Knyga: Ugnė Barauskaitė "Dešimt"

Sveiki visi,

Jau kuris laikas norėjau perskaityti Ugnės Barauskaitės romaną „Dešimt“, išleistą 2006 metais. Ugnę Barauskaitę dažnai mes girdime per radiją, jos sodrus balsas provokuoja ir intriguoja visus radijo klausytojus, net gaila, kad ši žurnalistė visgi nutolo nuo rašymo. Romanas „Dešimt“ – tai antrasis šios žurnalistės romanas, kurį drąsiai galime vadinti „žurnalistiniu romanu“, sakyčiau, visai neblogai sukaltu ir ne dėl to, kad pati autorė žurnalistė, tačiau dėl gruboko ir ironizuoto žurnalistinio stiliaus ir dėl eksperimentinio romano leitmotyvo.

Romanas „Dešimt“, nežinia, kiek jis autobiografiškas, bet šito dvelksmo tikrai neįmanoma nuslėpti, pasakoja apie moterį, kuri pastoja ir visą savo nėštumo laikotarpį suskirsto į dangaus kūnus, kurie pagal astrologiją formuoja vaikelio charakterį ir likimą, o kartu intensyviai lemia pačios nėščiosios psichologinę atmosferą. Žinot, skaičiau knygą ir pagalvojau, jog knygą labiau visgi turėtų skaityti vyrai, o ne moterys. Moterys ir taip puikiai žino, nujaučia, o šis romanas dar labiau padėtų jos „užriesti“ nosis prieš vyrus, kadangi ir taip aišku, kad jos privilegijuos būti gimdančiosiomis, o vyrai tik nelemti sėklos donorai. Romanas ir šmaikštus, ir kartais erzinančiai isteriškas, žinant, kad tai nėščiosios tekstas, tai sakyčiau pateisina užfiksuotą moters mąstyseną. Tai smagus skaitalas vyramas, kadangi pati moteris nėra puritoniška asmenybė ir laisvai svaigsta apie skanų bei saldų pasidulkinimą, atvirai kalba apie seksą, svarsto apie vyrų seksualinius niuansus ir nusimeta visus, sakyčiau, konservatyvumo pančius. Taip, toks romanas turi turėti paklausą rinkoje, kiek žinau, „Dešimt“ buvo mėgiamas ir skaitomas.

Jei paimtume apskritai literatūrą prieš dvidešimt metų, moteris nieko panašaus negalėjo rašyti. Erotizmas ir nėštumas bei kiti moteriškumo dalykėliai buvo nutylimi, o apie erotizmą liberalesnė buvo išeivė Birutė Pūkelevičiūtė, aišku, kaltinta pornografija, kaip ir Lietuvoje ledus pralaužusi Jurga Ivanauskaitė. Aišku, Ugnės Barauskaitės romanas jau tokio šoko nesukėlė, nes moteris yra laisva ir gali, ačiū Dievui, rašyti į valias apie ką tik nori, bet kuo toliau, tuo darosi nuobodžiau ištisa moters angažuota savita kompleksuota moterystė, kuri šiame romane pasireiškia kaip nuolatinis moters bylojimas prieš vyriją. Jeigu paimtume vyrų literatūrą, niekur jau neberasime kažkokio kandaus konflikto su moterimi, o štai moterų literatūroje, šiuo atveju ir romane „Dešimt“, tas jau įsišaknijęs noras pasakyti „Dieve, aš moteris, aš nuostabi ir aš turiu būti apspista vyrų, juk aš moteris ir aš silpnesnė už vyrą, todėl ir esu stipresnė!“. Taip, knyga dvelkia angažuotu feminizmu, netgi sakyčiau, arti radikalaus feminizmo – „Kai kalba vyras, iš anksto tikima jo Postringumu. Kai prabyla moteris, jai dar reikia paneigti savo Moteriškumą.“ (p. 189) Ir taip ištisai per romaną eina toks moters kompleksuotumas, kuris vyrą stato aukščiau, bet kartu parodo, kad jis yra eilinis bukas besidulkinantis eržilas. Iš esmės, manau, kad toks autorės požiūris mane kaip vyriškosios lyties atstovą šiek tiek siutina. Ne, ne dėl to, kad jausčiausi užgautas dėl vyriškos genties, sakyčiau, net labai didelė dalis, kuri sakoma apie vyrus knygoje yra tiesa, bet dėl angažuoto ir perdėto skaidymo „AŠ MOTERIS“, o „JIS VYRAS“ – tai amžinos stovyklos šiuolaikinių moterų romanuose.

Žinoma, romanas smagus ir bravūkiškas, tokį jį daro iškart autorės pasirinktas ironiškas stilius. „Protestuoju prieš klizmas: atvažiuoji žmogus, visas sąrėmių suimtas, o tau dar klizmą stato!“ (p. 63) Tokia, sakyčiau, banaloka, bet smagi ironija liejasi per kraštus visame romane. Keliuose vietose tikrai juokiausia garsu, o kartais tokios stačiai radikalios mintys primindavo nemirtingos anarchistės Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“. „Ak taip, jūs teisūs: juk kito žurnalo puslapiuose vienuolikmetės geidžia tikro sekso, nes oralinis jau nusibodo, o trylikametės skundžiasi niekaip nepatiriančios orgazmo, tad gal vertėtų darsyk pakeisti partnerį?“ (p. 60 – 61). Na, iš tikro intensyvi raiška, daug hiperbolizacijos, tačiau tai tėra tik jautrios ir nėščios moters elgsenos ir mąstysenos pavyzdys. Taip, jautrumas knygoje ypač jaučiamas, patikėkite, čia taip pat nėščioji nori ir saldumynų, ir braškių, ir kitų nėščiosioms būdingų dalykėlių, kurių matėte amerikietiškose komedijose. Skaitant kartais atrodo, kad pagrindinė herojė, kurios vardas taip ir neįvardintas, save bando priedanga pateisinti nėštumą, suprask, aš nėščia, o tai yra kažkas panašaus į ligą. Kitą vertus, galime romanu pamatuoti, kokį atotrūkį padarė nėštumas šeimoje t.y. įvykio svarbos suvokimą nuo ankstesnių tėvų kartų. Seniau žmonės pagimdydavo po dešimt vaikų ir nėštumas nė nebuvo sureikšmintas, tai ir likdavo už uždarų durų, nesakau, kad ir dabar taip turi būti, tačiau dabar, kaip sakoma romane, moteris statistiškai pagimdo pusantro kūdikio, vadinasi, vieną – du vaikelius ir kiekvienas nėštumas yra įvykis! Žinoma, labai sureikšmintas įvykis, o kaip dabar lepinami mūsų mažieji pupuliukai, kad nenuostabu, jog tokia meilės išraiška, gali žmogų ištižinti gyvenimui. Tokie dabar tatai tėvai, tokios ir nėščiosios. Žinoma, tenka viskuo rūpintis, tai velnioniškai svarbu, tačiau tos nėščiosios paranojos, vaizduojamos romane, verčia kilstelėti antakius – Dieve, juk esi protaujanti boba, ko tu čia „stradalini“ dėl to ar ten matys tavo išangę, kai gimdysi, ar nematys? Tačiau, kitą vertus, toks romanas iš tikro leidžia suprasti moteris nėštumo metu, todėl pirmiau „Dešimt“ duočiau paskaityti jaunam tėveliui, o tik po to nėščios moters vadovą, nes „Dešimt“ kuo puikiausiai apibūdina šiuolaikinės moters elgseną nėštumo periodu.

Šalia visų nėščiųjų reikaliukų, kūdikio laukimo, aišku, rutuliojasi ir keistas meilės trikampis. Teofilis ar senas draugas Rokas? Du vyrai. Pagrindinė veikėja laukiasi nuo Teofilio, tačiau nuolatos prasimena saldžias akimirkas su jaunystės draugužiu Roku, o dievai, Rokas jos nėštumo eigoje net išsiskiria ir palieka savo du vaikus. Ar ji paliks Teofilį ir pasirinks Roką? Įdomūs, sakyčiau, paaugliški Roko ir herojės bendravimo būdai, kur dera kandumas ir užslopinta simpatija, noras būti su mylimu žmogumi ir nenoras pripažinti, jog sukurta dabartinė laimė tėra jauki butaforija. Tačiau visa tai atrodo ne išpiršto laužta, viskas kasdieniškai dera. Autoriai nereikia galvoti didelių ir super šokiruojančių siužetinių vingių, viskas išeina organiškai ir kasdieniškai, todėl įvykiai atrodo gyvi ir tikri.

„Dešimt“ – tai romanas, kuris prisidėjo prie intensyvios lietuvių moterų literatūros raidos. Tai romanas, kuris patiks visiems. Aišku, daugeliu klausimų galima polemizuoti, tačiau tam ir yra neblogas romanas, kad keltų apkalbų apetitą. Knyga turi įdomios medžiagos apie nėštumo periodą, taip pat ir meninės raiškos vertės – ironija ir vietomis prasiveržęs cinizmas, liberalus požiūris į kūniškumą nubrėžią naują moters padėties suvokimą šiuolaikiniame gyvenime ir kūryboje.

Jūsų Maištinga Siela