Netrukus Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla išleis Shehan Karunatilaka romaną „Septyni Malio
Almeidos mėnuliai“. Pastarasis rašytojas 2022 metais už šį kūrinį pelnė Booker
Prize premiją. Kas nežino, tai Booker Prize vertimus į lietuvių kalbą skaitau
be eilės. Šiuo metu baiginėju 2021 metų laureato Damon Galgut „Pažadas“, o metų
pradžioje suskaičiau – Douglas Stuart „Šugis Beinas“, kuris tikriausiai taps
vienu geriausiu šių metų romanų. Džiaugiuosi, kad šiemet tiesiog užgriuvo
Bookerio knygų vertimai. Kiek jau žinoma, „Vaga“ ketina išleisti ir neseniai ką
tik laimėjusio airio Paul Lynch „Pranašo giesmę“.
Nedaug šiemet pažiūrėjau
serialų, bet vienas iš jų buvo „Viceprezidentė“, kuriame pirmuoju smuikeliu
griežė aktorė Julia Louis-Dreyfus, tad vedinas prisiminimų nutariau pažiūrėti
ką nors nuotaikingo ir išsirinkau filmą su šia aktore „Užgavai mano jausmus“
(angl. You Hurt My Feelings) (2023), kuris pasakoja apie rašytoją
Betę, kuri netikėtai išleidusi savo memuarus išpopuliarėjo ir, kaip dažniausiai
būna filmuose, nieko geresnio ir įtikinamesnio nebegali parašyti. Naujausias
jos rankraštis buvo išpeiktas agento, o netrukus Betė sužino, kad knyga
nepatiko ir jos vyrui, tada ji ima nusivilti profesija ir praranda pasitikėjimą
savimi.
Nors filme esama
komedijos, tačiau filmas draminio kolorito. Kaip dažnai būna, kada nenorėdami
ko nors įskaudinti meluojame. Apie tai ir filmas, atrodo, nieko nesudėtingo,
tačiau kažkaip ima ir šioji Betės bei Dono istorija surezonuoja kažkaip
asmeniškai. Mane stebina, kad filmas surinko nepaprastai gerus kritikų
vertinimus, nors filmas ir nėra prastas, tačiau pasirodė ganėtinai vidutiniškai
holivudiškas.
Man suprantamas
pagrindinės veikėjos profesinis susireikšminimas, nes tai svarbu bet kuriam
save realizuojančiam menininkui, tas, sakyčiau, kad tai ir buvo viso šio filmo
vinis. Kai kas pernelyg dirbtinoka, pavyzdžiui, lepšiu šiek tiek užaugintas
sūnelis dirba kanapių-žolės parduotuvėje ir neišsaugoja savo santykių, nesugeba
jausti pasitenkinimo iš gyvenimo, nes mamytė jam auklėdama irgi buvo
primelavusi, koks jis šaunuolis ir puikuolis, nors berniukas iš tikrųjų turėjo
susigrumti su savais sunkumais ir tapti savikritiškai kovojančiu socialiniu
gyvuliu, kaip ir bet kuris kitas „normalus“ žmogus. Ar erzina tas paradoksas,
kad veikėja pati meluoja išsijuosusi, tačiau pati smerkia, kai jai pačiai
kalama, kokia ji puiki rašytoja, nors taip nėra? Ne, neerzina, neerzino ir tas
komerciškai išartikuliuotas, supjaustytas ir žiūrovam patiektas santykių
moralas, kad nebereikia nieko mąstyti.
Kad ir kiek sau tai
kartočiau, ateina akimirka, kada tiesiog netenku sąmoningumo, pasimiršta ir atsitinka
vadinamoji kova su vėjo malūnais. Dažnai iliuzijomis. Reikia griebti kaip
katinui už uodegos, kai aplanko mintis, jog tai, dėl ko kovoji ir eikvojiesi,
neturi prasmės. Padauginti tą keistą suvokimą, nenustumti jo kaip silpnumą, bet
įtvirtinti, kad gal iš tikrųjų nereikia, pavyzdžiui, pakeisti pasaulio, žmonių,
pergalių ar pralaimėjimų. Gal ne viską ir reikia keisti, tenka tiesiog priimti
kaip nesustabdomą plikimą. Kai priimi tai, kas atsiųsta Visatos, nebelieka
prasmės ir kovoti, reikia daryti kitus dalykus. Kur kas geresnius.
Labai apsidžiaugiau, kai
šią savaitę pagaliau buvo paskelbti Nacionalinės meno ir kultūros laureatai. Viena
iš jų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Samuolytė,
kurios vaidmenis seku dar nuo mokyklinių laikų, tad, žinote, negaliu būti
šališkas ir nepasidžiaugti.
Vienas iš interviu
žurnale „Nemunas“ – „Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau“
aktorės buvo paklausta apie tam tikrą teatrinės aplinkos šeiminę sampratą,
kitaip sakant, kaip aktoriui svarbu būti kaip šeimoje aktorių ir režisierių
trupėje. Aktorė atsako, kad netiki, jog teatras gali būti šeima. Tačiau žinant
teatro žmonių specifiką ir kiek tenka zulintis „vienas į kitą“, natūralu, kad
kolegos ir tegali būti kolegos, nuo kurių kartais tikriausiai norisi ir pailsėti.
Kitą vertus, atsakymas dviprasmiškas, nes teatrą suvokiame kaip vaidybą: ar
galima suvaidinti santykius, imituoti šeimą ir apsimesti, kad trupė yra tavo
namai? Paradoksas.
Kas būdamas jaunas ir vos
tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir
išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas
skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi
pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie
tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo
pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“)
(dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau
galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų
gyvenimus.
Filme vaizduojama Laura,
kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada
įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti,
ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę,
nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos
sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos,
vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė
neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros
jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas
čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra
šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir
supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji
buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters
tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris
išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su
kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą
susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi
vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?
Laura nusimauna batelius
ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko
ji bėgo.
Iš tikrųjų filmas tarp
kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su
lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje
terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir
atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais
kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“,
pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė
retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos
panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš
kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau
įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys,
susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to
nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti,
„nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad
tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga
išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti
pozityviai ir viltingai?
Visgi filmą vertinčiau
kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta
europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip
lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus,
nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats
geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo
akstinu.
Kai skaičiau amerikiečių
rašytojos Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“, aiškiai kaip kokiame
trileryje išgyvenau meksikietės nelegalės bėglės istoriją. Nors romanas,
tiesa, man itin didelio įspūdžio nepadarė, tačiau toji Meksikos ir JAV pasienio
problema nuolat vienaip ar kitaip ateina per kiną. Šįkart tai režisierės Heidi
Ewing režisuota drama „Tu visada su manimi“ (ispan. Te llevo
conmigo) (2020), kuriame dėmesį sutelkia į dviejų vyrukų Meksikoje
istoriją.
Filmas prasideda gana
tipiškai – skurdus ir kiek pavojingas Meksikos vaizdas, kuriame sunkiai suduria
galą su galu vos ne kiekvienas šios šalies darbininkų klasės žmogus. Pagrindinis
veikėjas Ivanas yra su žmona išsiskyręs jaunuolis, kuris vos išsilaiko,
dirbdamas juodžiausius darbus, turi padėti išlaikyti sūnų. Galiausiai vieną
dieną jis užmezga artimus santykius su Gerardu, su kuriuo sudėtingai išgyvena
artimiausių šeimos narių atmetimo reakciją. Filmas iš esmės vaizduoja Meksikoje
vyraujančią tą pačią problemą, ką daugmaž turime ir Lietuvoje – homofobiją,
prisitaikėliškumą, tapatybių slėpimą ir nevisavertiškumo jausmą sociume. Galiausiai
Ivanas neapsikentęs, kad niekaip negali savo šalyje savęs realizuoti ir
panaudoti kulinarijos baigimo diplomo, ryžtasi su drauge Sandra bėgti per JAV
sieną ir kaip nors bandyti susikurti laimę svetur. Bėda tame, kad Gerardui šis
sumanymas nepatinka ir jis lieka Meksikoje. Bent jau kurį laiką, nes turi nuolatinį
mokytojo darbą.
Visgi filmas nėra
trileris, o pabėgimas į JAV tėra tik vienas iš šio filmų epizodų, tiesa, labai
reikšmingų, nes filmas sukurtas remiantis tikra Ivano ir Gerardo istorija.
Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų antrojoje filmo pusėje patys pasirodo. Režisierė
vaizduoja jų gyvenimą po daugel metų, todėl filme įvyksta esminis žanrininis
lūžis, nes filmas tampa iš vaidybinio dokumentiniu. Vaidybinė dalis nufilmuota
Meksikoje, o dokumentinė JAV. Prabėgus tiek daug metų nuo pabėgimo į JAV,
veikėjai gauna laisvę būti tuo, kas jie yra, dalyvauti gėjų paraduose, kurti
santykius meksikiečių bendruomenėje, sėkmingai plėtoti meksikiečių restorano
verslą, tačiau jie net ir po šitiek metų yra nelegalai, vadinasi, nevisaverčiai
gyventojai. Sudėtinga kasdien tai jausti, manau, režisierei pavyko per Ivano
asmenybę atskleisti politinį nužmoginimą. Ivanas negali grįžti aplankyti savo
jau suaugusio sūnaus, kuris norėtų turėti su tėvu normalius santykius, tačiau
geriausia, ką jie gali padaryti – susiskambinti ir pasikalbėti per transliacijas.
Šiaip filmas labai pavykęs, net nesitikėjau. Dėmesys ne vien LGBTQ problemoms,
bet ir politikai bei tėvo ir sūnaus santykiams, viskas paplėtota neerzinančiai,
o su atjauta ir galia skleisti žinią pasauliui: kodėl XXI amžiuje vis dar
gyvename įrėmintą ir kitų apspręstus asmeninius gyvenimus, o apie laisvę
kalbame taip, tarsi ji tebūtų tik teorinė apibrėžtis? Rekomenduoju filmą
pažiūrėti labiausiai mūsų homofobams. Dėl savišvietos.
Pietų Korėjos režisierius
Kogonada prieš kelerius metus pateikė internacionalinio pobūdžio filmą „Gyvenimas
be Jango“ (angl. After Yang) (2021), kuris buvo pastebėtas ir
žiūrovų, ir kino kritikų. Kodėl jį vadinu internacionaliniu? Ogi jis vaizduoja
tokią šeimą: žmona – juodaodė, vyras – baltasis, atžala – azijietė. Holivude
dabar toks manevras vadinamas kovojimu prieš rasinę nelygybę. Bet nemanau, kad Kogonada
tai būtų itin svarbu, jis šiame filme nagrinėja ne internacionalinius lygybės
klausimus, bet filosofiškai žvelgia į galimą ir jau iš esmės mūsų tikrovėje
kuriamą žmogaus ir robotų santykį.
Džeiko ir Kiros šeimoje
vieną dieną išsijungia Jangas. Jis sugenda. Jangas – tai azijietiškos išvaizdos
robotas, įsigytas vietoj už auklės, palaikyti namuose esamą tvarką ir kad
mokytų jaunąją atžalą kinų kultūros. Sugedus Jangui, Džeikas nori jį pataisyti,
tačiau geriausia, ką jam siūlo taisyklos, yra atiduoti Jangą perdirbimui ir
išardymui. Galiausiai Džeikui atitenka Jango atminties saugykla, kurią jis
imasi tyrinėti per specialiuosius akinius. Jis netikėtai sužino įdomybių ne tik
apie save ir savo šeimą, bet ir slaptą Jango gyvenimą. Pasirodo, jis buvo
įsimylėjęs kitą robotę...
Filmas, aišku, nagrinėja
jau ne kartą kine iškeltą žmogaus ir robotų santykių emocinį aspektą. Šįkart filme
perteikiama ir visuomenėje nemato dirbtinio intelekto galimą jausmų anatomiją. Robotai
irgi gali generuoti jausmus ir klausti, o kokia gyvenimo prasmė. Galiausiai Džeikas
nardydamas po Jango archyvą ima suvokti, kad takoskyros tarp žmogaus ir roboto
jausmų beveik nebelieka, nes robotai tapo žmonių atšvaitais, sukūrusiais ir
davusiais naują padermės pradžią. Potekstėje lyg ir klausiama, o tai kas tada
davė pradžią patiems žmonėms? Kas yra jų kūrėjai? Galimi ir kiti prasmių egzistencijos
klausimai.
Filmas toks romus ir
lėtas, kad retsykiais primena mokslinės fantastikos meditaciją. Režisieriui
beveik pavyko išvengti visų socialinio robotai prieš žmones ir žmonės prieš
robotus susipriešinimo aštrumo. Džekas, jautrus ir imlus žmogus, nagrinėja
tarsi Gėtės dramos herojus Faustas prasiplėtusias suvokimo ribas ir priima
viską nuoširdžiai be jokios atmetimo reakcijos, nuoširdžiai gilindamasis ir
tapatindamasis su Jango prisiminimais. Filmas absoliučiai sulėtinto laiko ir
pasakojimo, veikiau filosofinis mikro pasakojimas apie ateities žmonijos santykius
su pakitusia tikrove, kurioje nesunkiai žiūrovas gali ruoštis kaip iš
elementoriaus savo galimai tikrovei. Nepasakyčiau, kad filmas labai
įtraukiantis ar kad jį būtinai reikia pamatyti visiems ar išskirtinai
gurmanams. Ne, jis tiesiog romiai mąsliai veda per jausminį pasaulį, kuriame
svarbiausia yra žiūrovui permesti esminius kintančios būties klausimus.
