Alfonsas Nyka - Niliūnas ir jo eilėraščiai, jų fragmentai

Sveiki visi,

Alfonsas Nyka – Niliūnas yra vienas mano mylimiausių lietuvių poetų. Kas, kad išeivis žemininkas. Labiau nei Mačernis, arčiau nei Salomėja Nėris. Dėl ko? Dėl erozijos, griūties, dėl negalėjimo grįžti, dėl žodyno, magijos, mistikos, dėl to, kad jis toks trapus, skausmingas, žaizdotas, sunykęs, bet kartu intelektualus, savitas, dėl to. Jau seniai įstojau į Facebook‘e esančią grupę „Nika Nyliūnas“. Ten publikuojami jo eilėraščiai, nuotrupos, dienoraščio ištraukėlės. Labai trumpos, bet kartais perskaitai ir lieka kaip dienos sentencija, kaip kvapas. Siūlau ir Jums ten įstoti.

Sodoma

Sodoma pasmerkta. Visi tave palieka,
Ir šventos upės suka pro tave.
Tik aš kaip paukštis, teismo valandą parlėkęs,
Grįžtu namo tuštėjančia gatve.

Sodoma, mano tėviške. Aš noriu
Į tavo kūną sunktis kaip lietaus lašai.
Pakartos giesmės kybo medžiuose šventorių
Ir Dievo žodį išneša iš miesto pranašai.

Bet tavo gatvėse aš niekados nebūsiu vienas.
Iš džiaugsmo žemės suplūkta asla
Išgydys nepalaimintas žaizdas, ir veidrodis ant sienos,
Kartaus gimimo liudininkas, ims tada

Dainuoti apie deimanto akis ir plaukus
Ir vėl šypsotis: skausmo nė žymės.
O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus
Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės.

Tubingen, 1946

TŪKSTANTĮ METŲ

Laikas gimsta ir miršta
Tarp kas aš esu ir kur aš esu,
Atgimsta mirtyje ir vėl gyvena
Mirtim akimirkos ir skausmo

Lygybės lygtyse.

Todėl aš apsisprendžiau
Ieškoti savo paskirties
Ir rolės būtyje,
Pasikliaudamas susitikimų
Ir išsiskyrimų dialektikos
Ritmu, kuris yra
Niekada nesibaigiąs dialogas
Neišgirsima kalba:

Tūkstantį metų lauksiu
Sekančio ir paskutinio
Tavo žodžio.

Rehoboth Beach 1981

TYLI DAINA

Nieko neliko tyloj.
Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,

Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj.
Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus.
Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj.
Tavęs nebuvimas,
Šnarantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.

Sūnui

Visa, kas gimsta ir nenori
Mirti, sūnau, yra legenda.
Mes esame legenda. Už mūsų sienų
Tykančio barbaro mes niekad

...Nelaikėme žmogum ir savo tiesą
Vadinome vienintele. Tvirtoves
Statėme tik prieš save,
Prieš savo neapykantą ir skausmą.
Bet barbarų visad tiesa.
Vandens tiesa. Ugnies tiesa.
Mirties tiesa. Ir mūsų kraujas
Buvo mitas, nes gyventi, ne statyti ...

(Baltimore, 1960)

SVETIMA ŠALIS

Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas

Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo,
Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna kaip prerijų žolė, ir medis,
Man sustojus, nebeduodavo šešėlio ...

Baltimore, 1974

DABAR MAN BŪTŲ LAIKAS

Dabar man būtų laikas
Namo, bet kur aš imsiu naują
Veidą, naują kaukę,
Kad ją pažintų

Tavo apkurtę akys,
Tavo apakusi ranka.

Ir aš grįžtu į savo
Leisgyvį pasaulį,
Kur, žodžių nužudyti, guli
Daiktai ir aklas rytas
Tebekovoja su būties
Fonetika ir morfologija.

Baltimore, 1975

Diena

Granitas yra arčiau
Vasaros ir laiko
Negu įdegęs saulėj tavo kūnas.

Silurinėje būtyje
Aš kantriai laukiau
Vandens gyvūnais
Knibždančio pasaulio
Antplūdžio,

Kol vėl atėjo sunki
Diena negyvos
Žuvies akimis.

Rehoboth Beach, 1984

PAKELIUI Į DAMASKĄ

Jei tu esi iš mano krašto,
Kodėl kalbi? Žinok, kad mūsų
Kraujo kalba yra tyla.

Bet būk kantrus, nes jei ne tu,
Tai tavo palikuonys
Prabils. Nes mes dar vis tebesam
Tik pakeliui į Damaską.

Baltimore, 1994

KNYGOS

Ši prieblanda - lyg senas mano draugas,
Ateidavęs į tamsą pakalbėt,
Kasdien, kaip netekimas jos manyje auga,
Seniai sapnuojančios grabe.

Net nuostabu, kad ir tos knygos lentynėlėse pavargo,
Ir supanti jas prietema jau nebe ta.
Prie jų ir aš - kaip bendro kapo sargas,
Kur guli nišose nežinomi vardai greta.

Nemeikščiai, 1939

AUKŠTAITIJA

Aukštaitija - mergaitė
Kruvinais nuo vyšnių
Dantimis ir lūpomis.
Žaliais kanapių

Spalvos ir šiurkštumo plaukais:
Tavo krūtys, kurias aš glosčiau
Alksnio luobu sutepta ranka,
Dvelkė išskalbtu žlugtu
Ir pakelės ramunėm.
<...>
Baltimore, 1977

KELIAS

Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Laukai man šaukė: - Kur eini!
Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau.
Nejau ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau.

Kaunas, 1938

MELANCHOLIŠKA ŽIEMA

Galvoju: tavo žvilgsnis tąsyk
Buvo pilnas Vilniaus gatvių ir namų,
Ir tavo juodas siluetas
Pleveno sienoje po medžiais.

Bet dabar, kai sniegas
Krinta ant mirusių rausvų blakstienų
Ir gelsvo rankų pergamento,
Nebežinodama, ar skausmas yra žodis,
Ar žodis yra skausmas,
Ar kūnas yra žodis,
Ar žodis yra kūnas, tu eini
Be tikslo užsnigta Šv. Onos gatve

LAIKAS

Nežiūrint laikrodžių,
Dienotvarkių ir darbo valandų,
Lig šiol dar niekam nepavyko
Sukontroliuoti laiko ir suvokti,

Kas gimime yra pradžia
Ir kas mirtyje pabaiga.

Herakleitas gali būti ramus:
Abiejų krantų
Dar niekam nepavyko
Sujungti tiltais.

Baltimore, 1973

MOKINYS

Aš vis dar tebeieškau rakto
Lašo ir akmens
Kalbai, paukščių tylai
Tartaro alksnynuose,

Mirusio balandžio
Nuobodulio žaizdai iššifruoti –
Kaip tąsyk Kartaginoje,
Kaip tąsyk Vilniuje.

Aš vis tebesimokau
Savo paties istorijos iš niekad
Neparašytos knygos,
Kurios lapus
Kažin kas ciniškai plėšo
Iš pabaigos.

Turiu skubėti,
Nors visko ir nesužinosiu.

Baltimore, 1973

LAIVAS MANO MOTINOS AKYSE

Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse plaukė laivas.
Aš pasirėmiau aukštai ant stiebo,
Ir daina įsišaknijo širdyje.

Mano motina dainavo dainą:
Jos akyse skrido paukštis,
Ir didžiulis ąžuolas, kovojantis su vėjais,
Paslėpė tą paukštį sutemoj.
<...>
1946 Lapkričio 24

Cante JONDO
Aš tau padovanosiu
Niekas niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,

Kad tavo kraujas -
Nieka niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad niekados.

Baltomore, 1974

KOVAS
Aš vis dar tebeieškau tavo
Mirusiame lange apleisto silueto,
Tavo lūpų lietuje ir tavo balso
Vaikystės šulinio vienatvėj; tavo pėdų

Juodabrasčių smiltyse,
Kur aklas slėnio aidas rauda
Juodalksnio viršūnėje, prie tako,
Vėjo pašarvotos pilnaties.

Baltimore, 1969

KAI LAPAI KRIS

Kai lapai kris – ir vėl aš iškeliausiu;
Nedaug dienų beliko čia sėdėt.
Išeidamas aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu
Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie!

Nes būsiu viską atidavęs vienumai ir tau. Tik namo sieną
Lietus su vėju plaus ir per naktis
Po mano langu vieniša budės sidabro mėnesiena
Ir veidrody virpės įšalus pilnatis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas
Nemeikščiai, 1940

AŠTUNTOJI VIENATVĖ

Kuomet tu išdavei mane, apleidęs
Namų dievus, ir mūsų džiaugsmą tamsai
Visatos tuštumoj, lazdynas šaukė
Užkimęs dauboje: palauk,

Aš tave apginsiu.

Dabar - dabar, kai tūkstančiai
Dienų ištirpo nebūty, kai raukšlės
Išdavė rankas (akys ir plaukai
Mirė dar anksčiau), kai mano kūnas
Suteptų tavo lūpas,
Sugrįžk ir nusileisk į šniokščiantį Mergaitės slėnį...
<...>
Baltimore 1964

Jūsų Maištinga Siela