Filmas: "Vaikams kažkas negerai" / "There's Something Wrong with the Children"

 Sveiki,

 

Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong with the Children) (2023).

 

Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau pasikeitę...

 

Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“ suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.

 

Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz., atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz., kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 25: savaitgalį stenkis daryti tai, kas teikia malonumo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šis savaitgalis, kai tokie nuostabiai subjurę orai, galima daryti namuose tai, kas labiausiai teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, lepinti savo sielą ir jausmus puikia literatūrą. Tai laikas, kai atsikeli ir stebiesi, kad 10 valanda ryto atrodo kaip pusė šeštos vakaro, ir toji prieblanda, einanti iš po didelio storio debesų dangaus betoninio sluoksnio, suvienodiną visą dienos ritmą. Laikas atrodo vienodas, saulės nematyti, belieka tik tyliai pasportavus ir susitvarkius buitį, įsisupti į antklodę ir skaityti, maukiant vieną po kito arbatos puodelius. Jeigu tai nėra laimės savaitgalis, tada kas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvės garsas" / "Sound of Freedom"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija. Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą atskleidžia.

 

Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu, kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000 procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.

 

Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 24: aš esu pakankamas ir to užtenka

 

Sveiki,

 

Šiandien esu pakankamas, man nereikia būti geresniu, apsimesti, privaidinti ar stengtis išpildyti kitų lūkesčių. Esu jau pakankamas čia ir dabar, pilnas visko, ko reikia gyvenimui, visavertis ir pozityvus. Jeigu manyje kažkas dabar ir mato trūkumą, jeigu ir nepatinku, jeigu ir sukeliu menkumo įspūdį tai tik dėl to, kad tai kito žmogaus problema, nes jis nori dirgintis ir įrodinėti savo vertę labiau, nei reikia. Užtenka tiesiog būti be pastangų, įtampos. Aš jau esu visavertis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balkoninis filmas" / "Film balkonowy" / "The Balcony Movie"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepraleidžiu progos, kaip visada, pažiūrėti lenkų kino. Šįkart eksperimentinė lenkų režisieriaus Paweł Łoziński dokumentinė juosta „Balkoninis filmas“ (lenk. Film balkonowy) (2021), rodyta per „Kino pavasarį“. Kai atrodo, niekuo nebeįmanoma nustebinti, Lozinskis ima ir nustebina paprastu eksperimentu. Jis iš savo namų balkono Varšuvoje per dvejus metus nufilmuoja daugiau nei tūkstančių praeivių, kalbinamų iš balkono. Žinoma, į filmą pateko tik išskirtiniai ir patys įdomiausi kadrai. Manau, tai labai pandeminis filmas, kai visi 2019-2021 metus praleidome izoliuoti namuose, nors pačiame filme nemačiau nė vieno žmogaus su kauke, tad sunku prognozuoti, ar filmas buvo ar nebuvo filmuojamas per pirmąją pandemijos ir saviizoliacijos bangą.

 

Visgi juosta stebina iškart savo atvirumu ir žmonių įvairove. Režisierius filmuoja praeivius, savo kaimynus, žmoną, dukrą ir per dvejus metus kai kurie nuolatiniai praeiviai tiesiog pripranta prie balkone sėdinčio žmogaus, tampa atviresni. Filmas sudurstytas iš trumpų ir charakteringų pokalbių, kuriuose labai greitai išryškėja kalbančiojo pasaulėžiūra ir filosofija. Paprasti varšuviečiai pasirodo ne kaip darbininkų klasės nuobodylos, o iš tikrųjų turintys labai įdomių paslapčių. Vieni miega mašinoje, kiti kasryt bėgioja, eina apsipirkti, vežioja naujagimius, o kai kas net susideda maišuose esantį turtą ir glaudžiasi prie tvoros, nes neseniai išėjo iš kalėjimo ir nežino, ką daryti su gyvenimu.

 

Šiose miniatiūrose atsiskleidžia sudėtingas varšuviečių kaleidoskopinis žmonių skruzdėlynas. Kai kurie veikėjai pasirodo skirtingais metų laikais, pratęsia savo istorijas. Man asmeniškai buvo vienas įdomiausių – apačioje gyvenanti pensininkė, pamišusi dėl šaligatvio priežiūros, kuri net naktimis nemiega, puola neprašvitus kasti sniegą, nes visą gyvenimą dirbo valytoja. Tarp įdomesnių praeivių buvo ir bipolinio sutrikimo moteris, kuri sakosi, kad „vis dar mokosi būti žmogumi“ ir moteris, kuri sakosi esanti labai laiminga, nes ją skriaudžiantis vyras išėjo. O kur išėjo? Atrodo, kad ji būtų vyrą nužudžiusi...

 

Mįslių, užuominų filmas, kuriame veriasi ir nacionalinės lenkų problemos. Pavyzdžiui, vienas senukas ant šaligatvio prisipažįsta, jog yra depresijoje, nes neseniai neteko savo gyvenimo partnerio, kurį daugiau nei 40 metų aplinkiniams pristatinėjo kaip brolį. Rodomi kadrai ir radikaliųjų lenkų nacionalistų, kurie rėkaudami nešiojasi šalies vėliavą ir skatina išvaryti emigrantus, susidoroti su homoseksualais. Atrodo, jog režisieriui pavyko ant vieno šaligatvio sutalpinti visą Lenkiją su labai skirtingais žmonių požiūriais, įsitikinimais. Ką tai rodo? Kad tais pačiais keliais ir žeme kasdien vaikšto prasilenkdami tiek homoseksualai, tiek homofobai, dažniausiai vienas kito neatpažįstantys, nes miestas padaro juos svetimus, paslepia žmones atskiruose uždaruose ir nematomuose pasauliuose. Labiausiai šiame puikiame filosofiškame filme nustebino ne režisieriaus sumanymas, ne jo užduodami egzistenciniai klausimai praeiviams, bet būtent praeivių įsitraukimas į provokaciją ir didelis atvirumas. Tai rodo, kad galbūt kiekvienas iš mūsų visgi laukia tam tikro stebuklo, kad mus iš tikrųjų pamatys ir įvertins, o ne tik juokingai nufilmuos ir įdės į YouTube pajuokai, galų gale atrodo, jog egzistuoja neįtikėtinai turtingų, įdomių gyvenimų pilkoje žmonių masėje.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 23: kasdien raskime laiko sau

 

Sveiki,

 

Šiandien pagalvojau, kad visuomeninė sistema tiesiog atima vieną brangiausių dalykų iš žmogaus t. y., laiką, skirtą tik sau ir savo savijautai gerinti. Dar niekad neturėjome tiek daug projektų, užimtumo, savanorystės projektų, o kur dar darbas, rūpinimasis buitimi, kad kartais nueiti „į save“ net nebesinori. Nes mes patikime, kad kiti svarbesni, kad svarbu būti visur, dalyvauti, rūpintis, duoti ir atiduoti, nes taip mus ugdo nuo mažens, bet jeigu nelieka laiko sau, kad ir pusvalandžio dienoje be pašalinių veiklų, tik susicentruoti vienumoje mintims, jas įgalinti, jas artikuliuoti, išjausti, paleisti į aplinką, tada neugdomas sąmoningumas ir labai sunku kažką padaryti ir pajusti iš gyvenimo pasitenkinimą.

 

