizdžius, o iš kitos tą įvaizdį pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Muzika jų akyse daugiabriaunė. Viena iš prasmių sutelkta į globalizaciją, apie žmogaus besaikį kyšimasi į trapią gamtą, kur pažeidžia įstatymus ir dėl to gamta miršta, kaip apsakyme miršta undinės patinas. Apmaudžios klaidos, pusiausvyros pažeidimas, man asmeniškai priminė D. Cameron filmo Avataras svetimos civilizacijos, emociškai daug pažangesnės už žmonių rūšį, atakavimus. Kaip apsakyme po to matome, undinių dainos tampa ir raudomis, kurios turi poveikį šalia prie ežero gyvenančiai porai, taigi tai ir undinės yra dar ir harmoningų santykių simbolis. Visais atžvilgiais apsakymas vykęs, kadangi turi „rūkais aptrauktą“ atmosferą, mitiškumo ir fantastinės simbolinės literatūros formą.

Kitas apsakymas vadinasi Taksistė, kurioje pasakojama apie vidutinio amžiaus ugniaplaukę taksistę, buvusią alkoholikę, kuri važinėja po miestą. Šis apsakymas sudėtingesnės struktūros, nes iš dabarties pozicijos papasakojama apie taksistės praeitį, jos gyvenimo nuopuolius, pasikeitimus, apie motiną JAV-ose, apie keistą lesbietę draugę, kuri pasirodo besanti jos pačios antrininkė. Apsakymas skamba kaip įdomios biografijos aprašas, išmoningai transformuotas struktūriškai. Vienais atžvilgiais tai beveik „24 valandų“ puolusių angelų istorija, iš kitos – įdomus psichologinis moters, ieškančios nuolatinio atsinaujinimo ir pilnatvės, koliažas. Sufalsifikuoti savo identitetą per antrininką, tai tarsi metafora, kada žmogui reikia patikėti savimi, savo kita susikurta tapatybe, kad namuose (atmintyje!) pasiliktų senoji taksistės versija. Nors galima žiūrėti ir iš magiško realizmo perspektyvos ir priimti kaip dviejų moterų gyvenimo aplinkybių apsikeitimą, kaip simbolinį triuką, kad visi mes esame kaip biorobotai, kuriuos galima vieną dieną pakeisti.

Jurga Tumasonytė

Pono Bružo mirtis vėlei man kelia asociacijas su rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmu Pono Lazarescu mirtis (2005), kuriame pavaizduotas priepuolio ištiktas senolis Naujųjų metų išvakarėse, makabriškai tampomas po ligonines, galiausiai miršta. Pono Bružo mirties siužetas kiek kitos, labiau siurrealistinis, bet viduryje apsakymo kažkodėl pavyko nuspėti „netikėtą“ apsakymo baigtį. Visgi tas alzhaimerinio laiko tėkmės perteikimas literatūriškai labai pavykęs, kai sūnus, išvažiuojantis Kalėdoms į Suomiją, išnyra senuko gyvenime kaip vaiduoklis. Tai apsakymas, kuris perteikia labai trapią, beveik nepastebimą gyvųjų ir mirusiųjų egzistavimo realybės ribą.

Vienas mėgstamiausių apsakymų tampa dienoraščio pasakotojos įrašais perteiktas Šuo vardu. Viename ilgiausių apsakymų veiksmas trunka beveik metus nuo tos dienos, kai pasakotoja išsiskiria su mylimuoju ir išgyvena šoką, poskyrybinę depresiją, kurią bando „gydyti“ sms žinutėmis, savęs ištrėmimu į kaimą, apkraunant gyvenimą naujais iššūkiais. Dienoraščio įrašais autorė perteikia juodžiausias išsiskyrimo momento naktis ir netikėtą gijimo, susitaikymo momentą. Man asmeniškai tekstas kažkiek dvelkia autobiografiškumu, netgi tam tikru terapiniu apsivalymu, kur viskas perteikta gyvai atpažįstamomis emocijomis, pastarosios perteiktos taupiai ir esmingai vaizduojant prisirišimo nutrūkimą. Tai tekstas apie santykių priklausomybių tragediją, kuri iš naujo performuoja pasakotoją kaip asmenybę.

Apsakyme Adis ir Eva pasakoja apie išeivijos atžalas, gyvenusias JAV. Čia panaudoti karo pabėgėlių biografiniai ir istoriniai elementai, sukuriama istorinio laiko išardytų ir naujai suręstų likimų ir gyvenimų labirintas. Nelaiminga ir skurdi pora ruošiasi išvykti į paslaptingą salą skinti vynuogių, tačiau tekstu perteikiama nauja vibracija, tarsi sala turėtų kažin kokią rojaus potekstę, naują santykių išsigelbėjimo prasmę. Štrichais perbėgama per aplinkinių žmonių biografijas, kurios margos ir sodrios, ne ką mažiau įdomios už tikrąsias istorijas, kurias kartais patalpina didieji šalies portalai.

