Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“. Pagaliau skaitytojai lengviau atsipūtė, nes sulaukė lietuviško bestselerio „Silva Rerum“ tęsinio. Tik ar tikrai taip lengvai atsipūsti? Antroji knygos dalis buvo griebte išgraibstyta, kas kad išleista 3 tūkstančių tiražu. Pirmosios „Silva Rerum“ jau išleistos penkios laidos. Tai stulbinami pasiekimai per trejus nepilnus metus. Neseniai sėkmingai ši knyga debiutavo ir Latvijoje, kur taip pat susilaukė gerų atsiliepimų ir susidomėjimo, juolab, kad latviai mažai turi žinių beletristikoje ir ne tik joje apie Lietuvos istoriją.

Prieš knygos pasirodymą virė kalbos, jog antroji knyga turėtų būti silpnesnę už savo pirmtakę, bet turėjau intuiciją, jog taip nebus, bus tokia pat gera, tik kitokia. Mano intuicija pasitvirtino. Įsigijau „Silva Rerum II“ ir perskaičiau, vėl pasinėriau į subtilų senovinę Lietuvą ir Vilniaus užkambarius. Kokia ta antroji Sabaliauskaitės knyga? Sunku ją vienu žodžiu apibūdinti. Kas skaitė pirmąją dalį, tas susidurs su tolimesniu Norvaišų giminės likimu. Čia pasakojama 1707 – 1710 metų įvykiai, kada Vilniuje ir miesteliuose karaliauja viską šluojantis maras. Tai pagrindinė knygos ašis, iš maro toliau rutuliojasi Norvaišų giminės likimai, toliau kalbama apie Uršulę ir Kazimierą, apie jų palikuonis, apie turto ir skurdo sunkumus. Turėčiau šią knygą vertinti kaip juodesnę, smarkesnę, įtaigesnę ir įdomesnę, aišku, nes badmetis ir maro metas visada „glostė širdį“ skaitytojus. Tačiau man knyga nepasirodė tamsi, kažkaip tie maro ir bado vaizdai man praplaukė labai lengvai, gal dėl to, kad teko jau literatūroje susidurti apie šį laikotarpį, kada tiesiog nuo gatvės valgomi lavonai, konkurencija su žiurkėmis, nuolatinės laidotuvės, įvairūs prietarai, žudynės, grobimai ir t.t. ir t.t. Kas nors kiek skaitė ir domėjosi senaisiais lietuvių raštais, tai pamatys, jog šitie vaizdai iš tikrųjų yra buvę realybe. Sabaliauskaitė atskleidžia ir savo „Silva Rerum II“ šiuo maro vaizdus nieko nesmerkdama, nieko nepeikdama, viską stebėdama iš šalies, tarsi tam tikra laiko distancija. Tokie buvo laikai, tokia buvo mūsų istorija, bet ir objektyvus žvilgsnis visgi nenužudo tikroviškumo, įtaigumo ir artumo, tą atperka pasakotojas ir pasirinktas sagos pasakojimo stilistikos ypatumai.

Ant maro ašies rutuliojasi ir žydo Gordono likimas. Čia autorė labai nemažai vietos skyrė medicinai, pvz.: kraujo nuleidimas, balzamavimo apeigos, ligų požymių aiškinimas ir t.t. Šiuokart mūsų pažengusią mediciną šiurpintų tokie dalykai. Sabaliauskaitė parodo, kad medicina ir prietarai eidavo išvien ir surasti tikrai gerą ir atsakingą bei išsilavinusį daktarą, kuris žinotų, ką daro, tais metais, tikriausiai, galėjo tik didikai. Aiškinamos maro plitimo priežastys, vaizdžiai aprašomos žiurkės, kurios buvo užkrato skleidėjos, bažnytinė liturgija, šis centras taip pat buvo maro epicentras. Šalia medicinos dar rutuliojasi ir mūsų šalies politinė degradacija, silpstanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, karas su Švedija, rusų stiprėjimas ir t.t. žymi naujo šimtmečio erą ir naujas politines tendencijas, kurios iš esmės visiškai suluošins LDK. Na, ir per visą šitą gražią mėsmalę toliau skleidžiasi Norvaišų giminė.

Apie giminę šįkart pasakojama šokinėjant tai į dabartį (maro metus) tai į praeitį. Primenama, kas nutiko Uršulei, jos broliui, tėvams, Birontui ir kitiems. Čia diskusijų tema su vienu pažįstamu tapo ir pats Kazimieras Norvaiša, kurį neva vienas tyrinėtojas išskyrė kaip pirmąjį homoseksualų veikėją lietuvių literatūroje, šįkart noriu pažymėti, kad taip nėra, nes Sabaliauskaitę aplenkė Jonė Balčiūnaitė „Salvijaus Nanio virusas“ ir Linas Jegelevičius „Nuogas prieš jus“. Galbūt esama ir dar senesnių kūrinių, neteko labai tuo domėtis, tačiau Kazimieras įdomus ir intriguojantis personažas kaip netipinis, o gal ir tipinis, juk tuomet tarp bajorų neretai pasitaikydavo homoseksualizmo atvejų. Kaip tada su tapatybe? Su šeimos gėda ir t.t.? Kažkaip norėjosi apie šį reiškinį, kad Sabaliauskaitė daugiau paplėtotų, tačiau yra kaip yra.

Na, ir ryškus kontrastas knygoje atsikleidžia tarp to beribio turto, kurį sau leidžia aristokratai, visos tos detalės, kaip antai prabangūs kvepalai, auksiniai papuošalai ir, tarp to, kas vyksta maro ir karo metu, kai net ponios priverstos badauti ir liesėti kaip antai Ona Kotryna Milkantuose. Žinokit, įdomu sulyginti tą prabangą ir tą siaubingą, mums dabar gal ir sunkiai įsivaizduojamą, skurdą ir badą. Netgi iki šiol Vilniuje yra namų, jų sienos, kurios matė ir prisimena šiuos klaikius laikus, dievaži, šiuose namuose dar ir gyvenama, ir nedaugelis galbūt susimąsto tarp kokių sienų jie gyvena savo kasdieninį gyvenimą. O, kad sienos prabiltų... Knygoje švysteli tokie Lietuvos magnatai kaip antai Sapiegos ir Pacai. Šįkart ryškiai akcentuota ir baroko šedevru laikoma Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fragmentas puošia ir knygos viršelį. Man labai patiko ta bauginanti scena, kai veikėjai tarsi toje bažnyčioje susiduria su savotišku „fantomu“, tos mistikos ir legendų knygoje norėjosi kuo daugiau, tačiau Sabaliauskaitė labai saikinga šiuo atveju ir knygą rašo racionaliai bei tvarkingai, nors ir vėl minimas mano mylimas Vilniaus basiliskas, kartuvės ir gėdos stulpai Vilniaus Rotušėje. Visi tie prieskoniai, kaip antai Arklių gatvės Birontienės namai, duoda saldų senovinio Vilniaus dvelksmo. Tai kone didžiausias „kabliukas“ dėl ko ir norisi skaityti „Silva Rerum II“.

Apie stilių nebėra ką ir kalbėti, jis nekito, išliko tokie patys ilgi sakiniai, kurie ne tik kad negąsdina, bet ir suteikia skaitymo malonumo. Čia vėl neturime tiesioginės kalbos, jos, dievaži, ir nereikia.

Knyga tikrai nenusivyliau, kadangi atradau kažką naujo, o ir patyriau skaitymo malonumą. Tikriausiai Kristina Sabaliauskaitė jau buvo užversta klausimais apie trečiąją knygos dalį. Mano intuicija kužda, kad visgi čia išeis labai gera ir kokybiška trilogija. Visada sakiau, kam tie „Da Vinčio Kodai“, jeigu lietuvių literatūroje turime daug kartų geresnį ir unikalesnį kūrinį – „Silva Rerum“ knygas, tad skubu pasakyti, kas dar nedrįso arba dėl kažko abejojo skaityti ar neskaityti, pirkti ar nepirkti, tai neabejokite, knyga tikrai kokybiška, įdomi, unikali. Dabar sunku pasakyti, ar vertėtų šią skaityti knygą, neskaičius pirmosios dalies? Manau, atrastumėte maro laikų ašį ir ja sektumėte, galbūt ne viskas būtų aiškų su Norvaišomis, tačiau greitai viską susigaudytumėte, bet rekomenduoju pradėti nuo pirmosios dalies. Tai tokie šįkart mano pastebėjimai.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Labai džiugu, jog pagaliau leidžiamos knygos storais, kietais ir originaliais viršeliais, kurie atitinka, mano galva, „Silva Rerum“ (šeimos silva) vizualinį įvaizdį.