Kiek jau laiko gyveni JAV? Kas tave paskatino išvykti iš Lietuvos?
Aš gimiau ir užaugau šiaurinėje Niujorko valstijoje, Ročesterio mieste, netoli Kanados sienos. Gyvenu Niujorko mieste nuo 1990 metų. Mano tėvai irgi gimė Amerikoje, taigi jie lietuviškai kalbėti nemokėjo, o ir aš pats mažas būdamas lietuviškai nekalbėjau.
Kokius santykius palaikai su Lietuva? Nepasiilgsti Lietuvos ir žmonių?
Aš stengiuos laikyti kiek galima glaudesnius ryšius su Lietuva. Labai aktyviai dalyvauju išeivijos lietuvių gyvenime, kur užimame vadovaujančius postus nevienoje lietuvių organizacijoje. Tose organizacijose aš vis pabrėžiu, kad reikia užmegzti glaudesnius ryšius su organizacijomis ir panašiais tikslais Lietuvoje – juk šaknys išdžiūsta be kamieno, ar ne? Su Lietuvos gėjais ir jų padėtimi aš susipažinau iš esmės per internetą. Pastaruoju metu, lankom Lietuvą su savo partneriu kasmet. Kelionių metu, vis stengiamės susitikti su naujais pažįstamais, su kuriais susirašinėjam ir bendraujam per internetą.
Žinau, kad turi gyvenimo draugą. Lietuvoje kol kas į homoseksualias šeimas žiūrima labai skeptiškai, netgi su neapykanta ir pašaipa. Kokia padėtis JAV? Mus vis pasiekia įvairios žinios, kad viena ar kita JAV valstija priima partnerystes, santuokas, o kai kurios valstijos šį įstatymą atmeta. Kaip ši situacija atrodo gyvenant ten? Ir homoseksualų santykis su politika?
Na JAV yra didelė šalis ir kiekvienas regionas turi savo ypatybes ir skirtumus, galima sakyti, net savo kultūrą. Čia ypatingai skirtumas matosi per homoseksualų teisės prizmę. Dažniausiai netradiciškai gyvenantiems žmonėms – lengviausia didmiesčiuose ar vietose, kur būna įsikūrusios aukšto mokslo įstaigos: universitetai, kolegijos, (arba kur įsikūrusios tarptautinės darbo įmonės). Šiaip gyvenimo sąlygos palankesnės šalies rytinėje ir vakarinėje pakrantėse, o blogiau – pietuose, ten kur ekonomika labai sužlugusi, kur esti mažiau atvažiavusiųjų iš kitų JAV vietovių.
Iš tikrųjų JAV visuomenė yra labai jautri žodžiui “santuoka.” Partnerystės įstatymai daug kur priimami, tačiau santuokos įstatymai žymiai rečiau. Iš 50 valstijų įskaitant ir Vašingtoną, DC, tik penkios leidžia tos pačios lyties asmenims susituokti, dvi pripažįsta tokias santuokas atliktas kitur, dar penkiose galima registruoti partnerystę, kuri suteikia beveik visas teises, kurias duoda santuoka, o dar keturiose valstijose leidžiama registruoti šiokią tokią silpnesnę partnerystę. Nemažai miestuose ir miesteliuose taip pat galima registruoti partnerystę, deja, visos šitos partnerystės galioja tik tose vietose, kur jos yra registruojamos.
Įstatymai drausdami gėjams susituokti dažnai vadinami “Santuokos Apsaugos” įstatymais. Mes juokiamės, kad tie, kurie kovoja už tokius įstatymus, dažnai būna vedę kelis kartus. Jeigu jie tikrai rūpinasi santuokų apsauga, efektingiau būtų uždrausti skyrybas. Žvelgiant pozityviai, daugelis advokatų yra tokios nuomenės, kad neilgai teks laukti gėjų santuokų įteisinimo. Nauji juridini argumentai palieka vis mažiau ir mažiau galimybių išsisukti nuo šio įstatymo pripažinimo. Įdomu tai, kad gėjų santuokų priešai naudojasi beveik pažodžiui tais pačiais argumentais, kuriais naudojosi žmonės, kovojantys prieš skirtingų rasių santuokas beveik prieš 50 metų. Laikas irgi mūsų pusėje – beveik kiekviena apklausa apie gėjų santuokų įteisinimą rodo, kad didelė dauguma jaunesnųjų žmonių ją remia.
JAV yra įvairių tautų mišinys, kuriame yra visko – pradedant skirtingų tikėjimų ir baigiant rasių žmonėmis. Kaip vis dėlto pas jus yra su tolerancija? Kaip visų tautų sintezė pakenčia viena kitą ir sugeba tarpusavyje bendrauti, praeiti pro gatvę? Yra kažkoks susiskaldymas?
Žmonės visada bijo to, kas jiems svetima. Žvelgiant iš biologijos taško, yra evoliucinės naudos sugebėjime atskirti savuosius nuo kitų. Galima sakyti, kad žmonijos istoriją sudaro ilgas “mes prieš juos” konfliktų sąrašas. Tačiau žmonės irgi turi galią valdyti neigiamus mūsų genetiškos prigimties pėdsakius. Kelerius metus gyvenęs Niujorke, dalyvavau ukrainiečio istoriko knygos apie Sovietų Sąjungos žlugimą pristatyme. Po rašytojo žodžio, žmonės normaliai bendrauja su kokteiliais rankose, tačiau staiga man užejo toksai keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip. Žiūriu, kad visa publika yra baltieji! Aš buvau taip pripratęs prie Niujorko “mišinio”, kad man buvo kažkaip keista, kad aš buvau apsuptas vien tik baltųjų žmonių . Mat tas mišinys jau virto mano “savaisiais.”
Aplamai mano gyvenimo pasirinkimui žmonės būna tolerantiškesni, nes jie dažniausiai turi neutralius ar pozityvius santykius su kitokiais žmonėmis. Daug stereotipų yra pagrįsti faktais. Steriotipai tampa žalingais, kai mes apsiribojam jais, ignoruodami papildomas informacijas apie kokį nors individą ar kokią nors grupę. Yra pagirtina, kai etninės grupės nori išlaikyti savo kultūrą svetimose šalyse (ypač imigrantų šalyse – JAV, Kanada, Australija), tačiau tenka tiems žmonėms stengtis dvigubai sunkiau, nes kartu turi paraleliai įsijungiant ir į vietinį gyvenimą, jeigu jie nori išvengti netolerantiškų priekaištų. Kai šalis turi tiek daug piliečių iš tiek daug skirtingų pasaulio kraštų ir kultūrų, reikia žūtbūt surasti bendrus interesus ir sujungti juos į darnesnę visumą.
Vis dažniau tenka girdėti, kad (visokiausių) mažumų atstovai nepasitenkina vien tolerancija. Jie argumentuoja, kad tolerancija reiškia leidimą egzistuoti. Pagal mažumas, joks žmogus neturėtų kovoti už leidimą egzistuoti, nes prigimtinė laisvė jau yra duota. Jie kovoja už galimybę lygiateisiškai ir nesuvaržomai dalyvauti krašto visuomeniniame gyvenime.
Nemaža lietuvių dalis vis dar mano, kad JAV yra stebuklų šalis, kurioje pildosi viskas lengva valia. Kaip pačiam pavyko atrasti save JAV tarpėje? Ar jautiesi pritapęs, integravęsis į JAV visuomenę?
Stebuklingų šalių pasaulyje nėra. Kai kur gyvenimo sąlygos ribotam laikui gal palankesnės, bet nei JAV, nei kitur nerasi svajonių pildymosi lengva valia. Turiu daug draugų ir pažįstamų iš Lietuvos, ir nemažai iš Pietų Amerikos, kadangi mano partneris – iš Venesuelos. Su kiekvienu teko pergyventi imigrantų dalią. Įdomu, kaip imigrantų istorija kartojasi. Mano senelis, nors ir neturėdamas išsilavinimo, dirbo pavojingose anglies kasyklose Pittsburghe, kur joks sveiko proto amerikietis nekištų nosies. Po II Pasaulinio Karo pabėgo iš Lietuvos pagrindinai išsilavinę lietuviai, kuriems grėsė ištrėmimas ar net mirtis, jeigu jie būtų pasilikę Sovietų okupuotoje Lietuvoje. Teko susipažinti su nemažai vietinių lietuvių gydytojų, advokatų, kurie pradėjo savo visai kitokį profesinį gyvenimą Amerikoj, (fabrike ar mėsinėje). Kai kurie taip ir baigė savo gyvenimo dienas. Na, o šiom dienom atvyksta lietuviai profesionalai, kuriems irgi tenka statyti ar valyti namus, prižiūrėti kokį ligonį, kad sunkiai pragyventų bent jau pradžiai Amerikoje.
Tačiau, reikia pridurti, kad šiuo laiku, Lietuvai vis dar gresia baisi ekonominė nežinia. Draugai skundžiasi, kad mažinamos darbo valandos, atleidžiami darbuotojai, algos pavėluotai (jeigu iš vis) mokamos. Lietuvos politikai flirtuoja su mintim pakeisti valstybės ekonominius pamatus. Bent tiek galima pasakyti iš esmės ir apie JAV ekonominę sistemą bei finansines įstaigas – nors ir jaučiasi ekonominė krizė, kol kas galima jų ateitimi dar pasitikėti.
Ar tavo asmeniniame pasaulyje yra netoleruotinų dalykų? Kokios jos? Kaip vertintini tolerancijos apraiškas? Ar tavo erdvėje tai yra svarbu ir būtina?
Pagal žodyną, žodis tolerancija, tarp kitko, reiškia užjausti įsitikinimus ar elgesį, kurie skiriasi nuo tavo asmeninių. Na daug ko šita prasme netoleruoju. Aš truputį detaliau apibūdinčiau žodį toleraciją. Mano nuomone, jeigu žmogus nereaguoja į kokį nors pasisakymą ar veiksmą, jis savaime tai jau toleruoja. Šia prasme, kasdieniniame gyvenime aš netoleruoju abejingumo ir pagarbos nebuvimo kitam žmogui. Pavyzdžiui, žmonės, kurie įlipa į autobusą ar požeminį metro ir sustoja prie pat durų, nors minia žmonių dar stengiasi įlipti - šitokių žmonių aš vis prašau (kartais mandagiai, kartais ne) įleisti įlipančiuosius. Netoleruoju nemandagumo - niekada neperku prekių nuo nemandagaus pardavėjo. Kapitalistinėje santvarkoje galima išreikšti netolerantiškumą savo pinigais. Taip pat netoleruoju žmonių, kurie nevertina viešos aplinkos ir šiukšlina šaligatvius, kiemus ar kitą viešą vietą. Aš vis su šypsena klausiu tų žmonių, ar jie netyčia pametė savo popierių, o gal tik neva nepastebėjo, šalia stovinčios šiukšlių dėžės.
Na, o platesne prasme, aš asmeniškai netoleruoju neteisingumo. Man rodos, kad šitą jautrumą neteisingumui įskiepijo mano lietuviškas auklėjimas, prie kurio prisidėjo tiek šeimos, tiek platesnė vietinių lietuvių bendruomenės įtaka, kurioje aš užaugau. Visą sovietmetį stengėmės, kad Lietuvos vardas ir šaliai padarytos skriaudos būtų skelbiamos kuo plačiau. Surengėm demonstracijas, rašėm laiškus spaudai, susitikinėjom su valdžios atstovais, užmezgėm ryšius su Jungtinių Tautų delegacijomis, ką jau bekalbėti apie kultūrinę veiklą. Kartais juokiuosi, kad tarp savo gyvenimo pasiekimų laikau tai, kad esu sudeginęs sovietų vėliavas net keturiuose kontinentuose (nors tai ir teisybė). Šita netolerancija neteisingumui lėmė ir mano profesinį gyvenimą. Beveik 20 metų dirbu Niujorko Valstijos Žmogaus Teisių Departamente, gindamas piliečius nuo nelegalios diskriminacijos.
Tai galima įsivaizduoti, kaip man yra skaudu, kai skaitau apie lietuvių nusiteikimą prieš homoseksualius asmenius, ir dar skaudžiau, sekant žinias apie Seimo parengtą Nepilnamečių Apsaugos Įstatymą. Ir žiūrėk, kas uoliausiai tą įstatymą propaguoja – patys buvę neva „žmogaus teisių gynėjai!“ Reiškia, stojom žmogaus teisių ginti... tik ne visiems žmonėms! Absurdas! Kažkur girdėjau, kad tie, kurie būna kankinami, tampa aršiausiais kankintojais. Tai prašau...
Ar sunku buvo priimti save kaip homoseksualą? Nuo pat pradžių tai savyje toleravai?
Potraukį vyriškajai giminei atsimenu turėjau jau vaikų darželyje. Tačiau teko palaukti studentavimo metų, kol galų gale save pavadinau gėjumi. Ten susipažinau ir pradėjau draugauti su vienu studentu, truputi už mane vyresniu vaikinu. Vieną vakarą, po paskaitos, mes išėjom išgerti kavos. Šiaip bekalbant jis man prisipažino, kad esąs gėjus, ir kad jo kambariokas iš tikrųjų yra jo partneris. Vos išgirdusiam šiuos žodžius, mano kūnas ėmė nesuvaldomai drebėti. Taip ir drėbėjau ištisą parą. Na o po to, pamažu nusiraminau, pamačiau, kad pasaulis nesibaigė, ir kad aš dar buvau daugmaž tas pats žmogus. Studentų laikais pradėjau lankyti veikiantį Lambdos studentų grupę, kurioje prisipažinau kitiems nariams, kad aš esu bent jau biseksualus. Žodžiu, palaipsniui teko persiorientuoti. Reikia nepamiršti, kad tai buvo kiti laikai. Interneto dar nebuvo ir, nors praėjo keli dešimtmečiai nuo gėjų judėjimo pradžios (Stonewall riaušės), tik retas žmogus viešai skelbė savo netradicinę seksualinę orientaciją. Aš sakyčiau, kad tik apsigyvenęs Niujorke, pagaliau pilnai integravau savo seksualinę orientaciją į tą vientisą „AŠ.“ Aš net atsimenu tiksliai tą momentą, kai tai įvyko. Neseniai po persikraustymo į Niujorką, įvyko kasmetinis Gėjų Pasididžiavimo Paradas ir Šventė. Vakare, paskutinis oficialus renginys buvo šokiai Manhateno prieplaukoj. Sutemo ir visa prieplauka tapo šokių klubu. Pradėjau šokti su savo draugais, o bešokdamas apsvaigau nuo techno ir disko stiliaus muzikos. Užėjo neapsakomas malonus jausmas ir tą akimirką atmerkiau akis – aplink mane šoko šimtai pusnuogių suprakaitavusių vyrų. Žiūru už peties – didžiulis Empirio State bokštas apšviestas violetine šviesa, o virš galvos – fejerverkai, kurie pradėjo sproginėti. Tuo momentu pajutau, kad būtent čia yra mano šventė ir čia – mano gyvenimas.
Ką galėtum pasakyti tiems tėvams ir visiems likusiems, kurie bijo, kad jų vaikai bus homoseksualai? Juk dėl šios baimės ir kyla neapykanta homoseksualams. Jau nuo mažumės tėvai formuoja blogą požiūrį į homoseksualizmą, skiepydami tendenciją, kad tokiu būti yra blogai ir slapta tikisi, kad vaikas susidaręs blogą įspūdį nebus likęs į homoseksualizmą. Kaip tu žiūri į tokias auklėjimo pažiūras? Ar įmanoma apsaugoti žmogų nuo jo prigimties?
Suprantama, kad tėvams yra sunku priimti savo vaikų netradicinę seksualinę orientaciją. Norom nenorom užaugindami vaikus, tėvai sukuria fantazijas ir planus jų ateičiai. Yra natūralu, kad tėvai linki savo vaikams vien gero, kad vaikams pasisektų gyventi laimingą gyvenimą. Visa bėda yra tame, kai tėvai sukuria tas fantazijas ir planus pagal savo svajones ir savo laimingo gyvenimo supratimą. Dažnai tėvai pergyvena sužinoję apie savo vaiko homoseksualumą, nes jie galvoja, kad dėl šios tendencijos jam ar jai bus sunkesnis gyvenimas. Yra ir tokių tėvų, kurie savanaudiškai bijo, kad jų vaikų homoseksualumas padarys gyvenimą sunkesnį arba nepripildys savo gyvenimo taip, kaip jie svajojo. Aišku, paprasčiausia psichologija teigia, kad negalima keisti vaiko seksualinės orientacijos, jo prigimties, o vis dažniau ir dažniau randami biologiniai skirtumai tarp homoseksualų ir heteroseksualų leidžia daryti prielaidą, kad tai nėra išsigimimas. Neapsakomai svarbu tėvams sužinojusiems, kad jų vaikai – homoseksualūs, tėvai, kurie sunkiai reaguoja į tai, patiems vaikams reikėtų rasti paramą, informaciją, kad tėvai suprastų savo vaikų jausmus. Antraip yra didelis pavojus prarasti savo ryšį su savo vaiku amžinai. Yra tokia nuostabi organizacija PFLAG (Parents and Friends of Lesbians and Gays - Lesbiečių ir Gėjų Tėvai ir Draugai), kurios nariai organizuoja būrelius lesbiečių, gėjų ir biseksualų tėvams, kuriems reikia suprantančių žmonių su kuriais pasidalinti savo pergyvenimais. Deja, kiek aš žinau, kol kas nėra tokio būrelio Lietuvoj, bent pagal PFLAG tinklalapį. Aš labai patarčiau Lietuvos LGBT veikėjams, ieškantiems reikšmingo projekto susisiekti su šita organizacija ir įsteigti PFLAG skyrių Lietuvoje.
Kaip tavo šeima, artimieji ir draugai priėmė, kai jiems pasakei, jog esi homoseksualas? Neteko gailėtis pravėrus burną?
Deja, mano tėvai abu mirė prieš man pasitaikant progai jiems pasakyti apie savo seksualinę orientaciją. Nors mama prieš pat mirtį perspėjo apsisaugoti draugo iš universiteto, kuris prisipažino man, kad jis esąs gėjus. Žodžiu, jinai žinojo, tik nenorėjo pati prisipažinti. Aš esu įsitikinęs, kad motinos visada žino, kartais ankščiau negu patys vaikai.
Kaip susipažinai su savo draugu ispanu ir kiek judu jau drauge? Lėtas lietuviškumas ir temperamentingasis ispaniškumas Amerikoje – kaip tai suderinama? Ar ir santykiuose ieškote tolerancijos?
Mes su Luisu susipažinom gėjų klube, kuris mane nustebino, nes aš retokai juos lankydavau. Nuvažiavau iš Manhateno aplankyti draugų į Queens, kuris nepasižymi nei savo gėjų skaičiumi, nei savo palankumu gėjams. Po vakarienės, draugai pasiūlė eiti į naujai atidarytą gėjų klubą, kurio klijentai buvo dauguma ispanai. Sutikau. Klube protarpiais tarp disko ir pop muzikos, pagal klientų skonį, buvo įtraukta ir salsos, ir sambo muzikos. Man buvo nematytas vaizdas, kad tos pačios lyties asmenys šoktų šitokius šokius kartu. Bestebint šokančius, Luisas priėjo ir atsistojo šalia manęs, bet neišdrįso nieko pasakyti. Tai tą akimirką man teko išreikšti savo nuostabą dėl neįprastų šokių, na ir nuo tada visa kalba ir prasidėjo... Luisas yra venesuelietis, nors senelis atvyko į Venesuelą iš Olandijos, o mama – grynakraujė kolombietė. Mes kartu draugaujam jau 14 su puse metų. Iš pradžių, niekada nėra sunku, juk nauja meilė viską nugali. Man rodos, kad visiems susiporavusiems po kiek laiko tenka ieškoti pusiausvyros, tolerancijos savo santykiuose. Mums susiporavus taip pat kilo nesusipratimų, ypač keblus buvo Kūčių šventimas. Juk lietuviai taip santūriai tą vakarą švenčia, o venesueliečiams tai – didelis balius su šokiais ir dainavimu. Taip pat pagal jų papročius, kiekvienas tradicinis kūčių patiekalas pagrįstas kokia nors mėsa. Čia padarėm kompromisą, vienerius metus švenčiam venesuelietiškai, o sekančius metus lietuviškai. Jis labai mėgsta silkes ir pats išmoko gaminti kai ką iš lietuviškų patiekalų.
Kokie jūsų ateities planai kaip poros, kaip žmonių, kurie kuria šeimą?
Mes praėjusiais metais oficialiai užsiregistravom kaip partneriai Niujorko mieste. Šiaip mūsų šeimą sudarome mudu ir dar vienas venesuelietis, kuris apsigyveno pas mus trims mėnesiams (bet jau gyvena penkerius metus). Sunku įsivaizduoti gyvenimą be jo. Mano nuomene, yra gyvybingai svarbu psichologinei sveikatai ir laimingam gyvenimui gėjams sukurti savo šeimas, kokios jos bebūtų, ypač tiems gėjams, kurie buvo pašalinti iš savo biologinės šeimos. Nutarėme, kad kol kas nesiruošiame tapti tėvais. Sunku auginti vaikus didmiestyje, nebent žmonės turi labai didelių išteklių. Be to, Luisas dirba stiuerdesu, tai jis dažnai būna išvykęs kelioms dienoms darbo reikalais. Kol kas pasitenkiname dėdės pareigom, juk Luiso sesuo turi dukterį, o mano dvi seserys turi po du vaikus.
Koks tavo požiūris į Lietuvos politiką ir Lietuvos homoseksualų engimą? Mūsų valdžia akivaizdžiai rodo savo antipatiją homoseksualiems žmonėms ir net bando kurti įstatymus, kurie kuo labiau užguitų homoseksualią visuomenės dalį. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau visuomenė piktinasi homoseksualais. Ar turėtų tai liautis, ar dar labiau intensyvėti? Kam tai reikalinga? Ar kenkia visuomenei, o gal patiems homoseksualams, kurie už dėmesį sulaukia dar daugiau neapykantos?
Man atrodo, kad kol kas homoseksualumas daugeliui Lietuvos žmonių yra egzotiškas, nesuprantamas reiškinys, kuris yra visai nesuderinamas su jų pasaulio supratimu. Aplamai, lietuviai yra privatūs, užsidarę žmonės, manau, tai daugiau įtakos turėjo sovietmečio mąstymo modelis - mano galva jiems nei įprasta, nei priimtina kalbėti apie seksą, o ką jau sakyti apie homoseksualizmą. Nemažai neigiamos įtakos, aišku, turi ir katalikų bažnyčia. Skaičiau analizę apie Lietuvą žymiame “New York Times” dienraštyje keletą metų po nepriklausomybės atstatymo. Deja, neatsimenu žurnalisto pavardės, o jis taip akivaizdžiai apibūdino Lietuvos kultūrą rašydamas, kad ant tos pačios vinies, ant kurios kabėjo Lenino portretas, dabar kabo kryžius. Išvada homoseksualumo klausimu, manau, aiški.
Kuo tavo akimis skiriasi Lietuvos ir JAV homoseksualai?
Didžiausias skirtumas yra, aišku, jų atvirumas. Aš sakyčiau, bendrai kalbant, kad Lietuvos gėjai dabar gyvena tokį gyvenimą, kokį gėjai JAV-jose gyvendavo prieš dvidešimt metų. Daug kas iš Lietuvos gėjų sako, kad jų seksualinė orientacija yra jų privatus reikalas, nes kitaip gali nukentėti nuo visiško atvirumo. Tame yra nemažai tiesos. Tačiau kol eiliniai lietuviai nežino, kad jų draugai, pažįstamieji ir net šeimos nariai yra netradicinės seksualinės orientacijos, tol nusistatymas prieš mus Lietuvoje nepasikeis. Visada lengviau kovoti prieš abstraktą negu prieš šalia stovintį žmogų. Mat aš nepilnai pritariu Amerikos vertybių sistemai, kurioje individualumas dažnai laikomas vertybių viršūne. Aš tikiu, kad priklausydamas bet kokiai bendruomenei, žmogus turi moralinę pareigą rūpintis tos bendruomenės gerbūviu, ypač kai bendruomenė yra kitų prispausta ar diskriminuojama. Reiškia - žmogus turi pareigą rūpintis ne vien tik savimi. Toks įsitikinimas mane lydėjo per daugelį metų lietuviškos veiklos, kol Lietuva buvo sovietų okupuota. Esu sužavėtas jaunesnių lietuvių gėjų ir lesbiečių reagavimais į Nepilnamečių Apsaugos Įstatymą. Juk JAV-jose reikėjo net ŽIV krizės 1980 metais, kad išjudintų ir sujungtų gėjus ir lesbietes į darnesnę bendruomenę, kuri rado savo politinį ir visuomeninį balsą. Aš tikiuosi, kad panašiai katastrofos gali tą vaidemnį atlikti ir Lietuvos homoseksualų gyvenime.
Kas, kokia situacija, įstatymai, programos, tavo nuomone, Lietuvoje galėtų padėti įskiepyti daugiau tolerancijos ne tik homoseksualams, bet ir kitokios rasės, tikėjimo ar pasaulėžiūros žmonėms?
Įstatymai gindžiami piliečius ginti nuo diskriminacijos yra būtini, stengtis juos apsaugoti ir taip pat išreiškiant civilizuotos valstybės vertybes, tačiau vien įstatymais neužtikrinsi tolerantišką visuomenę. Diskriminacijos didžiausias priešas – sąveika su kitokiais žmonėmis. Kaip ankščiau teigiau, visada lengviau kovoti prieš abstraktą negu prieš šalia stovintį žmogų. Kol dauguma Lietuvos gėjų ir lesbiečių dar slepiasi savo “spintose”, tol ilgiau užtruks nugalėti netolerantiškumą prieš juos. Dabartinė ekonominė krizė irgi nepadeda – sunkiais gyvenimo laikotarpiais, mūsų pasaulėžiūra regresuoja į mūsų ankščiau evoliucijoje naudingesnį “mes prieš juos” mentelitetą. Toks mentelitetas padaro mus netolerantiškesniais bet kokiems skirtumams kituose žmonėse.
Kokias geras perspektyvas įžvelgi Lietuvoje ir JAV- jose tolerancijos atžvilgiu?
Jaunimas. Visų šios temos apklausų rezultatai rodo didelį skirtumą tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų nuomenių. Akivaizdu, kad tiek JAV-jose, tiek Lietuvoje jaunimas yra žymiai tolerantiškesnis už vyresniuosius daugeliu atžvilgiu. Tai nereiškia, kad mūsų kelias į lygiateisiškumą bus rožemis paklotas. Teks dar ir kovoti, ir kai kur gan stipriai. Tačiau nemanau, kad mes klystam, būdami optimistais tolerancijos atžvilgiu. Įsivaizduokite, koks buvo gyvenimas prieš maždaug 150 metų - Amerikoje žmogus galėjo būti laikomas kito žmogaus nuosavybe. Prieš 100 metų, nei moterys, nei afrikiečių kilmės asmenys neturėjo teisės balsuoti. Vos prieš 50 metų, skirtingų rasių asmenims buvo neleidžiama legaliai susituokti. Aišku, čia JAV-jų istorija, ne Lietuvos. Aš manau, kad Lietuva dar vis ieško savo tapatybės ir tai paveikia visuomenės nusistatymą prieš gėjų teises. Lietuva yra daug (ir dažnai) pasikeitusi per pastaruosius 20 metų - kai kuriems lietuviams per greitai. Kai kurie lietuviai, užaugę po sovietais, prarado savo vertybių pusiausvyrą nepriklausomoj Lietuvoj, ir pasiilgsta mažiau komplikuotų dienų. Tolerancija homoseksualumui jie laiko dar viena neigiama vertybe primestą “ant Lietuvos” iš bedieviškos vakarų Europos. Tačiau kiek ji stengtųsi, nėra tautos pasaulyje, kuriai pasiseks apsisaugoti nuo globolizacijos. Lietuviams biznyje, moksle, o ir šiaip asmeniniuose gyvenimuose dažniau ir dažniau turės reikalų su kitaip mąstančiais žmonėmis. Ir pamažu jie pradės suprasti, kad žmonių skirtumai nenugriaus Lietuvos nei kultūrinio, nei valstybinio pamato.
Ačiū Laurinui už pokabį!
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą