Serialas: "Palikimas" / "Succession" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession). Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“ toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo, geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.

 

Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“ buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras, sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.

 

Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui, todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.

 

Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis, nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...

 

Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi, nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai, tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.

 

Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis, nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms, nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?

Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.

 

Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška, konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais. Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis, bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.

 

Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t. y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis kaip ir visi kiti.

 

Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos, suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Graikija. Graikijos vėliava. Vėliavos istorija, evoliucija (1769–2025)

 

Spektaklis "Dviese ant stogo", režisierius Dainius Kazlauskas

 Sveiki,

2024 metų pabaigoje teko pamatyti aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko statytą komediją „Dviese ant stogo“ su muzikiniais dainininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus muzikiniais inkliuzais. Pustrečios valandos spektaklis tapo šių metų mano beveik užbaigimo bumu, nes bilietai į šį pasirodymą Lietuvos miestuose labai populiarūs, o kai kur išpirkti anksčiau laiko.

Ar man spektaklis patiko? Taip! Aš taip mėgstu gyvenimiškas komedijas, kad kaskart pasiilgstu kažko tokio, ką sukūrė Dainius Kazlauskas su šiuo aktorių duetu. Istorija pasakoja apie JAV didmiesčio kaimynus Stelą (Adelė Šuminskaitė) ir Džerį (Mantas Jankavičius), kurie, galima sakyti, gyvena ant stogo. Neturėdami prieigos į žalią pievelę, jie laisvalaikius leidžia ant stogo terasos, kuri, beje, ir tampa pagrindine spektaklio įvykių aikštele. Ne kažin kuo skiriasi nuo uždaro kaimynų kiemo. Stela ir Džeris šmaikščiai bendrauja, juos stebi Stelos graužikas iš narvelio ir daugiau scenoje per pustrečios valandos nepasirodo nė vienas veikėjas, tačiau pora, kuri žaibiškai įsimyli, bando vienas kitą drąsinti, nes Stela nori tapti Brodvėjaus aktore, o Džeris išgarsėti kaip atlikėjas.

Gan skurdžiai gyvenantys jaunieji žmonės bando pataisyti reikalus, daug svajoja, pokštauja, flirtuoja, todėl atrodo dažnai perdėti optimistai, nuteikiantys ir pačius žiūrovus džiaugtis jųjų gyvenimais. Spektaklis kažin kuo priminė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“, kuriame taip pat visą spektaklį veikia vyro ir moters duetas, netgi, sakyčiau, kad siužetinė linija, problema ir sprendimo finalas beveik identiški. Didžiausia problema – Džerio nepamiršti sentimentai žmonai, kuri turi su kitu vyru sužadėtuves, tačiau dar nėra pasirašiusi skyrybų dokumentų, todėl Stela dažniausiai labai liūdi perskaičiusi žinutes ar pamačiusi, kad Džeriui skambina jo žmona. Galiausiai pats Džeris nėra iki galo aiškus, jis atrodo sutrikęs, nes jam lyg ir patinka kaimynė Stela, tačiau praeitis jį tempia atgal prie žmonos...

Spektaklis tikrai nesudėtingas, primena situacines amerikiečių serialų tokių kaip „Draugai“ bei „Vilas ir Greisė“ komedijas. Režisierius sako apie spektaklį tokius žodžius: „Žmogaus gyvenimas nėra reikšmingas. Dideli dalykai, kurie vyksta su mumis, atrodo reikšmingi tik mums patiems. Kaip padaryti, kad tavo istorija būtų reikšminga ir tam, kuris ją žiūri? Kad ji būtų suprantama, prieinama, atpažįstama, sukeltų empatiją? Manau, tai buvo didžiausias iššūkis ir šiandien mums tai pavyko padaryti.“ Visgi man šiame spektaklyje būtent šmaikštumas ir gebėjimas gan optimistiškai pasižiūrėti į duotąsias aplinkybes ir patiko. Salė kvatojo, kvatojau ir aš. Tiesa, pirmoji spektaklio dalis iki pertraukos pasirodė stipresnė, šmaikštesnė, įtraukesnė, o antrojoje niūresnė ir pilkesnė, nes visgi sprendžiasi Stelos ir Džerio santykiai, atsiranda daugiau tamsaus situacijos dramatizmo, nors pati pabaiga, kai Stela ir Džeris galų gale išsiskiria, irgi nuteikė gana draugingai ir pakiliai.

Man patiko, kad spektaklis nėra miuziklas, bent jau tipinis grynuolis ir kur kas daugiau palikta vietos vaidybinėms situacijoms, tad spektaklis neatrodo perspaustai sumaltas vien į įdainuotą siužetinį vyksmą. Tiesa, uždainavęs Mantas Jankavičius stebino emocionalumu, jausmingumu ir geru balsu. Kiek žinau, yra YouTube kanale patalpintas ir vaizdo klipas tokiu pat kaip spektaklio pavadinimas, tik keista, jog klipe nusifilmavo ne aktorė Adelė Šuminskaitė, kuri atliko Stelos vaidmenį, bet Klaipėdos dramos aktorė Justina Vanžodytė.

Režisūrine prasme spektaklis yra tiesiog tvarkinga ir profesionaliai surėdyta klasikinė komedija, nesudėtinga ir be galo masėms ir šventėms tinkanti pramoga, kur dramatišką situaciją nustelbia, ačiū Dievui, kur kas šviesesni ir optimistiškesni tonai ir prasminiai kontūrai. Matyt, man to labiausiai ir reikėjo! Nors spektaklis nesibaigė itin sėkmingai Stelos ir Džerio istorijai, tačiau svajonės ir nesėkmės jų nesunaikino, o ūgtelėjo juos kaip žmones. Manau, viena iš poteksčių galėtų būti: svajok ir žaisk gyvenimą tiek, kad niekada nesudužtų tavo širdis ir tavo svajonės tavęs nenutemptų į dugną, nes tas, kas pamatuoja racionaliai savo galimybes ir siekius, nenupuola, o tiesiog žaidžia gyvenimą ir retsykiais nusispjauna į nesėkmes. Patiko dėl savo pozityvumo ir humoro.

Manto Jankavičiaus daina "Dviese ant stogo".

Spektaklio anonsas.

Jūsų Maištinga Siela 

Kokiu stiliumi grojo Chopin, Debussy, Beethoven, Mozart, Cage, Bach, Rachmaninoff, Liszt?

 

Filmas: "Kalėjimo prižiūrėtoja" / "Sons" / "Vogter"

 

Sveiki,

Su danų filmais neprašausi! Švedų kilmės režisierius Gustav Möller savo naujausioje dramoje „Kalėjimo prižiūrėtoja“ (dan. Sons) (2024) pasikviečia garsią danų aktorę Sidse Babett Knudsen ir jai patiki psichologinį pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje. Filmas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtoją Evą, kuri vieną dieną pastebi, jog į kalėjimą atvežamas jai žinomas nusikaltėlis Mikelis. Netrukus, pasinaudodama visomis vidaus prižiūrėtojos galiomis, ji prisigretina prie Mikelio ir tampa to skyriaus prižiūrėtoja.

Nėra labai ką pasakoti apie šio filmo siužetą, nes jis nėra dinamiškas ir jame ne kažin kas vyksta. Siužetas labiau primena psichologinį šachmatų žaidimą. Mikelis ir Eva tarsi konkuruoja smurtinėje ir kerštingoje aplinkoje. Stebina tai, jog Evos vaizdavimas kurį laiką apgauna žiūrovą, nes nežinome visų aplinkybių, todėl atrodo, jog moteris tiesiog sadistiškai nusižiūrėjo Mikelį kaip kokį sekso subjektą ir jaučia kažin kokį sunkiai paaiškinamą aistrą, tačiau netrukus sužinome, jog yra visiškai priešingai. Mikelis kerštaudamas už cigaretes apmėto Evą savo paties išmatomis ir moteris nesusilaikiusi prilupa jį bananu visų akivaizdoje. Galiausiai pats Mikelis nieko neįtardamas ima šantažuoti Evą, kad ji jam suteiktų įvairių lengvatų...

Filmas iš esmės apie motinišką skausmą. Ar įmanoma atleisti nusikaltėliui? Psichologizuoti ir sudėtingi pačios Evos sprendimai iš vienos pusės kelia mįsles, nes atrodo nelogiški, tačiau galiausiai kaip žiūrovas imi pateisinti kiekvieną jos žingsnį. Daug stambių ir išlaikytų kadrų, žvilgsnių, nutylėjimo ir nesveiko, tiesiog fontanu besiveržiančio Mikelio (aktorius Sebastian Bull) smurto. Atrodo, kad su tokiu sužvėrėjusiu vyru išvis neįmanoma susikalbėti, tą rodo ir jos motina, kuri nelabai apsidžiaugė, jog jis per laisvą dieną grįžo namo, nes tokius recidyvistus reikia laikyti už sienų, kadangi jie nereflektuoja ir neatsako už savo veiksmus.

Tiesa, aktorę Sidse Babett Knudsen teko jau matyti keistuose sadistiniuose santykiuose filme „Burgundijos kunigaikštis“ (2015), kuriame ji atliko BDSM psichologinį vaidmenį su kita moterimi, todėl Evos sprendimai kažkiek priminė ankstesnį nepatogų aktorės vaidmenį. Filmas turi savotiškos įtampos, nepatogumo ir brutaliai tamsios atmosferos, tačiau (net pats stebiuosi), jog mano mėgstamas žanras šįkart manęs nei labai paveikė, nei šokiravo, tarsi sužiūrėjau gana atsainiai (gal nebuvau itin nusiteikęs susikaupti?). Bet kokiu atveju, tai skandinaviškų įtampų kinas, niuansuotas nepatogioms temoms eskaluoti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: George Orwell iš knygos "1984-ieji" apie žmogaus išnaudojimą ir kvailinimą

 

„Jie gimsta, auga purve, pradeda dirbti nuo dvylikos metų, išgyvena trumpą fizinio žydėjimo ir seksualumo laikotarpį, dvidešimties metų susituokia, trisdešimties jau nebėra jauni, o šešiasdešimties paprastai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpinimasis namais ir vaikais, smulkūs ginčai su kaimynais, kinas, futbolas, alus ir, svarbiausia, azartiniai žaidimai – tai viskas, kas telpa į jų pasaulėžiūrą. Juos nesunku valdyti. Geriausiai, kad jie labai nesidomėtų politika. Iš jų reikalaujama tik primityvaus patriotizmo – apeliuoti į jį, kai reikia pailginti darbo dieną ar sumažinti maisto davinius. O jei juos apima nepasitenkinimas – taip jau yra buvę – šis nepasitenkinimas prie nieko nepriveda, nes dėl bendrų idėjų stokos jis nukreiptas tik prieš smulkias, konkrečias bėdas.“ George Orwell iš romano „1984-ieji“.

Maištinga Siela

Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela