Vinilinė plokštelė: Britney Spears - Britney [Vinyl, LP] (2001)

 Informacija apie albumą:  Britney Spears - Britney [Vinyl, LP] (2001)

Šios dienos citata: Juozas Lakis apie Lietuvos valstybės tvarumo kūrimą

 Sveiki,

Galimas daiktas, kad jau įgriso mano pasisakymai apie susiskaldžiusią Lietuvą, apie kylančią nesveiką nacionalizmą, kurie ripuoja apie tradicinių šeimų maršą. Organizatoriai ir aktyvistai – teisti valgys, turto grobstytojai ir šiaip agresyviai nusiteikę prieš atvirumą, ES vertybes. Sociologas Juozas Lakis Kultūros baruose (Nr. 2, 2021) straipsnyje Gyvenimas tarp darnos ir priešpriešos Lietuvoje pateikia tvarios Lietuvos valstybės politikos sampratą t. y. prisilaikyti saikingo nacionalizmo ir kartu priimti liberaliąsias globalias pasaulietines vertybes. Žinoma, apie tokią dermę kokie tradicinių maršo organizatoriai nenori nė girdėti, jiems ne tik, kad ES yra priešas, jiems net vyriausybė yra priešas, o skambios frazės apie tai, kad Hitleris turėjo laimėti karą, kad būtų tvarka, rodo, kaip žmonės su tomis galimybėmis ir laisve nežino, ką daryti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fernanda Melchor "Uraganų sezonas"

 Fernanda Melchor. „Uraganų sezonas“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 208.

„Ar matote? Tą šviesą, spindinčią tolumoj? Mažą šviesulėlį, panašų į žvaigždę? Ten ir turite keliauti, paaiškino jiems; ten ir yra išėjimas iš šios skylės (p. 201).“

Sveiki skaitytojai,

Tikriausiai ne visi mėgsta tamsias, brutalias knygas, kuriose vienintelis veikėjams, atrodo, išsigelbėjimas ir yra atsisakyti šio gyvenimo. Meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor (g. 1982) 2017 metais ispanų kalba išleidusi romaną Uraganų sezonas (ispan. Teporada de huracanes) tikriausiai negalvojo, kad knyga taps tarptautiniu bestseleriu ir bus nominuotas Tarptautinei Booker premijai. Kodėl? Nes ne visiems tokia literatūra mielai paskaitoma. Pagalvojau, kad jeigu kas Lietuvoje išleistų panašaus turinio knygą su panašia kalbine raiška ir šitaip tirštai smurtinę aplinką vaizduojančią knygą, ji beregint būtų tų pačių kitikų, kurie rašo periodinėj spaudoj recenzijas, sumaitota dėl pernelyg šiurkštaus stiliaus, pretenzingos pasakojimo manieros ir troškimo bet kokiais būdais šokiruoti skaitytoją. Galėčiau net išlinksniuoti pavardes, kurie suokalbiškai tą pabylotų, netgi tie patys, kurie šiandien giria Uraganų sezoną kaip puikią literatūrą. Kodėl? Nes ją parašė ne lietuvė, ji ne apie mums artimą kultūrinę aplinką ir, žinoma, ji jau pripažinta pasauliniu mastu, todėl jos kokybės, meistriškumo ir kitoniškumo nebenuneigsi subjektyviais argumentais.

Naujai užgimusi leidykla Rara jau visiems 2021 metams turi sudariusi leidžiamų ir būsimų knygų sąrašą, kuris masina tikruosius knygų gurmanus itin rafinuotais literatūriniais triufeliais. Nemažą dalį asortimento sudarys būtent Lotynų Amerikos literatūra, o mano laukiamiausia, žinoma, buvo Uraganų sezonas. Po itin nuviliančio ir popsinio J. Cummins Amerikos purvas, kuriame vaizduojama meksikiečių motina su vaiku, bėganti per Meksikos ir JAV sieną, kad išsigelbėtų, regis, daugiau panašios istorijos nebūčiau paskaitęs. Plokšti išsigelbėjimo ir Meksikos mafijos trileriai tikrai ne mano stiliaus knygos, tačiau jau po 10 puslapių Uragano sezono, tampa aišku, kad Fernanda Melchor visai kito kalibro rašytoja ir jos literatūra turi ne vieną stiprų sąrangos aspektą.

Istorijoje pasakojama apie atokų Meksikos La Matosos miestelį, kur iš žmonių lūpų keliaujančios kasdienės paskalos savaip „pagražinamos“, mistifikuojamos, kad beregint tampa vietos legendomis. Istorija prasideda apie miestelio Raganą, istorija prisodrinta meksikietiškų prietarų ir provincialių įsitikinimų „prieskoniais“, sumišusiais su indėnų ir katalikybės prietarais. Galiausiai Raganos mirtis įsuka vietos gyventojų, dažniausiai labai jaunų, į uraganinį įvykių sūkurį, kuriame atskiros, nesusijusios istorijos ir veikėjai galiausiai susitinka ir yra veikiami bendrų įvykių. Iš tikrųjų tai kriminalinė žmogžudystės istorija, savotiškas tamsus ir brutalus Lotynų Amerikos Twin Peaksas, papasakotas pritrenkiančiai literatūriškai. Romano fabula primena uraganą: kiekvienas romano skyrius, papasakotas iš skirtingų miestelio veikėjų perspektyvų, primena vis kitą stiprų vėjo gūsį, kuris vienu metu viską sujaukia, bet ir paradoksaliai viską sudeda logiškai į savo vietas. Kitaip sakant, mes turime uraganinę pasakojimo manierą, kuri išreiškia ir bendrą kūrinio idėją: įsitraukę kartą į blogį, nebegalime nusiplauti rankų, todėl mažas blogas ketinimas „gimdo“ didesnį blogį, kol jis apgaubia visus žmones ir panardina į skęstantį nevilties ir pasirinkimų neturintį pasaulį.

Fernandai Melchorai svarbus socialinis pasakojimo lygmuo. Jos vaizduojamų veikėjų pasaulis pritvinkęs nemeilės ir smurto, pavyzdžiui, močiutė savo anūkę vadina Drieže, už nepaklusnumą nukerpa jai plaukus, išvaro iš namų. Motinos savo dukras vadina kekšytėmis, jų kalbėjimo slengas pačios žemiausios kultūros, neturinčios nei šeiminio, nei žmogiškosios atjautos išraiškos. Pasakojime giminės gali tapti priešai, nepilnamečiai vaikai užsiima seksu vieni su kitais, su savo patėviais, moterys turi meilužius, vyrauja grasinimai, narkotikai, alkoholis, skurdas. Vaikai su šeimomis gyvena po vienu stogu antihigieninėmis sąlygomis, visi pavargę nuo skurdo, noro pamiršti skausmą ir netektis, nori pasinerti į svaigalus ir neįpareigojantį seksą, kad tik būtų laikai užmirštas skausmo pasaulis. Štai tokioje terpėje gyvena daugelis knygos vaizduojamų veikėjų, kurie neturi geresnio pasirinkimo, negali pabėgti nuo skurdo ir žiaurumo, jie priversti perimti tą kultūrą ir vertybes, kalbos slengą, pasaulio matymą, kokią jiems suteikia sociokultūrinė aplinka.

Visas šis brutalus pasaulis perteiktas itin juodu pornografiniu slengu, todėl nesitikėkite gyvenimo džiaugsmui įkvepiančio stiliaus, kuris šiame kūrinyje literatūriškai tirštas, savaip turtingas, nes kalba apie socialiniame nesaugiame dugne gyvenančius žmones, kurie nesupranta atjautos: „Nes, matai, tas kabronas turėjo va šitokio dydžio pimpalą, mamule, ir nors pistis nemokėjo, aš tik ateidavau, nustumdavau jį lovon ir užšokusi ant jo susileisdavau tą bybį, iki jo net nebesimatydavo; supdavaus ant jo kaip ant karuselės arkliuko, kaip ant elektrinio buliaus. Matai, tais laikais buvau tikra suskė, sakau tau; nežinojau, kad kai mėgaujies vyru, gimda kaip reikiant įkaista ir sperma geriau limpa, po velniais; tada dar nieko nenutuokiau, tebuvau vos penkiolikos ir nė nepastebėjau, kas pasidarė, kol jau per vėlu išsilupt jį lauk (p. 131).“

Fernanda Melchor

Tekstas neturi tiesioginės kalbos, todėl autorei prireikia ilgų ir ritmiškai kapotų sakinių. Labai mėgstu tokius stilistiškai sumiksuotus (beveik repo stiliumi) aidinčius tirštame pasakojime balsus. Pasakojo balsas netrukus nutrūksta, į jį įsilieja veikėjo slengu pasakojimas tarsi iš vaizduojamo pagrindinio veikėjo atminties srauto. Tokia pasakojimo maniera yra ir dinamiška, ir kartu geba atskleisti socialinius ryšius, įtaigiai perteikti vaizduojamo veikėjo santykius, jo gyvenimo kasdienybę. Daug netašytos ir, sakyčiau, puikios leksikos. Atšiaurumas, brutalumas šiame kūrinyje ir jame itin aštriai vaizduojami seksualiniai potyriai man asmeniškai koreliavo su afrikiečių kilmės rašytoju Fiston Mwanza Mujila romanu Klubas „Tram 83“, kuriame irgi trūkinėjančiais balsais ir klubiniu ritmu pasakojamas vyrų ir prostitučių gyvenimas. Kai kada išryškėjo nelengvai Booker laureatės Anos Burn Pienininko atšiaurios manieros, o dėl motinų, močiučių ir dukterų tarpusavio žiaurumais priminė M. G. Marguez knygą ...apie gražiąją Erendirą. Nepaisant visko, kad ir kokią įtaką autorei F. Melchorai padarė magiško realizmo Lotynų Amerikos literatūra, ji turi ryškų savitą ir išsiskiriantį balsą, kadangi geba savitai prasiskverbti prie kolektyvinio smurto priežasčių ir padarinių bei juos talentingai pavaizduoti. Žinoma, čia didelis nuopelnas ir šios knygos vertėjai į lietuvių kalbą Eglei Naujokaitytei, kuri, sakyčiau, turėjo labai įdomaus darbo atrasti tą lietuvišką brutalų slengą, išvengiant šiaip jau mūsų šnekamojoje laboje itin daug pasitaikančių slavizmų ir anglicizmų. Neversti dviprasmiško žodžio kabronas, o jį sulietuvinti, man kaip tik patiko, nes tai suteikė ir egzotiškumo, juntama gyvesnė šnekamoji meksikiečių ispaniška kalba.

Grįžtant prie knygos turinio, kaip jau minėjau, tai kriminalinė istorija, kurioje susipina aborto istorija ir Raganos nužudymas dėl pinigų. Kad ir kaip atrodytų pats siužetas plokščias, autoriai stebuklingai pavyksta išvengti šio įspūdžio – tai literatūrinė plastika, pasirinkta daugiabalsė pasakojimo simfonija, kuri prabyla apie kolektyvinius nusikaltimus, švelnumo ir meilės badą. Labai įdomu, kad autorė nevengė ir įtraukė LGBTQ niuansų, vienas iš centrinių veikėjų, pasirodo, yra transeksualas, o jo žudikas – savo homoseksualumą neigiantis veikėjas Brando. Pastarasis jaučia trauką savo kompanionui Luismiui. „... visi prisilupo iki žemės graibymo, o supistas pedikas Luismis net švytėjo iš laimės, tad visi miestelio pedikai draskėsi tarpusavy, kas gaus pačiulpti jaunavedžiui, nes sumautas Luismis ir vėl patraukliai atrodė, netgi kartojo, kad daugiau nebevarys tų tablečių, ir po ilgo laiko jo akys vėl blizgėjo, o Brando apimdavo įtūžis vien pagalvojus, ką jiedu darė tą naktį, kuri niekad daugiau nepasikartos, o prisiminimai jį taip kankino, kad troško išlupti juos iš smegenų ir vis nesiliovė sukti galvos, kas dar žino jų paslaptį, kad dar Luismis papasakojo (p. 174-175).“

Iš kur atsiranda meilės nusikaltimai? Ogi iš to paties neigimo ir manymo, kad tai niekinga ir nuodėminga, dėl visuomenės požiūrio į tam tikrą kitoniškumą (bent jau šiame romane). Analizuodamas veikėjų nusikaltimo motyvus, visgi priėjau išvados, kad Brando neužteko vien tik skurdžių sąlygų, jo motyvas buvo ir vidinis savęs suvokimo bei nepriėmimo motyvas. Savaip galvodamas ir mylėdamas Luismį, jis ryžtasi pačiam blogiausiam, o tai man itin koreliuoja su nūdienos Lietuvos nacionalistų ketinimais kovoti už tradicinę šeimą. Kolumbijos rašytojas Juan Gabrie Vasquez sako, kad tokie judėjimai, kaip šeimų maršas ir politiniai sprendimai dažnai nematuojami morališkai ir empatiškai, o tai neretai leidžia susikurti prielaidoms, kad kažką drausdami ir smerkdami naikiname savo pozicija kitus asmenis ir, tenka pripažinti, dar ir patys nukenčia. Lygiai taip pat ir Brando, kuris galėtų būti neblogas pavyzdys, kaip svarbu priimti homoseksualumą (arba bet kurį marginalizuotą ir demonizuotą žmogaus aspektą) vien tam, kad žmogus viduje taip pat galėtų save priimti ir nebedomonizuoti savęs „kitų rankomis“.