Man regis, kad ir kas nutiktų, turime bent vieną pusvalandį skirti laiko sau, atsijungti nuo problemų, interneto, žinių portalų, nesaikingo valgymo, mechaninių judesių ir tiesiog gulėti, arba sėdėti susitelkus į savo psichinės sveikatos švarinimą. Laikas sau yra vitaminai. Laikas sau yra švara. Laikas sau nėra joks egoistinis dalykas, ką dažnas bando primesti. Jeigu skiri sau laiką, susitvarkai mintis, jausmus, išgrynini kryptį ir būsenas, tada ir su kitais elgsiesi kitaip, ne iš inercijos, o su pasimėgavimu ir prasmės suvokimu. Aš randu laiko sau, tai yra svarbiau už bet ką, ką man pasaulis bando pasiūlyti ir primesti, aš sąmoningai atsirenku, kad darbai palauks, skambučiai, neatsakyti laiškai, filmai, knygos ir visas pasaulis palauks, kol aš pabūsiu su savimi ne civilizacijos triukšme, o pakilęs virš visko ir įvertinęs, jog pasaulis nesugriūva, jeigu per jį nelekiu trilinkais. Pabūkime aristokratais, judėkime tikrovėje po laiko sau lėčiau, esmingiau, absorbuodami savo veiksmų ir pasirinkimų prasmę, ir pajuskime iš to malonumą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - One of Your Girls [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau... Bet vis tiek apie šią dainą noriu pakalbėti. Mes sena įsigalėjusi tradicinė homofobinė šalis, kuri net neatseka, jog tas pastiprintas tradicinis pasišlykštėjimas kitais – tai sovietų okupantų palikimas, pastaruosius baisiausiai smerkiame, bet žįsdami dosniai paliktą „vertybių“ spenį. Argi nekeista, kai giriame budelio botagą? Bet šįkart ne apie tai, o apie australų atlikėją ir aktorių Troye Sivan (g. 1995), kuris neseniai išleido savo trečiąjį solo albumą „Something to Give Each Other“, o su jo pasirodymu ir trečiąjį singlą „One of Your Girls“ (liet. Viena iš tavo merginų). Noriu pabrėžti, kad visi jo pasirodę trys albumai susilaukė nepaprastai gerų muzikos kritikų įvertinimų, o paskutinysis albumas ypač. Labai kūniškos, erotizuotos ir jaunatviškos dainos apie seksualinius potraukius, laisvę būti savimi, mėgautis kūnu, kol jaunas, ir dėl to nesigėdyti, regis, yra pagrindinis viso albumo konceptas.

 

Visgi šioji daina, nors ir lėtesnė, pritvinkusi erotiško ilgesio, skamba asmeniškai geriausiai visame albume. Vaizdo klipas internete sukėlė tūkstantines reakcijas, mat atlikėjas, ir šiaip neslepiantis homoseksualumo ir tą puikiai išnaudojantis šio albumo reklamai, šįkart nustebino persirengęs mergina. Ir dar kokia, kad kitame kontekste tikriausiai nelabai kas pasakytų, jog tai ne tik Sivanas, bet apskritai, jog tai vaikinas. Bet ne dėl vaizdo klipo man šioji daina patinka, o dėl savo vibracijos, skambesio, energijos. Pats atlikėjas prisipažino, jog žodžius parašė draugaudamas su heteroseksualiu vyruku, kuris nenorėjo įsipareigojančių santykių, nes savęs nelaikė gėjumi. Pats Sivanas jam parašė žinutę, kad kai persigalvos, tegu jam paskambina tarp tų kitų merginų savo sąraše... Taigi tai tampa pagrindine fraze priedainio pradžioje. Filmas, kaip ir visi iki tol išleisti šio albumo vaizdo klipai, įskaitant ir albumo viršelį bei fotosesiją, yra smarkiai erotizuoti, drąsūs. Nors gal ir nenustebinsi persirengęs mergina, tačiau žiūrint į Sivaną ir turint galvoje, kad pats parašė dainą ir ją dainuoja, visgi stebina. Pasiklausykite.

 

Troye Sivan – One of Your Girls

[lyrics / žodžiai]

 

Everybody loves you, baby

You should trademark your face

Lining down the block to be around you

But baby, I'm first in place

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Skip the application, interview

Sweet like Marabou

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Everybody wants you, baby

Everybody

You should insure that waist

With the highest policy you can get

But nobody wants you bad as I do

Baby, let me plead my case

 

Face card, no cash, no credit

Yes, God, don't speak, you said it

Look at you

Pop the culture, iconography

Is standing right in front of me

Look, look at you

 

Give me a call if you ever get lonely

I'll be like one of your girls or your homies

Say what you want, and I'll keep it a secret

You get the key to my heart, and I need it

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Give me a call if you ever get desperate

I'll be like one of your girls

 

Jūsų Maištinga Siela