Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti prancūzų kūrybos kino filmą „Ao paskutinis neandertalietis“ (2010 m.) (Ao le dernier neardertal). Na, tai pasakojimas apie paskutinį šioje žemėje likusį neandertalietį, kuris įsimyli homo sapiens (protingąjį žmogų) ir su ja susilaukia kūdikio. Tai epinis pasakojimas, kuris nukelia į mūsų priešistorę ir parodo kasdienybės evoliucijos vingius – protėvių mitybą, genčių nesutarimus, gimdymus ir meilę. Filme pasitelkiami visi žinomi faktai apie to meto gentis ir nykstančias rūšis, nors, mano galva, nemažai yra ir interpretuojama. Aš labai abejoju, ar tuometinis neandertalietis žinojo, kas yra žmogaus siela, nes negalėjo mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, tačiau filmas šiek tiek romantizuotas, norima pripaišyti „graudulingą“ siužetinę liniją, kad žiūrovams būtų įdomiau stebėti.
Vaidyba ir dekoracijos – puikios, įdomios. Aišku, „Apokalipto“ (2006 m.) filmui neprilygsta, tačiau šis prancūzų darbas taip pat turi savo žavesio ir dvasios. Tikslas užsibrėžtas gan aiškus ir juo eita, daug interpretacijos, kuri remiasi į istorinius mums jau žinomus faktus. Sunku dabar pasakyti, ko šiam filmui trūko? Kažkokio didesnio veiksmo čia ir nesuregsi. Labai patiko archetipinis lygmuo, protėvių mąstysena ir suvokimas, perduotas pasakotojo lūpomis, apie gamtos vienybę ir galybę, kaip Dievą. Tai neblogas skanėstas istorinių filmų mėgėjams, taip pat turėtų patikti ir kostiminių dramų mėgėjams ir apskritai tiems, kurie gilinasi į mūsų atsiradimo ir istorijos ištakas.
Man asmeniškai filmas visai patiko, turi savo žavesio, turi idėją.
Įvertinimas: 8.2/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą