Sveiki mielieji, su sausio 13-ąja! Tai ką? Jau dvidešimt metų. Beveik tiek pat laiko esame jau laisvi nuo Sovietų Sąjungos. Nusprendžiau ir bloge pakalbėti šia tema, kaip visada šią svarbią mūsų šalies datą prisimename ir vis labiau susimąstome, kad gaudami savotišką laisvę ir nepriklausomybę patys užsinėrėme kilpą ant kaklo. Šiais metais pagaliau teko pamatyti dokumentinį filmą „Mergina ir tankai“ apie Loretą Asanavičiūtę. Taip, apie tą pačią, kurią Sausio 13 dieną pervažiavo tankas, tą pačią, kuri gynė televizijos bokštą, tą pačią, kurią su greitąją vežė į ligoninę ir kuri klausė ar ji dar galėsianti šokti per savo vestuves, nes buvo susižadėjusi. Mėgstu apsilankydamas Antakalnių kapinėsi nueiti ir prie Sausio tryliktosios aukų. Keistas tas jausmas žiūrint filmą, lyg tais laikais, rodos, visai neseniai, visi buvo lyg broliai ir seserys. Dvidešimt metų laisvės mus pavertė diktatoriais. Iš tikrųjų neturėdami bendro priešo, priešais tampame vieni kitiems: apiplėšimai, vagystės, sumušimai ir visi smurto atvejai yra baisūs. Jau nekalbu apie jaunimo kalbas, šešiametis yra baisus žmonijos agresorius ir nieko negali padaryti, kad ta vienybė, kuri buvo vos prieš dvidešimt metų sugriuvo į šipulius ir jos negali sugrąžinti. Net noras slapta eiti į bažnyčią, religiniai dalykai suardė ir tapo nebeaktuali nūdienos pasauliui. Iš vakarų pasisėmę ne tiek kultūrinių dalykų, kiek civilizacijos, mes pasijutome ne tiek individualiai laisvi, bet super laisvi, kad jau galime perdėtai įtakoti ir valdyti, žeminti ir užguiti kitų pasaulį. Ne, nekalbu apie kultūrai pasišventusius žmones, kalbu apie tą daugumą, kuri internetiniuose komentaruose tarsi gyvenimą išmanantys ekspertai ir gurmanai su pasimėgaujamu nuteisia bet kokį straipsnį, autorių ar reiškinį. Pastebėjote, kad mūsų laikų žmogus nebėra niekuo patenkintas ir toks nelaimingas, piktas ir niurus, kad be gailesčio net pila savo pamazgas į komentarų puslapius ir tai tėra tik vienas iš nepasitenkinimo reiškimosi būdų. Tik vienas. Prarastas tikėjimas, nusivylimas valdžia ir Lietuva, su gyvenimu daro degradacinius stebuklus – bukina ir susvetina (nors kai kas tai įvardytu suindividualėjimo branda) žmogų. Žmogus dabar galingas yra tik už kompiuterio ekrano, nes neturi jokios baimės, kad bus nubaustas, todėl leidžia sau pasijusti mažu Dievu ir nuteisti. Nuteisimo ir kito pasmerkimo drąsa yra neabejotina kaip nevisavertiškumo ir perdėtos laisvės saviraiška. O ką mes padarėme su gauta laisve? Televiziją pripildėme vakarietiško šlamšto, laikraščius - pigia bulvarine spauda, kurią lietuviai vis dar ima kaip už gryną pinigą, lentynos lūžta nuo kiniškų pliušinių zuikių, no kurių kūdikių užpakaliukus išberia mažyčiais spuogais. Laisvė kritikuoti, gautas laisvės žodis, laisvė mylėti ką nori, laisvė jaustis gerai, šiandien yra nukreipta viena prieš kitą ir visų „laimei“ plačiai naudojami kaip veidrodiniai skydai. Ir čia nejaučia kažkoks geras žodis jau yra pamirštas arba apmiežtas padlaižiavimo įvaizdžiu. Šiandien tvirto žmogaus įvaizdis ir branda yra pripažįstama ne per gerumo prizmę, ne pagal fundamentaliųjų žmogiškumo savybių sintezę, bet per mokėjimą kitam įgelti, įkąsti, pastebėti blogus dalykus. Žmogus jau yra ištreniruotas sekti ne savo klaidas, bet kitų klaidas ir jas prikaišioti jų autoriui, užuot prisiminus savo gyvenimą ir klaidas. Ypač komentaruose žmonės mėgsta kalbėti aštriai apie vertybes, moralę ir prikaišioti bedievystę, nors knietėtų jų paklausti, kada patys buvo paskutinį kartą išpažinties. Keista, kas galėtų tokį jų pasmirdusią pasaulėžiūrą išvėdinti? Aerozolis čia mažai ką padės. Atrodo, kad lietuvių mentalitetas yra dar blogesnis nei 1990 metais, kada per radiją apie Lietuvos laisvę jau girdintys žmonės tiesiog verkė, negalėdami patikėti, kad tai - tikra. Tikra yra tai, kad su nepriklausomybe mes išsikasėme kitą sau duobę – dvasinio pasaulio katafalkinę duobę, į kurią sumetėme didelį dalį gerumo kitiems. Žmogus dabar yra laisvesnis, kartu individualesni, bet prie to ir nepakantesni kitų pasaulėžiūrai, nejaučia žmogaus pasauliui laisvajame pasaulyje nelieka vietos, viskas tampa atšiauru ir svetima. Bet visų didžiausia bėda yra ne susvetimėjime, bet ABEJINGUME. Žmonės tapo labai abejingi, tokie abejingi, kad net sunku pagalvoti, kokio sunkio tas abejingumas. Žmonės yra abejingi, kai iš jų vagia, jie abejingi kitų skausmui, artimiesiems ir tai yra dėl tos pačios laisvės, manymas, kad tai ne jų reikalas ir kita iškreipta laisvės kalibrų pasaulėžiūra. Laisvė yra gerai, bet mes ją panaudojome visgi ne taip kaip reikia. Ir dėl to reikia kaltinti tik save, nes esame netobuli. Kaip pavyzdį prisiminiau vieną straipsnį, kuriame rašoma apie žymaus Prancūzijos politiką, kuris atvirai pasiskelbė turėjęs lytinių santykių su labai jaunais jaunuoliais. Bet tautai tai nerūpi, anoks čia skandalas ir prancūzams tai nerūpi, ne dėl to, kad jie būtų abejingi, tiesiog tai yra privati žmogaus erdvė, argi dėl to dabar šalinsi žmogų iš posto? O kaip būtų mūsų šalyje? O užtai koks Prancūzijoje kiltų skandalas, jei tas pats asmuo paimtų iš iždo pinigų, tauta jo nepasigailėtų, nes tada žmogus kėsinosi į jų interesus. O štai Lietuvoje – atvirkščiai, iš žmonių vagiama, o žmonėms tai nerūpi, bet užtai lietuviams labai rūpi su kuo politikai miega, kaip miega ir kiek miega dar betrūko žinoti kokiu laiku einama tuštintis. Matote, tauta lipa į politikų lovą, todėl nenuostabu, kad pati valdžia priiminėja visokius įstatymus, kuriuose sprendžia kas ir su kuo turi veikti lovose. Matote, čia tėra tik vienas iš tokių dalykų, kuo lietuviškasis mentalitetas skiriasi nuo vakarų. Lietuviai gavę laisvę pamiršo individualią kitų laisvę ir jau neberūpi kas yra ir taip teisėta. O galbūt viskas yra kur kas geriau, galbūt aš tik klystu ir Jūs su manimi nesutiksite, kiekvieno valia yra sava. Taigi kokią Lietuvą matysime dar po 20 metų yra tik laiko klausimas, bet gal laikas keisti ne tik įstatymus, ne tik politikus, bet savo mąstymą į kitus?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą