Sveiki mielieji, šiandien skirsiu kelis sakinius teatro pasauliui. Neseniai teko būti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje pagal Antonijų Čechovą „Vyšnių sodas“. Šio režisieriaus spektaklyje buvau jau antrą kartą, todėl jau braižas puikiai atpažįstamas ir kaip visada nepaprastas bei savitas. Pirmasis spektaklis buvo beveik prieš dvejus metus „Trys seserys“ taip pat statytas pagal Antonijų Čechovą. Prisipažinsiu, „Trys seserys“ man asmeniškai buvo geriau tiek scenografija, tiek pačių aktorių vaidyba. Kalbant apie patį spektaklį „Vyšnių sodas“, reiktų pasakyti, kad šis spektaklis patiktų ne visiems. Tie, kurie tikisi Raimondo Bingelių „bajerių“, komiškų elementų ar meilės intrigų, iš „Vyšnių sodo“ to geriau nesitikėti. Šis spektaklis gan statiškas, kai kam pasirodytų net monotoniškas ir „blevyzgos“ apie nieką, jau teko išgirsti ir tokių nuomonių, bet šis spektaklis, mano galva, yra visgi ne toks. Jis gilus ir tiksliai motyvuotas, tai pasakojimas apie vienos šeimos nuskurdimą, kai jie nesutinka parduoti „Vyšnių sodą“, kad išgelbėtų savo finansinę padėtį, galiausiai šeima tiek nuskursta, kad jie beveik pusvelčiui parduoda „Vyšnių sodą“. Tai gili, skaudi istorija, kurios drama vyksta ne tiek išorėje, bet kiek pačių veikėjų viduje, grumtynės su tiesa, kuriai tenka pažiūrėti tiesiai į akis. Šalia to man padvelkė ta dvasia, ta būtent autentiška laikotarpio dvasia, kai šeimos spręsdavo savo likimus, kaip aplinkui važiuodavo tik traukiniai, moterys dėvėdavo skrybėlaites, o vyrai galėdavo įšaukti priešininką į dvikovą. Šiame spektaklyje vaidino tikri scenos grandai: Eglė Gabrėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas (Leo), Andriaus Žebriauskas, Gediminas Girdvainis, Larisa Kalpokaitė ir kiti. Ir nepaisant visų aktorinių veteranų, spektakliui kažko trūko, kartais trūkdavo balso, prisipažinsiu, kad pasijutau kone kurčias, kai senesnio rango aktoriai kalbėdavo, o Žebriausko vaidinamos kalbėsenos ne visada ir suprasdavau. Žodžiu trūko aktoriams įkvėpimo, o šiaip viskas buvo tikrai puiku. Scena tikrai atspindėjo devynioliktąjį amžių, kada visas pasaulis buvo dalijamas tik į Maskvą ir Paryžių, kaip beje ir „Trejų seserų“, kai kur net personažų žodžiai ryškiai kartojasi, bet tai jau Antonijaus Čechovo įtaka, o ne režisieriaus. Ir nepaisant tai, Tuminas yra scenos genijus, savaip pastatyti ir interpretuoti Čechovo dramą gali ne kiekvienas, beje visos Čechovo dramos ir yra pastatytos Tumino, kurias galėjome pamatyti visus per pastarasis dienas, nes vyko Čechovo garbei rengiamas teatro festivalis. Nors „Vyšnių sodui“ jau 20 metų (pirmą kartą pastatytas 1990m.), galima sakyti, atkentėjo net dvidešimt metų teatro pakylėjimo ir savo susidomėjimo dar neprarado, nes salė buvo pilnutėlė, o bilietus juk pirkome prieš kelias savaites, todėl teatrui tikrai nėra reikalo sirgti nepopuliarumu, kadangi žmonės noriai eina į teatrus ir mėgaujasi vaidyba, istorija ir net turi savo numylėtinius aktorius bei režisierius. Šis spektaklis vyko Lietuvos nacionaliniame teatre, iš pradžių buvo šilta, bet tos šilumos viduje pritrūko, nes pradėjau stirti, o juk teatre nesiori kaip gyvuliniuose vagonuose sėdėti su storomis striukėmis, bet galiausiai ne tame esme, bet tai, jog beveik po metų pertraukos pabuvau rimtame spektaklyje ir šįkart neketinu ilgai gaišti iki kito ir reikėtų pradėti žvalgytis po vasario mėnesio repertuarus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą