Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat
pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų
mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus
žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir
vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad
režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“
(2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų,
susietų su gyvenimo pabaigos baime.
Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per
vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou
juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš
pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur
besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti
taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo
atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę
vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir
netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla
sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė
kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą
išgyvenimo kovą.
Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik
primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius,
pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra
baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama
tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs
su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta
yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas
pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir
mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių
galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina
pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe,Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Kadrai iš serialo.
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų
šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai
mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai!
Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas
Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo
kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?
Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka
leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo
humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė
gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis
humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou,
kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau
šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai
pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau
nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip
sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę
žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse
versijose.
Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria
panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu
atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai.
Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame
bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama,
šabloniška.
