Knyga: G.G. Marquez "Šimtas metų vienatvės"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Jums dar vieną knygą, šį kartą mano akiratyje – Gabrielio Garsijos Markeso romanas „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Keista šios knygos istorija, geografine prasme. Knygą rašė kolumbietis gyvenantis Meksijoje, galiausiai pati knyga išleista Argentinoje, Buenos Airėse. Matote, tokia jau ta Lotynų Amerika, visi beveik šneka ispaniškai, tautos mielai tarpusavyje bendradarbiauja ir migruodami gyvena, bet šį kartą ne apie tai. Šį kartą apie knygą, kurią drąsiai galima vadinti šedevru, o Jūs patikėkite, tokių knygų galima suskaičiuoti ir ant dešimties rankos pirštų ir “Šimtas metų vienatvės” yra būtent kaip tik tokia knyga! Knyga yra tokia pribloškianti, šį kartą nepabijosiu šio žodžio, kad perskaičius ją sunku atsigauti. Ir tik ją įveikęs supratau, kodėl ji vadinama šedevru, nes tai galėjo parašyti tik genijus. Nežinau, kodėl į Lietuvą taip sunkiai atkeliauja tolimų kraštų literatūra, kuri tikrai nėra blogesnė už Dostojevskį ir kitus klasikus, bet tikrai verta plėsti geografinę literatūros horizontą. “Šimtas metų vienatvės” yra tokios fikcijos romanas, kad sunku net iki šiol viską suvirškinti ir aprėpti. Vertėtu paminėti, kad šis romanas yra pirmasis pasaulinis magiškojo realizmo pradininkas, kai kur skaičiau, kad romanas buvo kuriams net 23 metus, nors kai kur rašoma, kad vos keturiolika mėnesių, kol autorius gyveno Meksikoje. Knygos fabula – įspūdinga, šitaip įdomiai ir originaliai atskleisti žmonijos civilizacijos peripetijas, istoriją ir savo šalies kultūrą yra didelis talentas. Jūs įsivaizduokite miestelio pradžią, klestėjimą ir žlugimą, kurio egzistencija apima tik šimtą metų, o aplinkinio pasaulio laikas eina žymiai greičiau: nuo Didžiųjų geografinių atradimų iki dvidešimto amžiaus vidurio. Pasaulis pasaulyje, civilizacija civilizacijoje, kuri nėra tokia kaip mūsų tikrovė, ji įtakota papročių, prietarų ir magiškojo realizmo. Ir tai tėra tik romano griaučiai, šio romano daugiasluokšniškumas – šokiruojantis! Iš tikrųjų šį romaną sunkiai aprašyti ir apsakyti, kol jo pats individualiai neperskaitai, bet galiu pasakyti, kad man turėjo būti didelė gėda, kad tokia knyga kaip ši painiojosi knygynuose ir, nors buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, niekaip jos nepirkau. Nes tikrai vertas kiekvienas litas! Užteks man žavėtis šio romano platumu, noriu tik paminėti, kad tai knyga labiausiai verčiama iš ispanų kalbos pasaulyje, o jos pardavimo tiražai prilygsta net Biblijai. Knyga yra tikras katarsis mūsų išalkusiai pasaulėžiūrai ir fantazijai, nors tenka prisipažinti, kad nebuvo lengva sekti ispaniškų vardų ciklus ir Buendijos šeimos geneloginį medį, nes vardai giminėje dažnai kartojosi, buvo lengva ir paklysti, ir susipainioti, bet tai nesvarbu, nes tai tėra tik žiupsnelis to magiško realizmo į Markeso kūrybos katilą. Tokios magiškos apraškos kaip: Remedijos drėgnos žemės ir sienų tinkų valgymas, Aurelijano auksinės žuvytės, Ursulos nepastebimas senatvės aklumas, mitinis Makondo miestas, dvynių vardų apsikeitimas, laiko tėkmės pakeitimas, mirusiųjų sugrįžimas, senolio Chosė Arkadijo pririšimas prie kaštono (skamba neįtikėtinai, kol neskaitėte, bet tai tikras stebuklas), lietus keturis metus, lavono parako dvokas, namas prie kapinių, aiškeregystė ir Amarantos įkapių audimas tėra tik perliukai, kurie nuolatos saldina siužetą, nors iš tikrųjų siužetas sunkiai apsakomas, gal dėl to, šis romanas tiek kartų nagrinėtas, tiek kartų gludintas ir studijuotas, prirašyta begalės straipsnių ir juo žavėtis niekas nenustoja. Ir aš prisidedu prie to, kad tai kone pati stipriausia knyga, kurią paskutiniuoju metu teko skaityti ir paliko neišdildomą fikcijos įpūdį. Besidomintis tikra gera literatūra, tikrai neturėtų padaryti tokios klaidos ir kažko delsti, o tiesiog reikėtų su pinigine skuosti į knygyną ar biblioteką ir griebti šį šedevrą. “Šimtas metų vienatvės” jau tapęs mūsų laikų klasika. Prisipažinsiu, kad tai ne pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, vasarą teko perskaityti trumpą jo romaniuką “Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšės”, kur devynesdešimtmetis senukas įsimyli paauglę prostitutę, bet tai nebuvo tai, kad nors iš tolo prilygtų “Šimtas metų vienatvei”. Džiaugiuosi, jog Lietuvoje atsiranda vis kas domisi Markeso kūryba, mačiau jau išverstą ir Makeso autobiografiją, būtų įdomu paskaityti ir pajusti tą Lotynų Amerikos magišką dvasią, kurią suteikė “Šimtas metų vienatvės”. Markeso knygos nėra pigios, ledykla sočiai iš to pelnosi. Lietuvoje dar yra išleista jo kygų: “Meilė choleros metu”, “Patriarcho ruduo”, “Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti”, “Meilė ir kiti demonai”. Kokia tema vyrauja “Šimtas metų vienatvėje”? Nepaisant visų stulbinančių temų, tema yra žmogaus vienatvė. Pritrenkianti ir graudi žmogaus vienatvė tarp draugų, brolių, civilizacijos ir daugybės materialiųjų daiktų. Skaitant kartais prisimindavau Izabelės Alandes “Dvasių namus”, kuriame taip pat aptikta tas nenutrūkstamas vienatvės ir magiško realizmo mazgas. Nežinau ar kada dar teks skaityti Markeso kūrybą, bet tikiuosi, kad ateityje manęs dar laukia tokių pat gražių, nuostabių ir keistų kūrinių kaip šis. Romanas baigiasi tokiu sakiniu: “…kas juose surašyta nuo amžių ir per amžius, nebepasikartos, nes žmonių giminei, pasmerktai šimtui metų vienatvės, nelemta antrąkart pasirodyti šioje žemėje.” Net saldu po visos šios nepakartojamos istorijos, kas žino gal man niekada daugiau gyvenime ir nebeateis į rankas toks kūrinys kaip “Šimtas vienatvės metų”. Beje, labai gražus vertimas į lietuvių kalbą, vertėjai nemažai plušo, nes jaučiasi išlikęs autoriaus autentiškas stilius, sakinių konstrukcija. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela