Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.

 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su dar viena Odisėja – šv. Kalėdos ir netrukus prasidėsiantys 2025!

Sveiki,

 

Dar šįryt pasakiau – jokių šiandien sveikinimų! Jie pasimeta tarp kitų, nuskęsta, o žodžiai ir linkėjimai kartojasi metai iš metų ir apsigludina, atrodo, nebetenka prasminio aštrumo. Panašiai kaip Algimantas Mackus savo viename eilėraštyje rašo: „nebeieškokime, mes nieko nesurasime“. Manau, tik savo minčių, jausmų ir paklydimų bei atradimų vandenyne galima bandyti ką nors sužvejoti, bandyti nuraminti įsisiautėjusias savo pačių sukeltas bangas.

 

Perplaukėme 2024-uosius, o laivas tik trumpam stabtelėjo prie Kirkės salos krantų. Metai man visada yra plaukimas per laiką ir sezonus. Panašiai kaip Odisėjas, kuris po Trojos karo grįžta visada namo į Itakę, bet niekaip negali sugrįžti. O tą mylimą ir tolimą Itakę puikiai perteikė graikų kilmės poetas Konstantinas Kavafis... Kur toji manoji Itakė? Visada kelionėje su manimi ir jumis, kad ir kas benutiktų. Ji kaip žemių sauja, visada kartu, kad ir kas su tavimi besidarytų, kas beužpultų – džiaugsmas begalinis, ar liūdesio demonai, Itakė visada kelyje. Todėl visada linkiu su savimi turėti save kaip tą žemių saują, žinoti save ir savo troškimus kelyje per ateinančius metus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Palikimas" / "Succession" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession). Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“ toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo, geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.

 

Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“ buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras, sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.

 

Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui, todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.

 

Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis, nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...

 

Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi, nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai, tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.

 

Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis, nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms, nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?

Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.

 

Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška, konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais. Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis, bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.

 

Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t. y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis kaip ir visi kiti.

 

Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos, suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Graikija. Graikijos vėliava. Vėliavos istorija, evoliucija (1769–2025)

 

Spektaklis "Dviese ant stogo", režisierius Dainius Kazlauskas

 Sveiki,

2024 metų pabaigoje teko pamatyti aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko statytą komediją „Dviese ant stogo“ su muzikiniais dainininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus muzikiniais inkliuzais. Pustrečios valandos spektaklis tapo šių metų mano beveik užbaigimo bumu, nes bilietai į šį pasirodymą Lietuvos miestuose labai populiarūs, o kai kur išpirkti anksčiau laiko.

Ar man spektaklis patiko? Taip! Aš taip mėgstu gyvenimiškas komedijas, kad kaskart pasiilgstu kažko tokio, ką sukūrė Dainius Kazlauskas su šiuo aktorių duetu. Istorija pasakoja apie JAV didmiesčio kaimynus Stelą (Adelė Šuminskaitė) ir Džerį (Mantas Jankavičius), kurie, galima sakyti, gyvena ant stogo. Neturėdami prieigos į žalią pievelę, jie laisvalaikius leidžia ant stogo terasos, kuri, beje, ir tampa pagrindine spektaklio įvykių aikštele. Ne kažin kuo skiriasi nuo uždaro kaimynų kiemo. Stela ir Džeris šmaikščiai bendrauja, juos stebi Stelos graužikas iš narvelio ir daugiau scenoje per pustrečios valandos nepasirodo nė vienas veikėjas, tačiau pora, kuri žaibiškai įsimyli, bando vienas kitą drąsinti, nes Stela nori tapti Brodvėjaus aktore, o Džeris išgarsėti kaip atlikėjas.

Gan skurdžiai gyvenantys jaunieji žmonės bando pataisyti reikalus, daug svajoja, pokštauja, flirtuoja, todėl atrodo dažnai perdėti optimistai, nuteikiantys ir pačius žiūrovus džiaugtis jųjų gyvenimais. Spektaklis kažin kuo priminė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“, kuriame taip pat visą spektaklį veikia vyro ir moters duetas, netgi, sakyčiau, kad siužetinė linija, problema ir sprendimo finalas beveik identiški. Didžiausia problema – Džerio nepamiršti sentimentai žmonai, kuri turi su kitu vyru sužadėtuves, tačiau dar nėra pasirašiusi skyrybų dokumentų, todėl Stela dažniausiai labai liūdi perskaičiusi žinutes ar pamačiusi, kad Džeriui skambina jo žmona. Galiausiai pats Džeris nėra iki galo aiškus, jis atrodo sutrikęs, nes jam lyg ir patinka kaimynė Stela, tačiau praeitis jį tempia atgal prie žmonos...

Spektaklis tikrai nesudėtingas, primena situacines amerikiečių serialų tokių kaip „Draugai“ bei „Vilas ir Greisė“ komedijas. Režisierius sako apie spektaklį tokius žodžius: „Žmogaus gyvenimas nėra reikšmingas. Dideli dalykai, kurie vyksta su mumis, atrodo reikšmingi tik mums patiems. Kaip padaryti, kad tavo istorija būtų reikšminga ir tam, kuris ją žiūri? Kad ji būtų suprantama, prieinama, atpažįstama, sukeltų empatiją? Manau, tai buvo didžiausias iššūkis ir šiandien mums tai pavyko padaryti.“ Visgi man šiame spektaklyje būtent šmaikštumas ir gebėjimas gan optimistiškai pasižiūrėti į duotąsias aplinkybes ir patiko. Salė kvatojo, kvatojau ir aš. Tiesa, pirmoji spektaklio dalis iki pertraukos pasirodė stipresnė, šmaikštesnė, įtraukesnė, o antrojoje niūresnė ir pilkesnė, nes visgi sprendžiasi Stelos ir Džerio santykiai, atsiranda daugiau tamsaus situacijos dramatizmo, nors pati pabaiga, kai Stela ir Džeris galų gale išsiskiria, irgi nuteikė gana draugingai ir pakiliai.

Man patiko, kad spektaklis nėra miuziklas, bent jau tipinis grynuolis ir kur kas daugiau palikta vietos vaidybinėms situacijoms, tad spektaklis neatrodo perspaustai sumaltas vien į įdainuotą siužetinį vyksmą. Tiesa, uždainavęs Mantas Jankavičius stebino emocionalumu, jausmingumu ir geru balsu. Kiek žinau, yra YouTube kanale patalpintas ir vaizdo klipas tokiu pat kaip spektaklio pavadinimas, tik keista, jog klipe nusifilmavo ne aktorė Adelė Šuminskaitė, kuri atliko Stelos vaidmenį, bet Klaipėdos dramos aktorė Justina Vanžodytė.

Režisūrine prasme spektaklis yra tiesiog tvarkinga ir profesionaliai surėdyta klasikinė komedija, nesudėtinga ir be galo masėms ir šventėms tinkanti pramoga, kur dramatišką situaciją nustelbia, ačiū Dievui, kur kas šviesesni ir optimistiškesni tonai ir prasminiai kontūrai. Matyt, man to labiausiai ir reikėjo! Nors spektaklis nesibaigė itin sėkmingai Stelos ir Džerio istorijai, tačiau svajonės ir nesėkmės jų nesunaikino, o ūgtelėjo juos kaip žmones. Manau, viena iš poteksčių galėtų būti: svajok ir žaisk gyvenimą tiek, kad niekada nesudužtų tavo širdis ir tavo svajonės tavęs nenutemptų į dugną, nes tas, kas pamatuoja racionaliai savo galimybes ir siekius, nenupuola, o tiesiog žaidžia gyvenimą ir retsykiais nusispjauna į nesėkmes. Patiko dėl savo pozityvumo ir humoro.

Manto Jankavičiaus daina "Dviese ant stogo".

Spektaklio anonsas.

Jūsų Maištinga Siela 

Kokiu stiliumi grojo Chopin, Debussy, Beethoven, Mozart, Cage, Bach, Rachmaninoff, Liszt?

 

Filmas: "Kalėjimo prižiūrėtoja" / "Sons" / "Vogter"

 

Sveiki,

Su danų filmais neprašausi! Švedų kilmės režisierius Gustav Möller savo naujausioje dramoje „Kalėjimo prižiūrėtoja“ (dan. Sons) (2024) pasikviečia garsią danų aktorę Sidse Babett Knudsen ir jai patiki psichologinį pagrindinį vaidmenį šioje istorijoje. Filmas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtoją Evą, kuri vieną dieną pastebi, jog į kalėjimą atvežamas jai žinomas nusikaltėlis Mikelis. Netrukus, pasinaudodama visomis vidaus prižiūrėtojos galiomis, ji prisigretina prie Mikelio ir tampa to skyriaus prižiūrėtoja.

Nėra labai ką pasakoti apie šio filmo siužetą, nes jis nėra dinamiškas ir jame ne kažin kas vyksta. Siužetas labiau primena psichologinį šachmatų žaidimą. Mikelis ir Eva tarsi konkuruoja smurtinėje ir kerštingoje aplinkoje. Stebina tai, jog Evos vaizdavimas kurį laiką apgauna žiūrovą, nes nežinome visų aplinkybių, todėl atrodo, jog moteris tiesiog sadistiškai nusižiūrėjo Mikelį kaip kokį sekso subjektą ir jaučia kažin kokį sunkiai paaiškinamą aistrą, tačiau netrukus sužinome, jog yra visiškai priešingai. Mikelis kerštaudamas už cigaretes apmėto Evą savo paties išmatomis ir moteris nesusilaikiusi prilupa jį bananu visų akivaizdoje. Galiausiai pats Mikelis nieko neįtardamas ima šantažuoti Evą, kad ji jam suteiktų įvairių lengvatų...

Filmas iš esmės apie motinišką skausmą. Ar įmanoma atleisti nusikaltėliui? Psichologizuoti ir sudėtingi pačios Evos sprendimai iš vienos pusės kelia mįsles, nes atrodo nelogiški, tačiau galiausiai kaip žiūrovas imi pateisinti kiekvieną jos žingsnį. Daug stambių ir išlaikytų kadrų, žvilgsnių, nutylėjimo ir nesveiko, tiesiog fontanu besiveržiančio Mikelio (aktorius Sebastian Bull) smurto. Atrodo, kad su tokiu sužvėrėjusiu vyru išvis neįmanoma susikalbėti, tą rodo ir jos motina, kuri nelabai apsidžiaugė, jog jis per laisvą dieną grįžo namo, nes tokius recidyvistus reikia laikyti už sienų, kadangi jie nereflektuoja ir neatsako už savo veiksmus.

Tiesa, aktorę Sidse Babett Knudsen teko jau matyti keistuose sadistiniuose santykiuose filme „Burgundijos kunigaikštis“ (2015), kuriame ji atliko BDSM psichologinį vaidmenį su kita moterimi, todėl Evos sprendimai kažkiek priminė ankstesnį nepatogų aktorės vaidmenį. Filmas turi savotiškos įtampos, nepatogumo ir brutaliai tamsios atmosferos, tačiau (net pats stebiuosi), jog mano mėgstamas žanras šįkart manęs nei labai paveikė, nei šokiravo, tarsi sužiūrėjau gana atsainiai (gal nebuvau itin nusiteikęs susikaupti?). Bet kokiu atveju, tai skandinaviškų įtampų kinas, niuansuotas nepatogioms temoms eskaluoti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela