Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“
vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau
nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.
„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo
momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas
reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės
pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus.Meilės
krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta.
Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės
krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos
tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą –
apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“Tomas
Sodeika
Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai.
Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi
ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų
kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja
ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą
progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido
Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui
atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro
premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas
vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“
iššlavė viską.
Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų
metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir
labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis
vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai
skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos
biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m.,
tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai
dalykai.
Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto,
tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir
centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją,
teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų
vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu
turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų,
perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės
neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio
braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per
kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis
aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19,
moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius
aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo
biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.
Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno
Ašmono pasirodymas. Ši pjesė ir charakteringas
sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa,
spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų
rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai,
labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal
pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“
man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina
provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.
Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė,
ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink
ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks
gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“
spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir
tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada
atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš
viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties
žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis
jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu
spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą
jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi
atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios
paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios
vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.
Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi
rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis
vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors
nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga,
ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai
kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip
yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą
norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti,
leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems,
jo nenukariausime nei aš, nei jūs.
Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje,
tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.
Laima Muktupavela „Kilpa“.
Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių.
Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir
subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos
kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.
Māra Zālīte „Penki
pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu,
jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos
istorija ir kultūra.
Nora Ikstena „Motinos
pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos
romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine
kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių.
Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos
pienas“.
Andris Kalnozols „Mane
vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo
kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai
nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.
***
Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo
autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas
pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka
dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi,
iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši
kritiķu un lasītāju atzinību.
Māra Zālīte "Pieci pirksti".
Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo
lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta
ar Latvijas vēsturi un kultūru.
Nora Ikstena "Mātes piens". Šis
rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus
raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika.
Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši
populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes
piens".
Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par
kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un
esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni
bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.
Apie režisierių ir virtualaus filmo „Angelų takais“
autorių Kristinos Buožytės, Vitalijaus Žuko darbą girdėjau labai
seniai. Labai išreklamuotas ir po ranka pasiekiamas buvo man bet kada, tačiau,
žinote, kaip nutinka? Tai, kas padėta po ranka ir prieinama, dažniausiai tampa
neprieinama, o be reikalo. Eidamas į šį filmą, į kurį jau tikriausiai buvo
nuėję, kas tik netingėjo, tikėjausi daug, daug ir gavau. Tai apskritai mano
pirmas kartas, kai esu tokio formato meniniame filme, kuriame 3D akiniai ir 360
laipsnių sukamoji kėdė, filme iš tikrųjų pasijauti lyg kitoje visatoje. Ir ne
bet kokioje, o būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visatoje, nulipdytoje
iš jo pačių garsiausių ir įdomiausių paveikslų, kuriuos labai rekomenduočiau
prieš einant į filmą pasižiūrėti, patyrinėti, nors nuo vaikystės visokiuose
vadovėliuose jis buvo publikuojamas, tačiau verta vėl prisiminti. Tą padeda ir
paruošti vizualūs supažindinimo stendai, kuriuos galite patyrinėti prieš pats
seansą.
Bandau prisiminti „Angelų takais“ suteiktą patirtį.
Tikriausiai atrodome juokingai besisukiodami ant savo kėdžių ir kilnodami bei
sukiodami galvas, tačiau patirtis absoliučiai nejuokinga. Tai lyg būvimas tam
tikra prasme kitoje planetoje, išbudinanti ir išlaisvinanti naujos būties
formos ir potyrių pamoka. Filme tu beveik realiai gyveni, vaikštai, plauki ir
net skraidai. Būtent skrydžio pojūtis pats efektyviausias ir nerealiausiais per
visą seansą, ko vis norėjosi tik daugiau. Įspūdinga grafika, čiurlioniškosios
spalvos, vizualumas, o pabaigos motyvas, kada išskrendi į kosmosą ir patyri čiurlioniškosios
visatos struktūras, spalvas ir garsus sunkiai nusakomas. Filmas turi vieną
labai didelį trūkumą – jis tiesiog per greitai baigiasi! 23 minučių trukmės
kelionė man praėjo kaip 10 minučių.
Po filmo galvojau, kad tikriausiai po 100 metų visi
filmai, įskaitant ir senąją klasiką, bus rekonstruoti būtent į tokį formatą,
nes tai jau visiškai kitoks būtas patirti istoriją. Taip pat galvojau apie
vargšą Čiurlionį, kurio gyvenimas buvo paženklintas liga ir skurdu, tačiau turėjo
tiek daug potencialo ir gelmės, jo darbai šiandien, nors labai sukomercinti
(rankinės, užrašų knygelės, filmas ir t. t.) visgi prikelia jo darbus kitam
gyvenimui. Ar kada menininkas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną jo darbai piešti
ant prastoko popieriaus pastelinėmis akrilo spalvų kreidelėmis taps tokis
įspūdingo projekto kaip „Angelų takais“ tąsa? Tikriausiai nė jokiame sapne
nesapnavo. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu kito filmo „Pasaulių sutvėrimas“,
kuris kiek ilgiau leis vėlei pasibūti Čiurlionio pasaulyje.
M.
K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.
Sveiki,
Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet
kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas,
besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau
turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu
kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje,
vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra
neįtikėtini!
Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes,
apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus,
kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji
šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė,
kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera
prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių
į socialinius vaidmenis ir kaukes.
Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima
pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu
vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo.
Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas
neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.
Šią dainą tikriausiai žino kiekvienas šiek tiek per 30
metų turintis žmogus, arba bent jau kur nors fone tikrai yra ją girdėjęs.
Krikščioniškosios pop roko grupės Sixpence None the Richer hitas „Kiss
Me“ buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje be galo populiarus ir naudojamas
daugelyje serialų ir filmų garso takelių, todėl šiek tiek nustebau, kai su
draugu „Maximoje“ apsipirkinėdami išgirdome tokią seną dainą, turint galvoje,
kad leidžiama pastarojo laikotarpio populiarioji muzika.
Muzikos grupė Sixpence None the Richer susikūrė
1992 metais ir jų ilgai trunkanti karjera tęsiasi iki šių dienų. Tiesa, grupė
nuo 2003 iki 2007 metų padarė pertrauką, bet šiuo metu vėl leidžia dainas,
tiesa, ne tokias populiarias, kokios buvo anuomet. 1997 metais ji pasauliui
pristatė hitą „Kiss Me“, pastaroji išgarsėjo tik 1998 m., kai buvo panaudotas
populiariame televizijos seriale „Dawson's Creek“ ir romantinėje komedijoje
„She's All That“. Ši daina tapo tarptautiniu hitu ir iki šiol yra vienas
žinomiausių 90-ųjų pabaigos pop kūrinių. Be „Kiss Me“, grupė taip pat išleido
tokius kūrinius kaip „There She Goes“ (cover versija dainos, originaliai
atliktos The La's) ir „Breathe Your Name“.
„Kiss Me“ buvo nominuota Grammy apdovanojimui
kategorijoje „Geriausias popmuzikos pasirodymas dueto ar grupės su vokalu“.
Nors apdovanojimo ir nelaimėjo, nominacija parodė dainos ir grupės pripažinimą
muzikos industrijoje. Kūrinys nr. 1 tapo Australijoje ir Kanadoje, Didžiojoje
Britanijoje iškopė į 4 poziciją, o JAV-ose pelnė platininį sertifikatą.
Įdomu tai, kad grupė yra įrašiusi japonišką šios
dainos versiją. Taigi „Kiss Me“ buvo itin sėkminga daina, kuri ne tik atnešė
Sixpence None the Richer pasaulinę šlovę, bet ir iki šiol išlieka populiari bei
mėgstama klausytojų. Jos populiarumą sustiprino sėkmingas panaudojimas filmuose
ir televizijoje, o aukštos pozicijos topuose ir platininiai sertifikatai įrodo
didelius pardavimus. Siūlau šiandien pasiklausyti.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
