Filmas: "Žudiko žmonos asmens sargybinis" / "Hitman's Wife's Bodyguard"

Sveiki,

Dar viena šios vasaros veiksmo komedija ir, galima sakyti, veiksmo filmų apie asmens sargybinius parodija pavadinimu „Žudiko žmonos asmens sargybinis“ (angl. Hitman's Wife's Bodyguard) (2021). Tai yra 2017 metų pirmosios dalies „Žudiko asmens sargybinis“ tęsinys, todėl, tikriausiai, jeigu jums patiko pirmoji dalis, tai nusprendėte ar nuspręsite žiūrėti ir naujausią filmo dalį, kuriame pasirodo tie patys pagrindiniai aktoriai: Ryan Reynolds, Salma Hayek, Samuel L. Jackson...

 

Mano viena didžiausių problemų yra ta, kad aš sunkiai atsimenu holivudinių populiarių filmų siužetus. Gal dėl to, kad per daug žiūriu kino filmų ir atsiminti visko neįmanoma? Gal dėl to, kad tie filmai daugiau ar mažiau vienas į kitą panašūs ir jų palikti emociniai įspaudai lieka blankūs, arba bent greitai išgaruojantys? Sunku pasakyti, bet tikriausiai tai yra viskas viename. Mirk, bet net keliais sakiniais negalėčiau atpasakoti, kas vyko pirmojoje dalyje, nors tikrai pamenu, kad žiūrėjau kino salėje ir aktorių šypsenėles bei grimasas pamenu lyg per tirštą rūką. Kodėl apie tai rašau? Nes tikriausiai greitu metu tas pats nutiks ir super kino kritikų prastai įvertinta antrąja filmo dalimi.

 

Istorija pasakoja apie asmens sargybinio licenciją netekusį asmens sargybinį, kuris paskatintas savo psichoterapeutės susiruošia atostogų į Europą. Žinoma, viskas išeis grynu šnipštu ir nors mūsų herojus nenorės imtis ginklo į rankas, jam teks suvesti sąskaitas su savo tariamu tėvu, susidėti su blogiukais, kurie bet ką išvestų iš proto ir galiausiai, kaip jau galite įtarti, išgelbėti pasaulį nuo masinės terorizmo atakos... Viskas tolygiai pagal šabloninius tokio tipažo filmus, tik šįkart viskas anekdotinių situacijų lygmenyje. Tiesą sakant, dėl humoro nesiginčysiu, buvo migdančių vietų ir buvo tokių, kuriose kikenau įsikandęs kumštį. Kad ir kaip komedija viską parodijuotų, ji negali iššokti aukščiau bambos, nes filmas absoliučiai neoriginalus, nudrožtas pagal kiek įmanoma atpažįstamus istorijos vyksmo šablonus, kad net žinai, ką veikėjai vienas kitam pasakys, kada bus kulminacija, kada bus paguodžiantis pasikalbėjimas prie sūpynių... Žodžiu, filmas kaip vienadienė meilužė: čia jis yra labai linksmas ir lengvai įtraukiantis, o kitą akimirką imi ir galvoji, o kas man iš to filmo?

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela  

Aktualijos: Ar aš turiu teisę pasirinkti skiepytis ar nesiskiepyti?

Sveiki,

 

Norėčiau šį įrašą pradėti taip: aš balsavau už „Laisvės partiją“, nes norėjau džiaugtis. Tačiau neįvertinau COVID-19 konteksto. Paskutiniu metu nusivyliau Aušrine Armonaite ir visa partija. Jiems nepavyko mūsų nudžiuginti, Partnerystės įstatymas nepriimtas (čia ne jų kaltė), o pirmininkės dabartinėje retorikoje laisvė ir galimybės yra tik žirgams, kurie peršoka barjerą, o tie, kurie lieka nepasiskiepiję – džiaugsis daaaaaaaug mažiau, nepriklausomai, ar balsavo už rožinius, ar ne. Šią retoriką ir su jais susijusius įstatymus palaiko Dulkys, Šimonytė ir šiandien jau užkukavo, kaip visada vėluodamas, bet būtinai prie daugumos gretindamasis Gitanas Nausėda. Populizmo viršūnėje Prezidento sostas nenutirpsta.

 

Aš nesiskiepiju. Aš pravardžiuojamas antivakseriu. Atsilikėliu. Nesvarbu, kad už progresiją, kad už žmonių teises, už Partnerystės įstatymą... Visa tai nublanksta, jeigu tu nesiskiepiji. Tu esi niekas. Tu nekeliausi lėktuvu, autobusu ar traukiniu, neįeisi į „Akropolį“, Juknevičienės paliepimu būsi išmestas net iš Facebooko draugų, nes trukdai atsidaryti kino teatrams... Man iki darbo 9 kilometrai, jei pėsčiomis, turėčiau keltis pusę trijų nakties bet kokiu oru. Aš nesiskiepiju, nors esu gąsdinamas, bauginamas, varomas tą padaryti. Kasdien įsijungus žinias girdžiu mobingą, priverstinį sąlygų išdėstymą, kas bus, jeigu nesiskiepysiu. Tai net nesusiję su sveikatos prevencija, tai susieta su skiepu – turi tai padaryti, kad tau leistų tiesiog... pramogauti ir gyventi? Kyla įtarimas. Man baisu skiepytis, nors buvau aiškiai nusprendęs tą padaryti dar prieš mėnesį. Dabar man ant kaktos lipdoma antivakserių ir sąmokslo teorijų šalininko etiketė. Tebūnie, bet šis įrašas ne apie tai...

 

Šis įrašas apie viešojoje erdvėje retai užduodamą klausimą: ar aš, spendžiamas diena iš dienos į kampą, turiu pasirinkimą? Ar galiu už valstybę nuspręsti, kas bus su mano kūnu? Fiziniu ir žemiškuoju? Ar turiu besąlygiškai paklusti, nes nesiskiepijęs pažeidžiu pasiskiepijusio teisę (į ką??)? Mano kas mėnesį mokamas sveikatos draudimas nieko nebevertas, nes man neapmokės, jeigu netyčia susirgsiu COVID-19? Aš dar jaunas. Aš dar mąstau. Kai kas aiškiai sakys, kad naivuolis. Tegu. Ar man galima atsisakyti sveikatos draudimo mokesčio, iš kurio negaliu tikėtis jokios kompensacijos ar toliau privalau būsi melžiama karvė, tik šįkart jau aptverta ganykloje? Ko verta toji mano (ir jūsų) išlaikoma sistema? Ar galiu būti pilietišku ir pasakyti: aš nesiskiepysiu ne dėl to, kad esu kitų laikomas antivakseriu, bet dėl to, kad tai mano atsakas į spaudimą ir politikų sprendimą mane įbauginti ribojimais? Cepelinai nebuvo geras gundymas man skiepytis Palangoje.

 

Armonaitė kalbėdama apie galimybes ir laisves mato tik Galimybių paso projektą, sumaltus ten milijonus, tačiau kur laisvė džiaugtis, už kurį balsavau? Balsavau už laisvę, o ne skiepą. Kontekstas iškraipo visų partijų tikslus, nemanau, kad su valstiečiais, Darbo partija ar Blinkevičiūtės socdemais, kurie kritikuoja dabartinius sprendimus, būtų buvę kitaip. Tai iliuzija. Dar nepasiektas nė vienas laisviečių plano punktas, kurio norėjau sau ir lietuviams. Laisvės partija tapo nūdienos kontekstinių įvykių auka, ji priversta klūpoti ir vykdyti ne savo nurodymus, o tuos, kurie, Dievas mato, yra ES kontekste. Latvija jau krito. Lietuvius dar tik smaugia ir jau galas labai labai arti.

 

Ar yra žmogui Lietuvoje pasirinkimo galimybė, toje demokratiją ir laisvę akcentuojančioje šalyje ir nebūti laikomu antivakseriu? Kaip vienas politologas šią savaitę apibendrino: tie, kurie dėl skiepų nebuvo apsisprendę ir patyrė žiaurų politikų mobingą, gąsdinimus per visas žiniasklaidos landas, metėsi staiga į nesiskiepijusiųjų pusę, nes... suprato, kad kažkas čia ne taip. Pernelyg norima tą skiepą sugrūsti, minint privilegijas ir bausmes. Ypač bausmes.

 

Kodėl ir aš? Ar aš tampu Šeimos maršistu? Ar man jau tinka ten su jais Vingio parke sėdėti?

 

Visų pirma, aš nesitapatinu nei su maršistais, nei su antivakseriais. Blaiviu ir realiu protu suvokiu, kad pasiskiepijimo programa yra planuota iš anksto ir sistemingai su politiniu mobingu. Na, negali, pavyzdžiui, Islandijoje, kurios ligoninėse guli COVID-19 beveik visi pasiskiepiję ir užsikrėtą virusu merdėti, o pas mus ligoninėse visi stebuklingai nepasiskiepiję. Kontrastas aiškus, jis buvo atskleistas (tikriausiai netyčia) per pagrindines žinias, tai net ne iš sąmokslo teorijų archyvų.

 

Galiu užsiminti apie sąmokslo galimybę, tačiau netikiu, kad Armonaitė ir Šimonytė apie tai mąstytų ar nagrinėtų, jos įniurkytos į sistemas, kur reikia daug valios ir mąstymo, tačiau tik tm tikrame valstybės valdymo kontekste. Mokslas yra progresyvus, tai ką turime šiandien, rytoj gali virsti nuodais ir tą ne kartą esame patyrę (prisiminkime gyvsidabrio naudojimą, kraujo nuleidimą, ar teflono naudojimą maisto pramonėje, kurie buvo negi skatinami, pagrįsti mokslu, kaip naudingi), todėl mokslu verta abejoti, nes jis evoliucionuojantis ir retsykiais nuperkamas. Nekviečiu nesiskiepyti. Jokiu būdu. Kviečiu mąstyti, ką su mumis daro politikai (kurie irgi galimos marionetės) per žiniasklaidos kanalus. Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume laisvą pasirinkimą? Dabar Lietuva skyla dar kartą. Jeigu pavasario pabaigoje turėjome vaivorykštes ir Stambulo konvencijos karus, kur aiškiau jutau, kad turiu palaikyti įvairovę ir laisvę visų lyčių ir orientacijų žmonių atžvilgiu, taip šiandien jaučiu, kad turiu palaikyti liberalią asmens pasirinkimo valią skiepytis ar nesiskiepyti poziciją. Tai pilietinė pozicija, kad ir kaip beatgręžtų mano poziciją ir sakytų, kad aš nesiskiepydamas pažeidžiu skiepytų teises. Kodėl? Juk jie jau su imunitetu (bent jau turėtų, nes koks „tolkas“ skiepytis?), saugūs ir pasiskiepiję (aš dar grėsmė?)? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kol kas visas žinias išjungiu, nenoriu nieko girdėti apie tą siaubingą mobingą. Bent jau dėl to turiu teisę pasirinkti, kol prie ausų nepririšo mikrofonų. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Algirdas Kavalčiukas (Kavalciukas) prašo nusiraminti apuokų, tačiau pats nusiraminti negali

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų kaltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Igor Jelinčuk (Igor Jelincuk) linki gaidžiui padvėsti

Sveiki,

Iš pažiūrų mielas, švelnus vyrukas Igor Jelincuk (tikriausiai Igor Jelinčuk), kuris savo jau ištrintoje facebooko paskyroje dalijasi kačiukų ir mažamečio sūnaus nuotraukomis rašinėja gąsdinančius ir grasinančius įspėjimus į privačius profilius homoseksualams. Homofobija! Keisčiausia, kad jis rašo ne tiek su klaidomis, kiek tapatindamasis, cituoju: „mūsų Lietuvos bičai“, nors pats, kaip suprantu, pagal vardą ir pavardę yra net ne lietuvių kilmės ir dažnu atveju, kad ir kaip palaikau tautines mažumas, jie dažniausiai būna patys tų "bičelių" neapykantos aukomis, todėl netikiu jo susitapatinimu su "bičeliais". Nebent čia taip neapykanta vienija?

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų kaltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ocean Vuong "Žemėje žavūs mes tik akimirką"

 Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 280.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g. 1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous) ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama, tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.

 

Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant, gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias, tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O. Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood, David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo praėjusių metų Ocean Vuong.

 

Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas, bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų pasakotoją.

 

Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą, kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam? (p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų, kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.  

Ocean Vuong

 

Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save, paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį, koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas, tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna – jaunystės žaizda (p. 230)“ –  sako pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis. Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo, kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E. Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos ir savęs priėmimo tragedija.

 

„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės, išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti. Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“

 

Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę, apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui, visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks, kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...

 

„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar, tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“

 

Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Tapybos darbų paroda: Kristina Gedminaitė "Gyvenimas akimirkoje"

 Sveiki, skaitytojai,

Sunkiai praeinu neįsistebeilijęs į kokias nors viešas dailės darbų parodas. Periodiškai Klaipėdos prekybos oazėje „Molas“ prie knygyno „Pegasas“ keičiasi įvairios dailės parodos. Šįkart viešai demonstruojami tapytojos Kristinos Gedminaitės realizmu dvelkiantys darbai. Dalijuosi.

Jūsų Maištinga Siela