Knyga: Jan Guillou "Blogis"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną perskaitytą knygą, kurią galbūt ir jūs skaitėte arba ketinate skaityti, o gal kažko panašaus ir ieškote. Šį kartą mano akiratyje švedų rašytojo Jano Gijaus „Blogis“ (Jan Guillou „Ondskan“). Čia jau rašau apie nebe pirmą švedų rašytoją ir vis skandinavų šalys nepaliauja stebinti savo keistai paprasta ir kartu nepaprasta literatūra. Iš tikrųjų skandinavai nesiekia nieko užslėpti po keistomis mūsų literatūroje būdingomis metaforomis ar metonimijomis, todėl galbūt ta vadinamoji simbolinė literatūrinė kalba nėra tokia turtinga kaip mūsų, tačiau skandinavų pasirinktos temos yra įsišaknijusios čia ir dabar, kas aktualu, o mes vis mėgstam žvelgti į praeitį, rašyti vis apie sovietinių laikų išgyvenimus, bet kas vyksta aplinkui, mums tampa svetima, metaforizuota ir tarytum lietuvių literatūrai neįdomu ir tik nedaugelis rašytojų rašo būtent apie dabartinius laikus, aišku, tai nėra problema. Kalbant apie romaną „Blogį“, verta paminėti, kad tai autobiografinis romanas, paremtas autoriaus asmeniniais išgyvenimais, o tie išgyvenimai, Dieve mano, patikėkite, tikrai nėra jau tokie lengvi, mano galva, netgi labai šiurpūs. Šią knygą drąsiai galėčiau pavadinti jaunimo smurto knyga, o ne blogio, bet čia ir slypi tas romano raktas, kad smurtas yra per daug konkretus, o štai blogio šaknys kur kas gilesnės, autorius nagrinėja šalia smurto ir jo priežastis ir čia autoriaus akys krypsta į tėvų ir aplinkinių auklėjimą bei jų požiūrį į smurtą. Penalizmas – smurtas teikiamas žmogui, siekiant gerųjų auklėjamųjų tikslų. Knyga išleista 1981 m. taigi Švedijoje ji jau tapusi moderniąją klasika, todėl apie smurtą tais laikais, mano nuomone, kalbėta dar nedaug. O knygoje taip įtaigiai aprašoma Eriko smurto ir blogio daigo sėjimo procesas, kad iš tikrųjų sunku atsiplėšti. Erikas nuolatos mušamas tėvo, galima sakyti, už nieką, galiausiai Erikas pakliūva į internatinę mokyklą, norėdamas išvengti smurto, bet čia jis ir vėl pasireiškia, kadangi gimnazistų vedama politika artima nacistiniai ideologijai, Erikas ne iš tų, kuris leistųsi žeminamas ir mušamas vyresniųjų. Čia prasideda dviejų metų kova internatinėje mokykloje; kova su tiesioginiu smurtu ir intelektualiuoju, paremtu Indijos revoliucionieriumi Gandžio. Iš tikrųjų skaitai ir purtaisi nuo visų tų mokyklos taisyklių, nuo suaugusiųjų nesikišimo ir abejingumo. Nežinau ar Lietuvoje yra tokia vieta kaip „rėmas“, kai mokinys daug jaunesnis už neva nepaklusnumą, bet iš tikrųjų už nevergavimą vyresniesiem, yra kviečiami į kovą, kurioje retai kas iššliauždavo iš rėmo, aikštelės už valgyklos, su sveikais dantimis ar nosimi. Šalia smurto Erikas bando suprasti, iš kur visa tai kyla, ar su tuo reikia kovoti, o gal nusileisti? Bet kai Taryba užkabina Eriko draugą, jį terorizuoja, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir Erikas supranta, ką reikia daryti. Galiausiai, romano pabaigoje, blogis sugrįžta su kaupu jo autoriui, tai yra Eriko tėvui, ir čia viskas labai gražiai užsibaigia, kad gyvenime dažniausiai yra lygiosios, kaip šauksi, taip ir atsilieps, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Manau, ši knyga žiauri, bet teisinga, tikrai nepabos jos skaityti, nes tai siužetinė knyga, lengvai skaitosi, nėra gilių filosofinių minčių, bet jausmas perskaičius knygą išliks ryškus, tarsi pats asmeniškai būtum perėjęs tą visą pragarą. Aišku, knygą turėtumėte rasti bibliotekose arba knygynuose, jeigu dar neišpirko, nes leidimas tikrai nėra iš naujųjų. Gero skaitymo su Jano Gijo „Blogiu“.

Jūsų Maištinga Siela