Uraganų sezonas – nuostabus ir egzotiškas literatūrinis balsas iš už Atlanto, atklydęs pas mus į Lietuvą. Tai gurmaniškas Lotynų Amerikos briliantas. Kada paskutinį kartą šitaip gyriau knygą? Tikriausiai šiais metais dar ne. Net neabejoju, kad Uraganų sezonas, man leidęs panirti į tą tirštą gyventojų sūkurį ir permąstyti nūdienos Lietuvos socialinius reiškinius, taps viena svariausių, geriausių ir įdomiausių šiemet skaitytų knygų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas dėl Džeksono" / "Anything for Jackson"

Sveiki,

Dar vienas siaubo filmas „Viskas dėl Džeksono“ (angl. Anything for Jackson) (2020) iš Netflix filmų gausos kartu su kino kritikų neprastais vertinimais žadėjo, kad filmas mažų mažiausiai, jeigu nepatiks, tai bent pateiks kažin kokių originalių sprendimų: atmosferą, nematytų veikėjų, siaubą keliančių baisumų, tačiau paskutiniu metu pradedu manyti, kad kuo toliau, tuo labiau tokie filmai kritikų vertimus arba nusiperka, arba sufalsifikuoja, nes šiame filme neišvydau nieko, kas būtų kitoniška ir patrauklu.

Du pagyveni senoliai pagrobia nėščią moterį ir atlieka su ja baisius satanistinius ritualus, kad galėtų savo anūko dvasią perkelti į tuoj gimsiantį kūdikį. Iš pradžių filmas primenantis pagrobimo trilerį pamažu tampa vis tamsesnis ir keistesnis, kai po tam tikrų apeigų namus užklumpa kankinių dvasios, o realūs veikėjai pamažu nusižudo... Visgi filmas sausas ir „sprangus“. Čia iš tų mažabiudžetinių projektų, kuriuos apsiima realizuoti vidutiniai režisieriai, tikėdamiesi prasimušti, arba tiesiog užsidirbti duonai.

Filmas paremtas jau seniai kine išbandytais ir matytais siaubo triukais. Nežinau kodėl, bet tokiems filmais nebepavyksta manęs sudirginti. „Viskas dėl Džeksono“ yra absoliučiai plokščias scenarijumi. Vien tai, kad išsilavinusi ir šėtoną garbinanti šeima nori prikelti anūką, atrodo, absurdiška. Praktiškai ant vieno motyvo pastatytas filmas nei gąsdina, nei šiurpina, nes istorija neišplėtota, veikėjai karkasiniai, neįdomūs, jų istorijos „atseit skaudžios“, susijusios su netektimis ir noru rekonstruoti praeitį, atrodo tipinės. Žinoma, filme bandyta sukurti savitą atmosferą, tačiau, kai stinga režisūrinio potencialo ir talento, kai siužetas plokščias, veikėjų motyvai pritaikyti pradinuko smegenims, belieka tik laukti, kol filmas ims ir pasibaigs...

Nors filmas vos pusantros valandos, tačiau jau nuo pusės ima niežėti nugarą, kada jis baigsis. Be viso nevykusio bedvasio pastatymo išskirčiau tik vieną esminį pliusą: gerai parinkta psichuojančius senukus vaidinančių aktorių pora, kurie tiesiog sutverti vaidinti siaubo filmuose.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Maggie O'Farrell "Hamnetas"

 Maggie O‘Farrell. „Hamnetas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Ši knyga, literatūrinės premijos Womens‘ Prize For Fiction varžytuvėse aplenkusi net pačią Hilary Mantel Veidrodžius ir šviesą, jau seniai kėlė literatūrinį smalsumą, kaip ir pati aštuonių knygų autorė Maggie O‘Frarrell (g.1972), kurios iki tol nebuvau girdėjęs. Romanas Hamnetas (angl. Hamnet), kurį į lietuvių kalbą išvertė puiki vertėja Rasa Drazdauskienė, neatsitiktinai panašus į V. Šekspyro pjesės veikėją Hamletą – tai autorės istorinių faktų nagrinėjimo ir fantazijos lipdinys. Ar tai istorinis romanas? Iš dalies, tačiau jame kur kas daugiau išmonės, nei tikrų faktų. Lietuvių kalba, pasirodo, Svajonių romanų serijoje turėjome išleistą autorės romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją (Svajonių knygos, 2013).

Romane Hamnetas iš tikrųjų veikia istoriškai dokumentuos asmenybės, autorė, kaip įprasta istorinių romanų autoriams, remdamasi panašiu kūrybos metodu: išlikusiais istoriniais šaltiniais ir nuojauta, įžvelgdama galimas perspektyvas sukuria, atkuria istorinius balsus, tačiau, kaip žinia, jie niekada nebus tikri, veikiau perfiltruoti per autorės pasirinktą perspektyvą ir kūrinio bendrąją idėją. Žinoma, britų ir viso pasaulio literatūros tyrėjų pripažintas genijus dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras, su kurio literatūra ir gyvenimu lietuvių mokiniai supažindinami dar pagrindinio ugdymo pakopos mokyklose, pripažįsta kaip kertinį autorių, prie kurio derėtų stabtelti literatūros raidos istorijoje. Išties apie pačią V. Šekspyro asmenybę ne tiek daug ir žinoma. Žinoma, kad jo tėvas buvo odos raugyklos savininkas ir pirštinių siuvėjas, žinoma, kad vyrukas turėjo žmoną Anne Hathaway (sutapimas su Princesės dienoraščio, Vargdienių ir Tamsos riterio sugrįžimo aktore!), knygos verstiniame variante ji vadinama Agnese. Taip pat žinoma, kad jis buvo kilęs iš Stradfordo, o kūrybinį laikotarpį pradėjo Londone, įkūręs savo teatrą.

Apie Šekspyro ir jo tėvo sudėtingus santykius galima numanyti, nes paprastai profesijos buvo paveldimos kaip garbės reikalas, o Šekspyras jo neperėmė. Jis iš tikrųjų turėjo tris vaikus, po sūnaus mirties jo santykiai su žmona atšalo, jiedu gyveno atskirai ir iš šeimos tragedijos atsirado dešimtmetį trunkantis „juodasis“ Šekspyro kūrybos periodas t. y. komedijos žanrą jis išmainė į tragediją, kurioje atsirado ir, kaip manoma, mirusio sūnaus Hamneto garbei pavadinta pjesė Hamletas. Tačiau šią informaciją rasite beveik visuose prieinamuose šaltiniuose apie V. Šekspyro kūrybą ir jo gyvenimo sąsajas, kurias kažkada teko garbės neblogai pastudijuoti ir išmanyti. Nebepostringausiu apie Šekspyro kūrybos asmenybės mastą ir įtaką literatūrai, nes šiame M. O“Ferrell romane to beveik nėra, Šekspyro asmenybė čia absoliučiai neprimena bandymų ekranizuoti kūrėjo charizmą, uždegančią paslaptingai genialią ir dožuanišką asmenybę ar kaip kitaip paversti rašytoją hiperbolizuotu personažu. Šiame kūrinyje Šekspyras veikiau reprodukcinis tos epochos vyras, kuris nori ištrūkti iš miestelio, atsikratyti erzinančio tėvo šešėlio, turi šeiminių įsipareigojimų ir privalo prisiimti tėvo vaidmenį. Jo literatūrinis genialumas tampa svarbus tik kaip aidintis fonas, ypač svarbiai iškylantis nebent romano pabaigoje. Tiesa, autorė mini, kad viduramžiais Hamletas ir Hamnetas galėjo skambėti vienodai, o rašyta skirtingai dėl buvusių rašybos versijų.

Visgi, kas skaitė šį romaną, tikriausiai sutiks, kad jis net ne apie patį Hamnetą, Šekspyro sūnų, nors jis ir reikšminga kūrinyje vaizduojamų įvykių figūra. Maggei O“Ferrell kur kas svarbiau Agnesės perspektyva. Kaip ir Kristinai Sabaliauskaitei, rašant Petro imperatorienę, svarbus istoriškai menkai dokumentuotas ir tyčia „marinamas“ moterų vaidmuo tiek istorinėje, tiek šeimos politinėje erdvėje. Tiesą sakant, manęs nebestebina moterys rašytojos, kurioms svarbios iš esmės feministinės istorinio romano perspektyvos: iš vienos pusės lyg ir reikšminga, įdomu, iš kitos – tampa tendencinga, kad visos tos istorijos perteikia vieną ir tą pačią idėją: moterys buvo kur kas didesnės ir svarbesnės istorijoje, nei anuomet norėjo pripažinti vyrai.

Istorija pasakojama iš Agnesės perspektyvos, pradedant nuo Agnesės atsiradimo istorijos. Agnesės motina vaizduojama atėjusi iš miško, pakerėjusi pasiturintį ūkininką. Nuo pat mažens Agnesė perima motinos žolininkės, mistikės ir aiškiaregystės galias, tačiau gana maža kartu su jaunėliu broliu netenka motinos. Augdama su pamote Agnesė tampa tarsi Pelene, kuriai, kaip vyresnėlei, užkrauna daug darbų, tačiau ji nepamiršta raganavimo, augina prijaukintą sakalą ir netrukus susipažįsta su jaunučiu mokytoju, būsimuoju savo vyru. Kitas Agnesės etapas jau motiniškas, vaizduojamas gyvenimas pas uošvius ir jos atskirtis, kadangi ji aiškiaregė ir išmano gydymą, nuolatos padeda žmonėms, o jos vyras pamažu įstrigęs Stratforde suserga depresija. Šiame miestelyje jam per maža vietos kūrybinėms ambicijoms, tačiau netrukus gimsta trys vaikai, o Agnesė ima suprasti, kad pati turi paskatinti vyrą imtis permainų, netgi jei tai kainuotų jos ir vaikų asmeninę laimę... Toks būtų maždaug Agnesės gyvenimas, jis romano fabuloje „sumiksuotas“: praeities įvykiai persipina su Agnesės dabarties įvykiais, kai netikėtai vienas iš dvynių (Džudita) užsikrečia maru ir pradeda kamuotis mirtimi.

Maggie O'Farrell

Iš tikrųjų šio romano centras – Agnesės mistifikuota asmenybė. Jos nuojauta, įžvalgos, ateities vizijos perteikia tą paslaptingą viduramžių dvasią. Autorė gana gerai perteikia Agnesės vidinį pasaulį, kitoniškumo jausmą, nepritapimą nei pamotės, nei uošvės namuose. Daug dėmesio skiriama moteriškai viduramžio namų aplinkai, Agnesės motinystės ir žmonos rūpesčiams. Čia iš tikrųjų autorė įtaigiai perteikia viduramžių buities, uoslės ir regos pojūčiais suvokiamą aplinką tarsi būtų pati dalyvavusi meninio rašymo kursuose, tačiau tos detalės kažin kokios gyvos, apgalvotas, derančios su Agnesės natūraliai suvokiama pasaulėžiūra. Visgi manęs nestebina autorės pasirinkimas padaryti Agnesę „ypatinga“, suteikti jai mistinį atspalvį, nes kitaip tikriausiai romanas nebūtų toks įdomus. „Ji liepia sau valdytis, neminėti, ką žmonės kalba apie tą merginą. Kad ji laukinė ir tūžminga, kad moka prakeikti, kad gali ne tik išgydyti visas ligas, bet ir susargdinti. Visai neseniai nugirdo kažką sakant, kad tie riebaliniai navikai ant jos pamotės skruostų irgi jos darbas: užleidusi juos, kai pamotė atėmė jos sakalą. Ji suraugina pieną vos palietusi jį pirštais (p. 80).“ Tik ar tas mistifikavimas netampa jau kažkokia for fiction romano būtinoji sąlyga, nes neužtenka tik kelių istorinių išlikusių faktų kurti realistinius moterų portretus?

Romanas tiek idėjiškai, tiek užmojais man koreliavo su Hannah Kent romanais Paskutinės apeigos ir Gerieji žmonės, pastarosios rašytojos metodai ir rašymo polėkis labai artimi Maggie O‘Farrell kūrybai, bet Hannah Kent, reikia pripažinti, visa galva aukščiau, kadangi ji renkasi išties sudėtingas ir laikmečio gyvai aštrias moralines problemas, geba įtaigiai per konfliktą atskleisti epochos dvasią, prieštaringus visuomenės procesus, neprarandant įtampos „tarp eilučių“. Visgi Hamnetas, nors ir remiasi tuo metu maro istoriniais faktais (labai pagaviai ir literatūriškai perteikta maro per blusas atkeliavimo scena!), apie kuriuos pats Šekspyras savo pjesėse nė kartelio neužsimena (keista, ar ne?), autorė atrodo romantiškai „patogi“. Ką turiu galvoje? Juk atmetus tam tikrą istorinį sudėtingą kontekstą ir žiupsnelis pritempto mistifikavimo, lieka tipinis namų moters romanas apie vaiko praradimą ir vyrą karjeristo neištikimybes.

Knygoje yra ir labai gražių, taiklių meniškai perteiktų mizanscenų, kurias norėjosi pasibraukti pieštuku, pavyzdžiui, niekur taip gražiai nesu skaitęs vestuvių scenos: „Ištarus Amen, žiedas apjuosia jos bevardį pirštą, per kurį, kaip jai užvakar sakė jaunikis jiems slepiantis sode, eina kraujagyslė tiesiai į širdį. Akimirksnį žiedas, prisilietęs prie odos, atrodo šaltas ir drėgnas nuo švęsto vandens, bet paskui jį sušildo tiesiai iš širdies atplūstantis kraujas ir jis pasidaro kūno temperatūros (p. 128).“ Tačiau tenka pripažinti, kad tos scenos labai romantizuotos, atspindinčios XIX amžiaus romantizmo literatūrą, nei realius ir praktiškus viduramžių įvykius.

Autorė, remdamasi Šekspyro tragedijose naudojimu apgaulės metodu, pavyzdžiui, kai Džuljeta išgeria laikinų nuomario nuodų, manydama, kad perkeis įvykius, Romeo iš tikrųjų nusinuodija, o Džuljeta prisikėlusi mato, kad lemties neišvengė. Ilgą laiką atrodo, kad maru apsikrėtusiai Džuditaa, o ne Hamnetui lemta iškeliauti iš gyvenimo, tačiau dėl dvynių panašumo net namiškiai yra apgaudinėjami. Sakyčiau, šiame romane yra tam tikro šekspyriško žavesio ir siaubo elementų, pagrįstų istoriniais faktais, kai į namus pasibeldžia daktaras, persirengęs juodu ilgu snapu ir tamsiu apsiaustu, manydamas, kad šitaip atbaidys mirtį. Iki šiol šis gotikinis įvaizdis naudojamas siaubo filmuose.

Visgi romanas Hamnetas man pasirodė itin tvarkingai, kruopščiai it mokinukės parašytas romanas, kuris balansuoja tarp nedrąsaus noro eksperimentuoti, tačiau autorė „suveržia“ tekstą į tam tikrus nuspėjamus rėminius štampus. Pradedant knygos fabula, struktūra, baigiant finaliniu Agnesės suvokimu, kai ši pamato Hamleto spektaklį Londone. Istorija orientuota į moters pasaulį, panaudojant visus populiarius istorinio romano (kai mažai faktinės medžiagos) kūrybinius elementus. Man atrodo, kad perskaičiau tiesiog gerai pagal numanomą kurpalių prašytą romaną, kuris turi ir atmosferą, ir gyvus veikėjus, ir istorinį kontekstą, tačiau nepajutau tik vieno: kad tai išties gera knyga, kuri plečia horizontus, leidžia stebėtis nematytais, neregėtais perspektyvų rakursais, suvokti to, ko nežinojau apie epochą, leistis į gelmę, pajusti įtampą. Man Hamnetas tiesiog kaip iš kūrybinio rašymo kurso gerai parašytas romanas be didesnės nuostabos ar intrigos, tačiau neabejoju, kad ši prestižinėmis premijomis įvertinta knyga ras skaitytoją tiek tarp gurmanų, tiek tarp „atsitiktinių“ skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Metalo garsas" / "Sound of Metal"

 Sveiki skaitytojai,

Vakarykštė naktis pagaliau atskleidė, kas pelnė „Oskarus“. Tiesą sakant, su metais šie apdovanojimai tampa nuobodūs, nebeįdomūs, o prognozės jau žinomos iš anksto, jeigu matėte bent didžiąją dalį filmų iki pačios įteikimo ceremonijos. Juolab kad šiemet iš vasario mėnesio dėl pandemijos ceremonija nukelta į balandžio pabaigą, tai laiko sužiūrėti filmus yra...

Iš aštuonių „Oskarui“ nominuotų metų geriausių filmų kategorijoje šeštuoju mano matytu filmu tapo Darius Marder režisuota drama „Metalo garsas“ (angl. Sound of Metal) (2019). Muzikinio pobūdžio dramoje pasakojama apie sunkiojo punk roko muzikantą Rubeną, kuris vieną dieną koncertuodamas su savo drauge Lou ima ir praranda visiškai klausą. Dirbdamas didžiuliame triukšme ir keturis metus narkotikų nevartojantis atlikėjas netrukus patenka į kurčiųjų pasaulį, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Jis apsistoja kurčiųjų ir priklausomybę turinčių bendruomenėje, pramoksta gestų kalbos, pamažu jo gyvenimas vėl stojasi ant kojų, tačiau jam to negana, jis pasidaro klausos implanto operaciją, manydamas, kad šitaip vėl pradėdamas girdėti pasaulį, o jo gyvenimas pamažu sugrįš į vėžias...

Filmas iš tikrųjų gerai pastatytas ir gerai režisuotas. Įvardyčiau du esminius aspektus: nebanalią istorijos atskleidimo darną ir, žinoma, pagrindinį aktorių Riz Ahmed, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, tačiau teko nusileisti Anthony Hopkinsui už „Tėvo“ vaidmenį. Atrodo, šiame filme lyg ir nieko nebūtų tokio, ko nebūtume regėję: pašėlęs vyrukas netenka savo gyvenimo dovanos (klausos), bando gyventi naują gyvenimą, bando vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau režisieriui pavyko užčiuopti esminius žmogiškuosius faktorius, kurie kažin kaip neatrodo kaip dirbtinai integruotos holivudinės viltingos ir gerų pasirinkimų kupinos pamokėlės žiūrovui pamokyti. Režisieriui pavyksta išvengti moralizavimo ir per pagrindinį veikėją vystyti dvikryptį laisvo žmogaus pasirinkimą su menkais gyvenimo džiaugsmais ir nuopuoliais. Mes neturime didvyrių, neatsiranda žmogus-gelbėtojas, viską lemia iš dalies pats Rubenas. Pamažu su sudėtingais asmeniniais įvykiais plečiasi veikėjo gyvenimiška patirtis, kuri pertransformuoja jo vertybių pasaulį ir galutinai pakeičia patį Rubeną.

