Sveiki visi,
Visai neseniai pamačiau antrąjį Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“ (1975 m.) su garsiąja Margarita Terechova... Po matyto „Stalkerio“ buvau atitrūkęs nuo realybės, o štai „Veidrodis“ ir vėl panardino į paslaptingą Tarkovskio pasaulį. Na, šis režisierius genijus, nieko čia ir nepridursi. Man asmeniškai, „Stalkeris“ buvo šiek tiek įdomesnis, tačiau ir „Veidrodis“ turi tikrai didelės dvasinės potencijos, visų pirma – gėla, personažų gėla, kasdienybės gėla. Personažai nuogi prieš kamerą, nuogi savo jausmu, jokio kičo, jokių blizgučių, tik paprasti rusiški laukai, sovietinės patalpos, knyga ant palangės, šuniukas ant komodos, vaikai cukrumi barstantys kačiuką ir patys valgantys duona su pienu. Viskas taip nekalta, taip gyva, tarsi vėl ir vėl sugrįžčiau pats į kaimą...
Šįkart siužetas labiau išvystytas, daugiasluoksnis, tačiau yra daug nuostabių alegorijų, nutylėjimų, nuostabių rusiškų eilių, istorinių kadrų intarpų, dokumentika taip pat įpinami į filmą. Ir visgi, apie ką filmas? Antrą kartą susiduriu su Tarkovskiu ir antrą kartą negaliu pasakyti apie ką filmas, jį reikia, tiesiog, pamatyti. Galėčiau sakyti, kad tai pasakojimas apie dvi kartas, dvi veidrodžio puses, kurios mistiškai ir psichologiškai persipina filme. Galėčiau pasakyti, jog tai filmas apie moters džiaugsmą ir skausmą, vienatvę ir šeimą, tačiau nei vienas, nei kitas apibūdinimas netiks. Tarkovskis yra magas, jis beprotiškai numatė šio filmo kombinaciją, raktą, tą jausmą, kitaip šio filmo nelabai ir suvoksi, tik savo jausmų receptoriais. Vaidyba nuostabi, kamera plaukia per epizodus tarsi lengvas vaiduoklis, fragmentai švelnūs, poetiški, meniškai angažuoti su mistikos atspalviu. Siurrealizmas kine, Tarkovskyje yra tarsi gyva upė, žiūrint amerikiečių mistinius filmus, aš nejaučiu tos dvasios, nejaučiu įtampos, nežinomybės...
Man labai patinka, o kartais ir baugina tai, jog Tarkovskis, šiuokart ir „Veidrodyje“, padaro taip, jog tu žiūri ir nieko nesupranti ir bijai, jog pažiūrėsi iki filmo pabaigos ir vis tiek nieko nesuprasi. Tai demoniški spąstai, kurių beveik niekur kitur nesu matęs. Niekada nežinai kuo viskas baigsis, kaip viskas susisies, kaip viskas pakryps. Nežinojimas ir troškimas suvokti veda ir veja veiksmą į priekį. Taip, tai stiprus filmas, vadinamas šedevru, man taip pat patiko, o ir apsiriboti vien tik „Veidrodžiu“ neketinu, dar laukia keli Tarkovskio filmai, juos žiūrėti, išjausti yra tikras iššūkis, malonus iššūkis, kurį supras, tikriausiai, tik tikri kino gurmanai.
Įvertinimas: 10/10
Jūsų Maištinga Siela
kaip tyčia susidomėjau Tarkovskiu :D
AtsakytiPanaikintiačiū
Man šiame filme patiko detalės, kurias pastebi ir susirenki žiūrėdamas n-tąjį kartą.
AtsakytiPanaikintiPavyzdžiui veidrodžiai, kurie pasirodydavo viso filmo metu, visi buvo sukabinti mirties scenoje.
Arba sugriuvęs namas. Tarkovskis jį specialiai statė šiam filmui, kad primintų jo tikrąjį vaikystės namą.
Filmas sunkus, labai sunkus... taciau itraukiantis i asmeninius apmastymus,kiekvienas ji vertinti turi galimybe individualiai - juk nera filme jokiu daiktiniu pagrazinimu, o tai islaisvina prisiminimus ir vaizduote... dvasinga be galo!
AtsakytiPanaikintiMane dabar irgi domina sitas filmas, bet labai sunku suprast ... Gal kas supranta kokias estetikos problemas kelia rezisierius filme?
AtsakytiPanaikintiKeista, kad sunku pasakyti apie ką filmas. Stalkeris labai aišku apie ką - apie laimės ieškojimą. O Veidrodis tai tikrai pievos, laukai... Nuobodus, neįdomus filmas. Vizualiai labai gražiai padarytas, bet mintis neįdomi. Kodėl man turėtų rūpėti, berniuko ir mamos santykiai, kurie berniukui tapus vyrui persimeta ant vyro ir žmonos santykių? Kam tai rūpi? Niekam.
AtsakytiPanaikinti