Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Abizu prakeiksmas" / "The Offering"

 

Sveiki,

Visgi turiu silpnybę prastoms ir vidutinėms siaubo filmo peržiūroms, o vienas naujausių tokių –  Oliver Park režisuotas „Abizu prakeiksmas“ (angl. The Offering) (2022), kurių kasmet sukuriama ne viena dešimtis, tačiau vis tiek nepraranda savo kino nišos populiarumo.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinėje Amerikoje gyvenančius žydus. Skolų kamuojamas Arturas su nėščia moterimi (ne žyde) Klara svečiuojasi pas savo pasiturintį tėvą. Arturo šeima labai žydiškai religinga, bendruomenė turi senas tradicijas, kurios pilnos ne tik religinių apeigų, bet kai kas užsiima okultizmu. Įdomiausia, kad didžiuliame Bruklino rajoną primenančiame name šeima turi ne tik didelius namus su gausybe senovinių kambarių, bet namo rūsyje įsirengę morgą, kuriame laiko žydų lavonus. Pastaruosius šeima ruošia laidojimo apeigoms: apiprausia, perrengia, o kai reikia, iš krūtinės ištraukia ir styrantį peilį, todėl verslas atrodo mažų mažiausiai kraupus, turint galvoje, kad viršutiniuose aukštuose šeima nuo seno gyvena įprastą amerikiečių žydų gyvenimą.

Istorija pasakoja apie iš kūno į kūną keliaujantį demoną, kuris vieno okultisto žydo buvo įkalintas amulete. Pastarąjį netyčia Arturas šeimos morge sudaužo ir nė pats nežinodamas išleidžia blogį, kuris taikosi ne tik į jį patį, bet ir besilaukiančią žmoną su kūdikiu... Tik ar Arturas yra pasiruošęs paaukoti save ir apsaugoti šeimą nuo demono?

Šiaip filme įdomiausia lieka egzotiškai perteikta žydų religinė kultūra ir glaudi bendruomenė, pats pastatas ir jame vaizduojamas įprasto gyvenimo sugretinimas su rūsyje įrengtu morgu. Visa kita atrodo labai kine nudėvėta ir neoriginalu. Visi siaubo triukai, okultizmo ritualai, dokumentinės juostos pavaizdavimas, demono apsėdimas, nors filme ir nėra jaukiai perteikiami, tačiau viskas itin nuspėjamai šabloniškai. Pradedant pagrindinių veikėjų charakteristika, kuri gali suerzinti įsigalėjusiais plokščiais stereotipais, pvz., Arturo įsiskolinimas, nėščiosios kaip pažeidžiamuosios moters įvaizdis, mergaitės vaiduoklės-demonės žaidimai su slėpynėmis, netikėtai mirusiosios vėlės pasirodymas tarsi ji būtų gyva... Filmo kūrėjai kaip velnias kryžiaus vengia bet kokio originalumo, eksperimentavimo, gyvumo. Iš kitos pusės nėra ko norėti, filmas užsakomojo pobūdžio, kuris tiks nebent foniniam vakarui, kada negaila su picos gabalu ant storėjančio pilvo užmigti istorijai vos tik įpusėjus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: J. Tumasonytė "Naujagimiai", V. Kulvinskaitė "Keturi", V. Woolf "Bangos", W.Szymborska "33 eilėraščiai" Y. Herrera "Meksikos trilogija"

 

Sveiki,

Kadangi paskutiniuoju metu bijau storų knygų ir dėl intensyvių darbų bijau, kad neįveiksiu arba pabos skaityti, užmesiu visai gerą literatūrą, todėl šįkart užsisakydamas knygas padariau du sprendimus: 1) plona, efektinga, trumpa knyga turėtų sukelti ne mažesnį skaitymo malonumą; 2) bandau susigrąžinti lietuvių grožinės literatūros lauką (pastarieji keleri metai buvo apleisti).

Džiaugiuosi, jog per pastaruosius kelerius metus pasirodė net trys Virginios Woolf knygos, kurios nebuvo išverstos. Naujausioji „Bangos“ buvo bene labiausiai laukiamas pasirodymas iš Woolf repertuaro.

Net nebandysiu skųstis, kada reiks visa tai suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Virginia Woolf "Bangos", "Ponia Delovėj", "Tarp veiksmų", "Naktis ir diena", "Orlanda(s)"

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai", "Undinės", "Remontas", "Dirbtinė muselė"

 
Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Jaroslavas Melnikas "Adata", "Te visad būsiu aš", "Tolima erdvė", "Maša, arba Postfašizmas", "Anoreksija"

 
Jūsų Maištinga Siela