Filmas apie sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai atsiduri ties išsekimo riba. Kai visi bijome daryti esminius gyvenimo pokyčius, nes niekada, atrodo, iki tol gyvenime nesisekė taip gerai, kaip dabar. Man šis filmas labiau apie virsmą, likimo smūgių priėmimą ir tam tikrą vidinį veikėjo sąmonės ir gyvenimo vertinimo pokytį. Šiaip stiprokas filmas, orientuotas į vidines veikėjo transformacijas per praradimus ir atradimus su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Artūras Orlauskas savo transvestito suknelę keičia į atvirus grasinimus tautai, arba netikėtas šoumeno atsivertimas (Didysis šeimų maršas be šou neįmanomas)

 Sveiki,

Prisimenu, kaip dešimtame dešimtmetyje su šeima laukdavome „Šou Bulvaras“, kad galėtume pamatyti vėlei Artūrą Orlauską ir pasijuokti iš jo juokelių. Kad juokeliai būdavo žemos kultūros, seksistiniai, įžeidūs – niekas nekalbėjo, nes juk tai... „bajeriai“, 90-ųjų Lietuva, viskas galima. O per „bajerius“ išreikšti ir skleisti tam tikras idėjas buvo kaip ir kultūros reikalas.

Neseniai australų mokslininkai padarė išvadą, kad žemas IQ sietinas su mažos moralės, menkos savivertės ir ypač nukreipta agresija į pažeidžiamas, menkesnes socialines grupes, ypač prieš LGBTQ asmenis.

Kas nutiko Artūrui Orlauskui per paskutiniuosius dešimtmečius? Ar jo IQ staiga pasiekė nulinius rodiklius, ar staiga po kokios nors gyvenimo tragedijos tapo toks agresyvus tironas, kuris stačiai nebaudžiamas grasina visiems: kas ne su juo, tas būsią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tikriausiai daugelį pasiekė jo baisūs pasisakymai ir komentarai, kurie rodo ne tik, kad Orlausko, atsiprašau, smegenys sumenko, tačiau išsižadėjo visko, kuo tikėjo, ką gynė, kuo gyveno. Ši ant „TV antena“ viršelio daryta nuotrauka yra akivaizdžiai šou dalis, kas, kad Orlauskas persirengęs moterimi. Genderizmas kartais puikus įrankis susivienodinti (nieko blogo tame nematau), pasižiūrėti iš šalies į perdėtus lyčių vaidmenis, į kuriuos nuo mažens spaudžiami vaikai. Nuotrauka daryta 2003 metais. Nežinau, ką šiandien Šapranauskas, jeigu būtų gyvas, pasakytų Orlauskui, pažiūrėjęs jo vaizdo įrašus, kur trykšta seilės ir neapykanta, kaltinimai ir grasinimai.

Man tai panašu į tam tikros idėjos apsėstą žmogų. Nemanau, kad mano įrašas pasieks Orlauską, nemanau, kad jam svarbi mūsų nuomonė, jis aklai įtikėjęs savo nedaloma tiesa. Jokios taisyklės, įstatymai, kitų žmonių laisvė šiam hitlerinio sukirpimo tipui nėra svarbūs.

Kuo skiriasi Gražulis nuo Orlausko? Sakyčiau, beveik niekuo, tik vienas turi plaukų, o kitas ne. Bet visgi skiriasi. Gražulis negrasino tautai, o Orlauskas, stačiai užsidegęs „Didžiuoju šeimos maršu 2021“ nušluoti viską, kas ne su jais, idėja. Ar tai pavojinga? Manau taip, jeigu visuomenės dalį sudaro žemo IQ ir emocinio intelekto antiempatai, o tokių juk nemažai, jie yra linkę jungtis prie Orlausko ir Gražulio. Toks tokius traukia ir paskaičius komentarus po jų įrašais, užsukus į profilius, aišku, kokia liaudis trokšta karo, kraujo, agresijos, pokyčio, nesvarbu, kad atkišti gražūs užrašai apie tradicinės šeimos vertybes.

Šiuo metu Artūras Orlauskas linksniuojamas spaudoje, mano galva, svarbu labai reaguoti adekvačiai ir laikyti jį visgi ne kokiu granatomis susprogdinti grasinantį maniaką, o veikiau kaip dėmesio ištroškusį, gyvenimo prasmę nebetekusio ir nusigyvenusio humoristo kliedesius, iš kurio galima susimontuoti neblogą repą ir internetinius memus.

P. S. Pateikiu vaizdo įrašą. Nežinau, ar dalyvausite tame fiasko šeimos marše, bet negi tikrai manote, kad vaikams šalia Orlausko saugu būti ir jo prakalbos yra naudingos ir saugios?

Jūsų Maištinga Siela