Adam Lanza: nemeilės ligos išraiška

Sveiki,

20 nušautų mažamečių ir 6 suaugusieji. Šitokios Amerikoje įvykusios skerdynės lyg ir nebeturėtų manęs absoliučiai stebinti. Dar šių metų pradžioje rašiau mintis apie Vilniuje, ant Tauro kalno, susisprogdinusį 19 – metį. Visai neseniai Amerikoje per „Tamsos riterio. Sugrįžimo“ seansą beprotis ėmė šaudyti į žiūrovus. Žmonės yra pikti ir visa ko – meilės ir švelnumo stoka. Tikiu, kad ir šis vaikinas, kuris šitaip pasielgė su mažamečiais, toli gražu neprimena savo veiksmais keršto į pašaipas, patirtas mokykloje, kaip panašiais motyvais yra sukurtas ne vienas vaidybinis kino filmas... Tai kažkas daugiau. Ir šventai dabar tikiu, kad Amerikoje bus imtasi griežtinti mokyklos apsaugą, dar labiau griežtins mokyklos psichologų darbą, tačiau situacija, nemanau, kad pagerės.

Aš taip pat sergu nemeilės liga ir tikrai, galiu dabar prisipažinti, kad buvo kadaise tokių minčių, kad įsigyčiau ginklą ir nuėjęs į savo buvusią mokyklą ištaškyčiau visiems smegenis – tokia nuoskaudos ir skriaudos kaina manyje, tačiau sveikas protas liepė atleisti... Tačiau kiek žmonių yra tokių, kurie su tuo nesusitvarko? Arba „susitvarko“ kitais būdais.

Šilalės rajone prieš nepilną mėnesį pasikorė dvi draugės ant to paties medžio, persimetusios šalikus. Šiauliuose nuteistos dvi merginos, kurios nužudė ir gabalais supjaustė savo mokyklos kolegę. Vakar perskaičiau, kad Klaipėdoje vaikinas išžagino mergaitę ir basomis pabėgo per sniegą...

Tokius faktus galima rinkti ir kaupti. Žmonija serga. Laikas pripažinti, kad po smarkiai besivystančias Vakarų civilizacijas plieskiasi nemeilės ir paviršutiniškumo liga, kuri sugriauna ne tiek sveiką protą, kiek pačią sielą. Galima mokytis gyventi su nemeilės liga, galima jos nepaisyti ir viską aplinkui naikinti, arba galime ieškoti nuo šito panacėjos, užuot griežtinę apsaugą ar paviršutiniškus dalykus, kurie toli gražu nesutramdo žmonijos nemeilės ligos.

Šiandien nė pats neįsivaizduoju, kaip pasveikti nuo šitos ligos. Bandau atrasti Dievą ir harmoniją su Visata, bandau medituoti, skleisti meilę iš savęs, bet viskas paskutiniuoju metu kaip didžiulį Juodoji Skylė suryja, ką tik vos sužadinu savyje. Tai beprotiška, nes kadaise jausdavau savyje tokią Meilę, kad rodės, galėčiau kalnus su ja nuversti, tačiau dabar vos ruseną žarijos ir nebeprikeliu savyje tos didingos liepsnos, kuri padėtų pasveikti nuo nemeilės. Natūralu, kad taip miršta žmonės, kai nėra atrasta panacėja nuo nemeilės ir vienatvės. Kaip su tuo susitaikyti? Kaip pasveikti ne tik man, bet ir daugeliui, kurie pasilieka vieni ir atstumti? Aš nežinau. Jau nebežinau. Nieko nebesuprantu.

Jūsų Maištinga Siela