Absoliučiai nustebinęs tekstas Karalystė, kuriame simboliškai perteikta skruzdėlyno karalystės principais. Iš dalies primena žiaurius Viduramžių Europos monarchų ir jų valdymo laikotarpių principus. Skruzdžių ir žmonių gyvenimo sugretinimas. Labai skaudi mintis, kad vardan karalystės turime aukotis iki mirties, galiausiai Motė užžaginama mirtinai iki kraujo, tačiau karalystės gyvavimas tęsiasi. Šiame apsakyme galime įžvelgti kafkiškos literatūrinės išmonės ir įtaigos. Tai tarsi siaubo pasaka, toksinis ir iškreiptas socialinių vaidmenų kakofonijos orkestras, tamsi kaip žmonijos istorija, o viduramžiškos aplinkos detalės tekste skamba irgi įtaigiai ir, galiu prisiekti, kad iš dalies girdėjau Sostų karų žvangesį, nors autorė to net nesiekė.

Apsakymais, kaip ir anuomet rinkinyje Dirbtinėje muselėje, autorė pasižymi savitumu. Manau, kad Lietuvoje panašiu stiliumi daugiau niekas nekuria. Autorė ant realistinio pagrindo „užtepa“ siurrealistinį glajų. „... ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė (p. 39).“ Kartais tai pasireiškia per netikėtus palyginus, pavyzdžiui, spalvas lyginti su konditerinių gaminių atspalviais, mistifikuoti ir transformuoti erdves, situacijoms suteikti perversijų, netikėtų simbolių ir keletą žiūros perspektyvų. Tai istorijos su serialo Adamsų šeimynėlės prieskoniais, kurie priešingai nei serialas nėra itin hiperbolizuoti, sakyčiau užtektinai ir skoningai „pagardinti“ tekstai savitumu, sava pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Todėl nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Undinės man visapusiškai labai patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš matau tave" / "I See You"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas siaubo trileris, kurį rekomendavo man pramogai, vadinasi „Aš matau tave“ (angl. I See You) (2019), kurį režisavo Adam Randall. Tai filmas ne vien pasibaisėti, kaip negražiai suseno aktorė Helen Hunt, nors tikriausiai daugelis tą darys ir aptarinės su kitais, bet filmas iš esmės pasakoja apie pasiturinčią psichoterapeutę ir policininką, įsikūrusius dideliame name prie jūros. Pasiturintys, vadinasi, turintys labai daug problemų santykiuose – čia kaip privalomoji klišė.

Pirmosios 40 minučių viskas vyksta be menkiausio paaiškinimo, o kitą filmo pusę pasakojama iš visai netikėtos perspektyvos, logiškai sudėliojant visas pirmosios filmo dalies akcentus. Nesistengsiu šįkart apie filmą kažką itin detalizuoti ar nagrinėti, nes filmas gana „pusėtinas“, jis absoliučiai siaubo trilerio tipažas, atgabentas iš už Atlanto, kurių kasmet sulaukiame bent po kelis ir visi daugiau ar mažiau nufilmuoti panašia maniera.

Filmo stiprioji pusė yra siužetinė painiava, šioks toks nenuspėjamumas, vietomis kilsteli adrenalinas: o kaip čia yra, o kaip čia bus... Tačiau visumoje, kaip ir daugelis detektyvinių sunarpliotų istorijų, nuvilia, nes neiškelia jokios įdomesnės filosofinės minties. Yra žudikas, o pabaigoje mes sužinome, kas tas žudikas. Ir viskas. Žinoma, nereikia iš mažesnio biudžeto filmo tikėtis juvelyriškai ir įmantriai supakuoto filmo, kaip kad tokius kuria, sakykim. Christopher Nolan. „Aš matau tave“ yra gana tvarkingas filmas ir pakankamai tvarkingai užbaigtas ir toli gražu neprovokuoja kaip kad „Saulės kultas“ ar kiti keli paskutinių metų siaubo filmai, kuriems pasibaigus jautiesi apspangęs ir dar ilgai galvoji, ką režisieriai norėjo pasakyti. Ne, po „Aš matau tave“ viskas kaip ant delno, tarsi stebėjai, buvai įtrauktas, o pasibaigus filmui namų platformoje ieškai: „o ką čia dar panašaus pažiūrėti?“ Truputį prėskas, truputį įdomus. Vos geresnis už neseniai matytą siaubo trilerį „Namelis“ (2019).

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Žakas Freko apie religiją, karą ir pasirinkimą

Sveiki,

Tam tikra prasme šioji fotografija ir Žako Fresko išsakyta mintis apie religijos tarpininkavimą tarp žmogaus ir Dievo yra savaime šiek tiek absurdiška. Kai popas ar kunigas, kuris bažnyčioje skiemenuoja devynis Dievo įsakymus, tarp kurių yra „Nežudyk“, o tą pačią dieną šluotele šlaksto švęstu vandeniu karo mašinas, skerdyklas, gamyklas, kuriose bus žudomi gyvi sutvėrimai, o kitoje valstybėje tos pačios konkrecijos kunigas laimina tankus, nukreiptus į priešingą pusę, manau, savaime atrodo gana juokingas dalykas apskritai religijos ir politikos santykiai, kuriuose dažnai net nebeatskiriamos šios dvi jėgos, nes religija ir parapijos išlaikymas, įtikinant parapijiečius, yra ta pati politinės dūdelės melodija. Nesakau, kad pati religija kažkuo bloga, tačiau visuotinai ji užakina ir dažnai neleidžia praregėti, su kuo sėdime prie vieno stalo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Doja Cat - Say So [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Visais atžvilgiais amerikiečių naujoji garsioji atlikėja pasivadinusi Doja Cat (g. 1995) man nepatinka. Retai būna, kada visas banalus, pigus ir užpakalių kratymo iš juodukų kvartalo (sorry, čia be rasistinių pažiūrų!) ima ir atneša į pop muzikos areną tą baisią vienodą seksualiai agresyvią ir brutalią kultūrą. Apskritai po Niki Minaj, Cardi B, Derulo ir kitų amerikiečių spalvotosios rasės atlikėjų, toji užpakalių ir krūtų demonstravimo kultūra tapo kaip ir normali, netgi pageidautina kaip privalomas pop atlikėjo įvaizdis. O kas beliko baltosios rasės atstovams? Šokti taip, kaip Jurgelis šoka...

Visgi įrašas ne apie įvaizdžius, kurie neretai priartėja prie pornografijos, man atrodo, kad vis dar toje erotiniame uragane sutviska vienas kitas paklausomas kūrinys. Štai Doja Cat išleidžia singlą pavadinimu „Say So“, kuris visais atžvilgiais skiriasi nuo likusių jos dainų albume „Hot Pink“. Banali, pašėlusi, erotiška, atvira ir pasiryžusi, atrodo, permiegoti su visu pasauliu, kad tik būtų pripažinta. Štai jos daina „Say So“ atrodo netgi pernelyg kukli. Aštunto dešimtmečio disco stiliaus atmosferos ir spalvų prisodrinta daina ir vaizdo klipas skamba švelniai, beveik „glamūriškai“ ir patraukliai, mena disco stiliaus muzikos laikus su nostalgija, kaip ir Dua Lipa, verčia klausytojos dirstelėti į pop muzikos istoriją: ar nieko mes nesame praleidę?

Daina JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje tapo platininiu. Auksiniu – Meksikoje, Britanijoje ir Portugalijoje. Latvijoje ji pasiekė klausomiausios dainos poziciją, o Lietuvoje ir Estijoje – penktąją vietą. Šiandien kviečiu pasiklausyti šios visai įtraukiančios dainos.

Žodžiai / lyrics

Dojo Cat – Say So

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

It's been a long time since you fell in love

You ain't coming out your shell, you ain't really been yourself

Tell me, what must I do? Do tell my love

'Cause luckily I'm good at reading

I wouldn't bug him, but he won't stop cheesin'

And we can dance all day around it

If you front, then I'll be bouncing

If you want it, scream it, shout it, babe

Before I leave you dry

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so (Yeah)

Let me check my chest, my breath right quick (Ha)

He ain't never seen it in a dress like this (Ah)

He ain't never even been impressed like this

Prolly why I got him quiet on the set like zip

Like it, love it, need it, bad

Take it, own it, steal it, fast

Boy, stop playing, grab my ass

Why you actin' like you shy?

Shut it, save it, keep it, push

Why you beating 'round the bush?

Knowing you want all this woman

Never knock it 'til you try (Yah, yah)

All of them bitches hating I have you with me

All of my niggas saying you mad committed

Realer than anybody you had, and pretty

All of that body-ody the ass and titties

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so

Day to night to morning, keep with me in the moment

I'd let you had I known it, why don't you say so?

Didn't even notice, no punches left to roll with

You got to keep me focused. You want it? Say so