Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Svečiuose" / "Nieko nesakyk" / "Speak No Evil" / "Gæsterne"

 Sveiki,

 

Šiemet Kino pavasario festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“ (kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.

 

Pačiame internete, kurie žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo greičiau grįžti namo...

 

Iš tikrųjų šis siaubo filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti, atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.

 

Galiausiai antroji filmo dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Dailė: šešėliuotojas Vincent Bal ir jo šešėliniai personažai

 

Sveiki,

 

Garsus belgų vizualinio meno kūrėjas Vincent Bal jau seniai savo šalyje žinomas dėl šešėlio projektavimo ir savo sukurtų personažų darbų konjunktūros. Tiesą sakant ilgą laiką nieko apie jo įdomius ir komiškus, ir nuoširdžius darbus nežinojau, todėl dalijuosi jo populiarių darbų fotografijomis, kuriose jūs galite pamatyti suprojektuotus šešėlius ir nupieštus pačius įvairiausius ir netikėčiausius veikėjus. Atrodo, kas čia tokio, labai paprasta, bet kiek daug reikia fantazijos pamatyti šešėlyje paslėptą galimą perspektyvą ir ją realizuoti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Chimamanda Ngozi Adichie "Pusė geltonos saulės"

Chimamanda Ngozi Adichie. „Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai šiemet prieš paskelbiant, kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977). Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios ir vertinamos visame pasaulyje.

 

Pirmąkart Chimamanda Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės (angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai  tokia pat negailestinga ir žiauri vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji knyga skaitytųsi?

 

Tiesą sakant, Pusę geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę, tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką, kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais įveikiau, nors nebuvo lengva.

 

Neapsirikite, knyga nėra prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.

 

Pusė geltonos saulės – tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.

Chimamanda Ngozi Adichie

 

Autorė daug dėmesio skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio pasaulio, tiek vertybių.

 

Tiesą sakant, tie išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“ priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais, todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.

 

Man nesunku įsivaizduoti, kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi, mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!

 

P. S. Prie knygos visada turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis voras" / "Holy Spider"

 Sveiki,

 

Kino festivalis „Lokys, liūtas iš šakelę“, kurie suinteresuoti perteikti Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanotus ir įvertintus filmus, šiemet siūlo pažiūrėti naujausią režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ (angl. Holy Spider) (2022), kuris nepraėjo pro Kanų kino festivalį nepastebėtas ir tapo vienu labiausiai aptarinėjamu šio sezono filmu, o pagrindinė aktorė Zar Amir-Ebrahimi pelnė geriausios aktorės įvertinimą. Ali Abbasio filmą su norvegų aktoriais „Riba“ seniai mačiau, bet tuo metu tai buvo vienas labiausiai įsimenančių filmų, peržengiančių tiek mąstymo, tiek fantazijos ribas visomis prasmėmis. Vaizduodamas skandinavų trolius realistiškai, manding, bent jau man absoliučiai anuomet nurovė stogą, o, pasirodo, dar ir režisierius – iranietis!

 

Visgi „Šventasis voras“ absoliučiai kitokio turinio, raiškos ir temos filmas, sakyčiau, tam tikra kritiška duoklė režisieriaus kraštams. Filmas persmelktas tamsiai niūriu Irano didmiesčio naktinių spalvų ir garsų, jis pasakoja apie gatvėje įsigalėjusią prostituciją. Nelaimingos moterys, spaudžiamos nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo yra priverstos uždarbiauti teikdamos seksualines paslaugas. Turint galvoje, jog tai Iranas, kuriame galioja griežti religiniai reglamentai, jos, žinoma, nėra apsaugotos. Viename Irano mieste atsiranda tokių prostitučių žudikas, kuris pasivadina Šventuoju voru ir imasi valyti miestą ir pasaulį nuo blogio. Šiuos nusikaltimus ima tirti vietos policija ir ambicinga žurnalistė iš Teherano Rahimi. Tad tik laiko klausimas, kada Šventasis voras sumedžios žurnalistę, kuri, ko ir galima buvo tikėtis, apsimes naktine plaštake, kad pati sumedžiotų žudiką...

 

Filmas paremtas tikra visą Iraną 2000-2001 metais sukrėtusi istorija, kada serijinis moterų žudikas tautos akivaizdoje, prisidengęs Alacho vardu, tapo netgi didvyriu. Šioje nelengvoje juostoje iš esmės nagrinėjamas ne tiek trileris-detektyvas, nes žudiką žiūrovas mato nuo pat pradžių, kiek pretekstas žudyti ir žudiko psichologija bei motyvai. Kaip paprastas vyras, kovodamas su asmeninėmis aistromis, gali fanatiškai įtikėti savo misija ir pradėti žudyti moteris. Dar baisesnis dalykas – visuomenės pateisinimas, netgi aistringas pritarimas nusikaltėliui, kuris man priminė biblinę sceną apie Jėzaus suėmimą ir nusikaltėlio Barabo paleidimą.

 

Kita labai svarbi filmo tema – moterų teisinė padėtis Irane. Už tiesą ir garbę kovojanti žurnalistė ant kortos stato viską, tačiau dėl to, kad ji netikėjusi moteris, Rahimi net negali išsinuomoti viešbutyje kambario. Patyrusi daug šmeižto ir neteisybės, spaudimą iš vietos policijos, ji vis vien ryžtasi eiti iki galo. Galiausiai režisierius kaip antitezę smurtiniam ir fanatiškam suaugusiųjų pasauliui pastato augančius žudiko vaikus, kurie iš pažiūros perima tėvo su motinos pritarimu idėjas apie smurtu grįstą teisingumo pasaulį. Paauglio kojos ant sesers gerklės filmo pabaigoje simbolizuoja ne tik fanatizmo tęstinumą, bet ir patriarchato valdžios diktatūrą moterų atžvilgiu.

 

Žiūrint filmą, nesunku suvokti tą klaikią ir iki absurdo įsigalėjusią Irano politinę ir pilietinę tikrovę, kurioje esti tiek daug nusikaltimų. Filmas apskritai iškelia ilgaamžes Irano tautos problemas, žinomos mums iš įvairių straipsnių, tačiau kinas tuo ir įdomus, kad jis geba perteikti labai suasmenintai ir artimai tai, kas dažniausiai atrodo kaip tolima distopija.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Fokus Pokus 2" / "Hocus Pocus 2"

 Sveiki,

 

Beveik trisdešimt metų reikėjo laukti antrosios Helovyno kultinio filmo visai šeimai „Fokus Pokus“ dalies „Fokus Pokus 2“ (angl. Hocus Pocus 2) (2022) su tomis pačiomis charizmatiškai seseris Sandersonomis anuomet įkūnijusiomis aktorėmis Bette Midler, Sarah Jessica Parker ir Kathy Najimy. Apie tai, kad kultinis filmas sugrįš į ekranus, buvo jau kalbama gal prieš dešimtmetį, o aktorės nuolat įvairiuose interviu užsimindavo apie tokius žadamus planus, tačiau darbai kaip nevyko, taip nevyko. Dėl pandemijos projektas nusikėlė dar keleriems metams, bet galiausiai ištikimiausi šio filmo gerbėjai šiemet sulaukė antrosios dalies.

 

Tiesą sakant, kaip pirmąkart pamačiau pirmąją dalį, man gal buvo kokie devyneri, negalėjau užmigti, nes nuolat galvoje sukosi šis pasakos, siaubo ir komedijos kupinas siužetas, kuris remiasi JAV giliomis Helovyno tradicijomis bei Salemo žiauria raganų medžioklės istorija. Mums, lietuviams, anuomet Helovynas šalia stoiškų Vėlinių minėjimų atrodė kaip linksmos Užgavėnės, neturinčios tradicijų su mūsų kraštais, tačiau Helovynas ir jo dvasia smelkiasi į mūsų kultūrą kaip komercinis reiškinys. Visgi filmas tapo tokiu kultiniu, kad jį rodydavo kasmet tuo pačiu metu, panašiau kaip „Vienas namuose“ per Kalėdų laikotarpį. Tai privaloma televizinė programa visai šeimai, kol močiutės ir mamos kuičiasi virtuvėje baiginėdamas šventinius patiekalus, todėl kalbėti apie filmo turinį neapsimoka, nes jį moka daugelis atmintinai.

 

Visgi nežinia, ko buvo galima tikėtis iš antrosios dalies praėjus tiek laiko. Nors antrąją dalį kurti buvo patikėta visai kitai režisierei, bet jau nuo pat pirmųjų kino kadrų tampa aišku, kad misija tampa išlaikyti pirmosios dalies ritmiką, koloritą ir žanrą. Nepiktnaudžiaujama specialiaisiais efektais, atrodo, kad be to, jog juodaodžių aktorių jau pagausėjo, daugiau niekas pernelyg nepasikeitė. Nepasikeitė ir daugelis scenarijuje esančių pasakojimo elementų, pvz., Helovyno vakarėlis, juoda žvakės liepsna, daina užburti miestelėnai, paaugliai-jaunuoliai lakstantys nuo raganų ir lakstantys paskui jas, bandydami išgelbėti garbėtroška merą ir visą Salemo miestą.

 

Galiausiai netgi prikeliamas senasis vyriausiasis sesers mylimasis, sušmėžuoja ir filmo simboliu tapęs juodas katinas... Kartais visgi žiūrint neaplenkdavo mintis, kad žiūriu ne tęsinį, o šiek tiek atnaujintą senosios versiją, tačiau labiausiai skiriasi tikriausiai filmo įrėminimas. Šioje dalyje pateikiami atsakymai, kaip seserys tapo raganomis ir kokia tikroji yra seseriškų ryšių draugystė. Ar nustebino? Tikrai ne. Ar buvo smagu žiūrėti? Taip. Ar galėjo būti geriau ir įdomiau? Tikrai taip. Bet tikriausiai filmo užduotis ir liko tiesiog į ekranus prikelti šiaip jau chrestomatijon nugrimzdusią nostalgiją tiems, kurie švenčia Helovyną ne metai iš metų spoksodami tuos pačius filmus per TV, o kurie traukia kasmet į kino teatrus pasižiūrėti naujausio helovininių filmų derliaus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys tūkstančiai metų troškimų" / "Three Thousand Years of Longing"

Sveiki,

 

Šį rudenį vienas laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį, jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.

 

Visgi pernai matytas filmas su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio laikotarpio. Džinas įpratęs, jog  visi žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant, sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino, ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo netikėtą norą...

 

Gerai, pradėkime nuo to, kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis, nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas, kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti. Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!), kiek į spalvingą pramoginį reginį.

 

Žodžiu, didžioji fantastikos artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį. Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą, gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms, svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime, jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.  

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela