Sveiki visi,
Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmo, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.
Jūsų Maištinga Siela
Prisimenu dar kaip kažkada cm forume minėjai savo trešnę :))
AtsakytiPanaikintiHm... Gal ir ne vieta klausti, bet baisiai smalsu - ar kartais ne TU vaikštai po Vilnių visas džinsinis?
AtsakytiPanaikintiMačiau jau ne kartą ir vis suabejoju. Lyg ir panašus... :)