Vienatvė – ne privilegija, artumas – ne draugas

Sveiki visi,

Gyveni ir sutinki pačių įvairiausių žmonių. Atsidūręs tarp jų, supranti, kad esi kitoks. Ir visi mes esame kitokie. Turiu galvoje gyvenimo krypties pasirinkimo poziciją, arba, kad dar gražiau skambėtų, kaip mes mylimės ir mylime gyvenimą, kokią pozą ir santykį mes propaguojame su pačiu savimi ir aplink mus esančiu pasauliu. Mylėtis ir mėgautis savo gyvenimu – štai, ką po truputį skausmingai išmoksta daryti mūsų vidutiniosios klasės žmonės. Jeigu gerai prisimenu savo senelius, jie vis sakydavo, kad gyvenimas yra vargelis, ir kuo daugiau vargsi, tuo galbūt daugiau turėsi. Žinoma, jie turėjo galvoje užgyventą materialų turtą – tai buvo ženklas, kaip didelių vargų pabaigą. O mūsų kartai vis daugiau ir daugiau laiko lieka gyvenimui, žmonėms, kultūrai ir, žinoma, vienatvei. Kai kurie pasirenka darboholikų kelią ir tai yra viena iš gyvenimiškų pozų, paties žmogaus susikurta taktika, kaip „paimti“ šį gyvenimą.

Ne, nesu apatiškas vienišius, bet ir nesu tas atlapaširdis, kuris bet kam gali atverti savo duris į save. Tai sudėtinga, nes, kiek pas mane aplinkoje skirtingų žmonių, tuo labiau stebiuosi savimi ir savo pasirinkta pozicija. Turiu vieną draugą, kuris trykšta žaismingu naivumu, jis patinka visiems, visada ir bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku. Matyt, žmoguje kažkas įmontuota, galbūt tai dvasinė radiacija, kuri iškart prisijaukina žmogų. Aš, ačiū Dievui, niekam per daug žavesio nekeliu. Kitiems atrodau per daug kalbantis, o kitiems per didelis namisėda ir niurzglys, kitiems laisva ir bohemiška persona, o dar kitiems - keistas atsiskyrėlis, mizantropas. Tebūnie, kiek žmonių, tiek esti aplink mus santykių.

Mano laikas, skirtas man pačiam, yra ypač svarbus. Iš vaikystės savo kraujyje paveldėjau vienatvės radiaciją, žinoma, ta radiacija nėra jokia privilegija. Aplink mane esti žmonių, kurie tiesiog negali išbūti nė dienos vieni. Aš galiu išbūti dvi, tris, galbūt keturias dienas, bet tada pasiilgstu ryšio su kitais žmonėmis. Kur link aš vedu? Žmogus be kito žmogaus artumos negali išgyventi. Tai tarsi gyvybę palaikantys aparatai. Europoje dabar vyksta masiniai nusigėrinėjimai − apie tai rašė Algimantas Čekuolis viename vyrams skirtame žurnale − žmonės, o ypač jaunimo tarpe, vyksta juodas savaitgalinis iki komos nusigėrimas. Žmogus per technologijas nebeužmezga ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis. Kodėl?

Spėju tam yra kelios priežastys. Pirma – žmogus per karjeros dalykus paprasčiausiai nebeturi laiko ilgesniam bendravimo virsmui su kitu žmogumi. Antra – žmogus, kuris fantazuoja, daug leidžia laiko interneto platybėse, nebegali pakelti tos pažinčių įtampos, o ją numušti padeda alkoholis. Trečia – žmogus patiria tiek daug streso, atsakomybės jausmo, kad geriausias vaistas užsimiršti, jog viskas ant tavo pečių – pasigerti! Tikiu, esama ir dar devynios galybės priežasčių, kodėl žmonės geria. Viena svarbiausių yra dvasinis žmogaus vystymosi atotrūkis nuo technologinės raidos, kuri žymiai atsiplėšė. Mes vis kalbame apie gerbūvį, apie tai, kaip reikia gerinti savo būtį, tačiau dvasinis klodas kažkur prasmegęs mumyse. Vakaruose apskritai nyksta religija, ji jau per maža absorbuoti mokslo ir proto amžiaus žmogų. Su religija išnyko ir santykis su dvasiniu pasauliu, o tai lėmė dekadansą paties žmonijos kultūros. Mes augame ant technologijų kaip ant mielių, tačiau žmogus vienas nuo kito tolsta tūkstančiais šviesmečių. Greitėjantis pasaulis padarė spragą tarp komforto ir žmogiškųjų vertybių.

Vertybių nebuvimą Vakaruose, o ir pačioje Lietuvoje, liudija žmogaus destrukcijos troškulys – skyrybų augantis skaičius, alkoholizmas, savižudybės, narkotikų liūnai ir kiti „vaistai“, kurie iš esmės priartina prie mirties. Mirtis čia labai svarbus faktorius, nes tai vienintelis „Dievas iš mašinos“, kuriuo visi be išimties tiki. Mirtis – tai apreiškimas, kuris vienintelis įrodo, jog iš tikrųjų egzistuoja. Mirtis kaip transcendentinis reiškinys, kuris aktualus kiekvienam iš mūsų – kaip baimė ir kaip išsigelbėjimas nuo beprasmio ir tuščio pasaulio. Žmonės tiki mirtimi, bet netiki Dievu.

Grįžkime prie to, kad dauguma žmonių patys savarankiai pasirenka vienatvės poziciją. Iš esmės vienatvė yra viena didžiausių jaunystės baimių, ypač senatvėje baimė likti vienam, sukriošusiam, nemylimam ir niekam nereikalingam. Vienatvės tokia didžiulė baimė, kad mes nelyginant Don Kichotas bėgame į ją ir sudūžtame, manydami, kad išsigelbėsime tik susirėmę su baime akis į akį. Sprendimas gal ir racionalus bei drąsus, bet padariniai lieka: žmonės nebesituokia, šeima nebelieka vertybė, todėl ją lengva palikti, sukurti kitą šeimą, dar vieną ir dar vieną – kiek tik norisi, žmonės keliauja, pažįsta kultūras, o viduje vienatvės nemažėja ir nemažėja. Vienintelė artuma vienišo žmogaus yra atsitiktinės pažintys, neįpareigojantis seksas ir kvaišalai, kurie padeda pamiršti faktą, jog esi vienas.

Kas trukdo nugalėti vienatvę? Ar ją reikia nugalėti? Sako, skirtingi žmonės traukia – nesąmonė! Didesnio absurdo gyvenime nesu girdėjęs, nes puikiai žinau, kad panašumai traukia. Žmonės, kurie turi bendrų poreikių, interesų, pomėgių, idėjų – visada buvo arčiau vienas kito, nei skirtingų sferų žmonės. Tačiau surask vandenynų platybėje panašų į save?! Adata šieno kupetoje. Iš esmės mes grįžtame prie to, kad žmoguje esti dvasinė krizė, vertybių krizė. Gerbūvis ir gerėjančios sąlygos pergyveno mus pačius ir aplink mus dabar tiek daug galimybių, kad net galva sopa nuo variantų gausos. O kas buvo prieš tai? Jonas pjovė prieš šimtą metų žolę ir jis žinojo, kad yra šienpjovys, kadangi tai geras darbas ir geresnio jis nebegaus. Žinojo, kad jam šiek tiek patinka Marytė ir jis ją ves – kito pasirinkimo nėra. Galbūt tos galimybės, ta laisvė iš tikrųjų ir pražudo dabarties žmogų. Mūsų tapatybė, kas aš dabar esu? Rašytojas? Rytoj galiu dirbti ledų pardavėju, o užporyt – vesti laidą televizijoje. Žmogus, kurio ribos ir tapatybės suvokimas išsiplėtė, pasikeitė. Mes kuriame kasdien save iš naujo, jeigu falsifikuota tapatybė sugriuvo, neišėjo, nesirealizavo – ne problema, nes sukursiu save iš naujo. Kasdien dabar žmogaus gyvenimas griūva ir kuriasi iš naujo, o prieš šimtą metų šienpjovio gyvenimas ir liko šienpjovio gyvenimu. Tik ne dabar.

Mes priartėjame prie Dievo sukurtos galimybės ir kasdien vis arčiau ir arčiau – galime kurti ne tik save, bet ir kitus. Kūryba yra dieviškoji substancija, mumyse glūdintis Dievo DNR kodas, tačiau arčiau prie jo artėjame galimybėmis, bet ne mokėjimu realizuoti, taip artėjant prie JO, atsiranda bedugnė. Bedugnė iškasta paties žmogaus.

Netikiu Danielio Defo utopine vizija ir jo sukurtu Robinzonu Kruzu, kuris negyvenamoje saloje išgyveno 28 metus. Netikiu. Žmogaus artumas ir civilizacija tiek įsismelkusi į mūsų kaulus, sąmonę ir suvokimą, kad be batonėlio „Mars“ daugelis pasiduotų saloje po savaitės, sukandžioti moskitų, supūliavę ir mirtinai išbadėję. Civilizacija irgi yra laukinė – tai savotiškos džiunglės, kuriose kiekvienas iš mūsų išsirenka savo santykį su vienatve: ne, nieko prie savęs neprisileisiu, arba, taip, noriu būti su kitais, tačiau niekas nenori būti su manimi. Ne paslaptis, kad vienatvė egzistuoja ir šeimoje, ir poroje, ir vienumoje. Nieko liūdniau ir skaudžiau už vienišą žmogų, nes jis kaip alkanas žvėris, kuris vis suka ratus aplink spąstuose įmestą mėsos gabalą. Patikėti, kad nesi vienišas taip pat yra pavojinga ir naivu, sakyčiau, savižudiškai naivu. Nes tai yra iliuzija, kuriai sugriuvus, mes tampame ties išnykimo riba. Kaip svarbu žmogui būti ne vienam ir suvaldyti vienatvę. Vienatvė – ne privilegija, o artumas – ne draugas, kadangi artumas vieną dieną baigiasi, o gyvenimas tęsiasi. Daug jaunų žmonių žudosi dėl artumos ir palaikymo stokos, dėl to, kad yra išstumti iš savo bendraamžių rato, iš jų tyčiojamasi. Kaip svarbu būti ne vienam ir kaip svarbu, subalansuoti vienatvės piliules, kad neliktum naivus ir neliktum perdozavęs.

Man vienišam neleidžia jaustis santykis su Dievu. Tebūnie mano paties sukurtu, tačiau tai yra santykis, kuris man neleidžia pamiršti – visko bus tavo gyvenime, oi, kiek visko buvo ir bus... Skamba taip, tarsi budelis galąstų savo ašmenis, bet tai tiesa. Sunkumai užgrūdina – tai viena iš pozų besimylint su gyvenimų. Sunkumai mane užmuša – tai irgi poza. Kas kurį dulkina – gyvenimas tave ar tu gyvenimą? Tai esminis, sakyčiau, filosofinis klausimas. Negalima nesistebėti ir A. Camus egzistencialistinėmis paraiškomis, kurios man artimos vienu labai ypatingu, tiesiog, nužudančiu aspektu artimos – žmogus yra sau. Taip, nieko be mūsų nėra, mes patys esame vieni kitiems, bet savyje, mūsų gelmėje nėra nei Jono, nei Petro, nei Grybauskaitės. Mes patys esame sau, savo gilumoje, savo vandenyje iki čiurnų. Prieinu prie to, kad vienatvės jausena yra įgimtas dalykas. Aš esu vienas savyje ir manyje daugiau nieko nėra – jei šauksiu į save, niekas neatsilieps. Tegu.

Jei vienatvė yra duotybės produktas, tai su kuo mes kovojame, ką bandome savyje užpildyti? Iliuziją? Šiais laikais jau nebegalime išlikti vienos tapatybės šienpjoviais, nebegalime likti ir žmonėmis, mes jau tampame dievais, kuriančiais dievais. Ką kuriame? Ogi prasmę, priežastį, pasekmę – kas aš esu, kodėl esu ir kodėl dar turėčiau būti? Egzistenciniai žmogaus klausimai, kuriuos laikas nebeuždavinėti ir nebekartoti kaip mantrų, o imti ir kaip dievams juos realizuoti savyje. Sunku. Labai sunku. Juk atotrūkis ir santykis su mūsų dvasiniu klodu, palyginus su mokslo pasauliu – milžiniškas. Turėčiau pasitelkti ironiją, nes sąmoningai ir racionaliai to aprėpti jau neįmanoma – juokingai graudu. Bet realybė ta, kad mes dieviškėjame, nelyginant užvalgę ambrozijos menkystos, tačiau atsakomybės kaip nemažėja, taip nemažėja, kaip ir atotrūkio, kaip ir pačios vienatvės. Net neabejoju, kad Dievas irgi buvo vienišas, apsėstas suicido ir nihilizmo manijos, tada galbūt jis pagimdė save, perlipo per kažką, kas liko tik besąlyginė Meilė. Jis sukūrė save, užpildė tuos egzistencinius klausimus, kuriuos vis uždavinėjam ir uždavinėjam. Priartėję prie dieviškumo, prie kūrybinių resursų, mums kaip pirmokams reikia iš naujo rašyti apie save ir savo gyvenimą, reikia kaip Dievui perlipti per save pačius ir sukurti, pagimdyti iš naujo – ne, nesufalsifikuotą laikiną tapatybę, bet sukurti save iš pagrindų. Vienatvė nėra privilegija, tačiau ir ne mūsų priešas.

Jūsų Maištinga Siela