"Ant visų šventųjų" arba optimistinis kapinių ilgesys

Sveiki,

„Ant visų šventųjų“ norisi nei šypsotis, nei verkti, tiesiog vaikščioti kapinėse ir kvėpuoti. Žinau, kad daugelis kapinių vengia vien dėl to, kad jaučia arba bent išsivaizduoja jaučią, kad juos stebi įstrigusių sielų „tarp dviejų pasaulių“ nenusakomą stebėjimą, galgi net paralelinį smaugimą, seksualinį priekabiavimą, - juk gali ir net šitaip, sutikite.

Ryt noriu į kapines. Tai man daugiau ar mažiau primena karnavalinį ritualą. Juk gražu. Žvakės ir visa kita. Kapinių glitūs gotai pasitraukia ir galbūt kapinėse gyvųjų atsiranda daugiau nei „Akropolyje“. Vilniuje, Antakalnio kapinėse, sutikdavau pažįstamus, tuos, kuriuos nematydavau metus ir daugiau. Jau vien iš tokio kontrastiško paradokso norisi sukalti didingą eilėraštį, kurį derėtų pavadinti „Tarp dviejų pasaulių“.

Mano senelis jau dešimtmetį turi iškaltą vardą ir pavardę su gimimo data šalia jau, deja, jau gulinčios močiutės. Tik jo mirimo datos nėra. Pagalvoju, koks tai jausmas, kai matai tą paliktą tarpą mirties datai. Matai visą dešimtmetį ir pavargt, regis, turėtum. Šiaip ar taip man kyla kitas klausimas – ko labiau bijau mirties fakto, ar ilgų ir nesėkmingų gyvenimo metų? Nenoriu, kad mano vardas anksčiau laiko būtų iškaltas nei aš iškeliausiu, tai primintų amžiną špergalkę, kuri primintų, kad anksčiau ar vėliau turiu mirti. Ir visgi...

...dešimtmetį lankyti savo žmoną ir šalia matyti savo vardą, kuris yra ir bus, kai tavęs jau nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Vietovės: Beržoras, Beržoro kaimas

Sveiki,

Neseniai teko apsilankyti niekada nebūtoje vietovėje - Beržoro kaime, keli kadrai iš ten.

Jūsų Maištinga Siela

Plungės autobusų stotis

Sveiki,

Neseniai teko pabuvoti Plungės autobuso stotyje, padariau keletą kadrų:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvi dienos Paryžiuje" / "2 dienos Paryžiuje" / "2 Days in Paris"

Sveiki,

Puikioji prancūzų kino aktorė Julie Delpy ėmėsi ir režisierės kėdės ir sukūrė filmą „Dvi dienos Paryžiuje“ (2 dienos Paryžiuje) (2 Days in Paris) (2007), kuris buvo neprastai įvertintas kino kritikų, kad net 2012 metais sulaukė ir savotiško tęsinio pavadinimu „Dvi dienos Niujorke“. Kadangi nesu abejingas šiai puikiai aktorei ir apskritai prancūzų kinui, tai nusprendžiau imtis šios juostos ir... nenusivyliau. Žinote, kai žiūrėjau šią juostą, negalvojau, kad ją režisuoja ta pati J. Delpy, todėl man iš pradžių priminė totalų trilogijos „Prieš saulėtekį“, „Prieš vidurnaktį“ ir „Prieš saulėlydį“ režisieriaus braižą – nuskaptuoti gyvenimiški dialogai, svarbus šiuolaikiškas tarpusavio bendravimo aspektas, apsemtas riebiai buitiniais konfliktėliais, nesusikalbėjimų, nuolatinė herojų dinamika Paryžiuje ir viskas priminė tą trilogiją, kurioje nusifilmavo J. Delpy, kad nenuostabu, kad jos režisuotas filmas labai priminė ir josios darbą trilogijoje – įtaka labai akivaizdi, net nežinant režisieriaus pavardžių.

O šiaip, tai tikrai vykęs filmas, kuris vėl mus praveda Paryžiaus kvartalais, knebinėja poros santykius, kurie tokie panašūs į mūsų laikų poras, be jokių egzotinių pagardinimų, nors pats filmas jau yra egzotika. J. Delpy pati sau režisuoja, rašo scenarijų ir dar vaidina pagrindinį vaidmenį, jai į poras aktorių duete talkina amerikiečių aktorius Adam Goldberg‘as, kuris neretai atsidūręs Paryžiuje tampa nesusikalbėjimo pajuokos objektu. Skirtingos kultūros dėsniai iš rimtos dramos padaro subtilų humorą, todėl juokas čia nėra lėkštas ar hiperbolizuotas, jis teka laisvai ir nevaržomai.

Nežinau, kaip kitiems, bet man tai itin smagus filmas, kuris galbūt neįeis į geriausiųjų filmų topus, tačiau maloniam ir turiningam laiko praleidimui tiks kaip vilnonės kojinės šaltą žiemos vakarą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hovardo pabaiga" / "Hovars Endas" / "Howards End"

Sveiki,

Kostiuminių dramų mėgėjai turėtų suklusti ir pasižiūrėti dramą „Hovardo pabaiga“ (kai kur lietuviškai galite rasti pavadinimu „Hovards Endas“) (Howards End) (1992). Šiame filme pasirodo kostiuminu dramų karalienė ir šiaip žavi moteris bei aktorė Emma Thompson, kuri už šį vaidmenį susižėrė daugybę apdovanojimų, iš kurių paminėsiu stambiausius – „Oskaras“ ir BAFTA. Filmas buvo pastatytas pagal populiarų to paties pavadinimo M. E. Fosterio romaną. Šiame filme buvo netikėta sutikti dar visai jaunutę Helena Bonham Carter, o ką jau besakyti apie tikrą kino veteraną Anthony Hopkins ir kiti daugiau ar mažiau žinomi britų bei amerikiečių aktoriai.

Žinoma, iš visų labiausiai išsiskyrė Emma Thompson, jos sukurtas personažas buvo išties labai charakteringas, daugialypis, įdomus, intriguojantis ir subtiliai provokuojantis. Filmo aplinka, kostiumai nenustelbė pačios kino esmės – ypatingo epinio pasakojimo tembro ir to meto pasaulėjautos bei žmonių visuomeninio skonio ir manieringumo.

Šiaip ar taip labai mėgstu tokio tipažo filmus. Jau kuris laikas stebiu, kad negaliu nesižavėti kruopščiai apgalvotai užfiksuotų Viktorijos ir po Viktorijos laikų esančios Anglijos, arbatos ceremonijų ir kitų nuostabių dalykėlių kadrus, kurių realiame gyvenime nepamatysime, nebent teatre. „Hovardo pabaiga“ – tai įdomus ne tik intymių santykių raizgalyne pasakojimas, bet ryškiai pavaizduotais nykstančiais ir tirpstančiais santykiais tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų sluoksnių, artėja epocha, kada formuojasi nepajudinama vidutiniokų klasė ir kitas požiūris į žmones ir gyvenimą. Daug įdomių spalvų, dvasios šiame filme, nors retai kostiuminės dramos, nebent tos, kurios labiau linksta į eksperimentus ir avangardą, neturi „dvasios“, o šis filmas turi su kaupu. Tai nė viena diena nepasenęs filmas, kuris turėtų patikti daug kam, patenkins pačius išrankiausius ir pagirdys kažkuo nauju popsinio kino mėgėjus.

Man šis filmas padarė tikrai nemažesnį įspūdį nei kitos kostiuminės dramos, kuriose pasirodė E. Thompson – „Protas ir jausmai“ (1995), „Sugrįžimas į Braidšedą“ (2008) ir kt.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Scoop"

Sveiki,

Vėl bėgu į kiną ir šįkart – mano mėgstamas Woody Allen‘as su dar man pačiam nematytu filmu „Sensacija“ (Scoop) (2006). Kaskart Alenas išlieka sau ištikimas, bet kaskart vis kitoks ir siužetinėmis linijomis nebesikartoja, nors naudoja tuos pačius triukus, jausenas, raišką, bet naujos aplinkybės išgelbsti nuo monotoniškumo etiketės. Aleno filmus visada įdomu žiūrėti, kai esi nusiraminęs, bet nepervargęs, jo filmai reikalauja šiokio tokio susikaupimo, bet ne tokio, kurios reikalauja avangardinis ar neosimbolistinis kinas, pvz. L. Von Treiro juostos, Alenu reikia mėgautis kaip skaniais ledais...

Filmas „Sensacija“, mano akimis, nėra pats geriausias šio režisieriaus darbas. 2005 metais pasirodęs „Lemiamas taškas“ buvo „kažkas tokio“, o šis filmas toks skystesnis. Du metai darbų su šiemet išrinkta seksualiausia planetos moterimi Scarlet Johansson nebuvo praleisti veltui tiek Alenui, tiek pačiai aktorei. Johansson šįkart buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo, nors, mano akimis, ji kur kas sėkmingiau pasirodė „Lemiame taške“ vaidindama seksualią blondinę, nei šiame akiniuotą žurnalistę Sandrą. Aktorinis meistriškumas šįkart Johanssonos pasirodė skystokas, didžiąją dalį laiko ji jautėsi lyg ne sava, pernelyg teatralizuota, o akiniai, kurie turėjo būti bene pagrindinis rėmas įkalinantis blondinės seksualumą į intelektualumo amplua, nepasiteisino, jie nepadėjo, nes Skarlet pernelyg, liaudiškai kalbant, seksova. O ir nuolatiniai nevikrūs prisilietimai prie akinių atrodė tokie nenatūralūs, neįprasti ir priminė prastą teatrą. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai ne Johansson kaltė, nes būtent Alenas užmatė šį filmą padaryti teatralizuotą – pomirtinė kelionė į mirusiųjų karalystė, magiško realizmo apžaidimai ir susintetintos scenos afišuoja savitą „aliniško“ misticizmo apraišką, kurį išvystame „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), truputį „Kasandros prakeiksmas“ (2007).

Žinoma, tai ne pats prasčiausias Aleno darbas, jis man netgi labai patiko, kaip daugiau ar mažiau visi jo filmai. „Sensacijos“ stipriosios pusės yra tikriausias siužetas ir jos pasakojimo patosas, kuris daugiau niekam nebūdingas, o aktorių meistriškumas nėra tas variantas, kuris leistų kibirkščiuoti visam kam, nors Aleno aktoriai ne kartą yra pelnę net „Oskarus“. Pusiau rimtas pasakojimo patosas ir kriminalinė intriga, kuri daugiau ar mažiau eina per daugelį Aleno filmų, nuspalvina lengvu erotiškumu, kuris pritaikytas intelektualiems žmonėms, todėl sunkiau filmą virškins tiek, kurie erotinius filmo standartus matuoja įprastais kriterijais.

Man asmeniškai šis filmas nepaliko kažkokio pernelyg neišdildomo įspūdžio, tačiau mėgavausi, mėgavausi ir dar kartą mėgavausi. Tai lyg plakta grietinėlė su Alenu spalvotu popierėliu, - žinai, ko tikėtis jį praplėšus, bet visada būna vis kitoks skonis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ispangliška" / "Spanglish"

Sveiki,

Kartais amerikiečių romantiniai filmai gali nustebinti, šitaip nutiko su filmu „Ispangliška“ (Spanglish) (2004), kuriame pasirodo komedijų karalius Adam Sandleris ir ispanų gražuolė aktorė Paz Vega. Jeigu trumpai – tai pasakojimas apie kultūrų mišrainę JAV-ose, kur lotynų amerikiečiai adaptuojasi tarp pasiturinčių amerikiečių ir jų kultūros. Iš pirmo žvilgsnio siužetas gan seriališkai muiluotas – simpatijos tarp turtingo ir pripažinto virėjo bei namų pagalbininkės, tačiau finalas toli gražu neprimena pasakos su laiminga pasaka. Gan kuriozinės situacijos dėl kalbos barjerų leidžia aktoriams nelaužyti perdėto humoro ar vaidybos, kuria pasižymi amerikietiškos romantinės komedijos žanras.

Smagus siužetas labiau priminė atostoginį filmą, labiau skirtą pramogai su žiupsneliu savaime suprantamais pagraudenimais apie šeimyninių santykių krizę, žmonos neištikimybę, apie sąžinės vertę žmogaus gyvenime – visa ši mišrainė yra daugiau ar mažiau nuspėjama, todėl detektyvo tikėtis nereikia, kaip ir ypatingos gelmės. Vardan ko atsisakome laimės ir malonumų? Šis filmas gan šeimyniškas, tokį galėtų pažiūrėti visa šeima. Pakankamai taktiška ir lengva juosta ankstyvam vakarui „sueitų“ su malonumu. Žavūs aktoriai, o ypač Paz Vega – tai tikras džiaugsmas ne tik akims, bet ir širdžiai. Tiesa, nesu Adamo Sandlerio gerbėjas, tačiau, manau, kad tai vienas iš tų vaidmenų, kuris praslinko jo karjeroje gan neutraliai, nepereidamas kasdieninės amerikiečių humoro mėsmalės.

Filmas man patiko, mat, užšokau pačiu laiku ant jo, kai nuotaika ir tikriausiai mėnulis buvo gerame zodiako ženkle ir atitiko filmo energetiką. Aišku, filmas gal nėra geriausios prabos, bet kultūrinės sąsajos, aktoriai, išvystymas, bet iki galo nesukramtytas siužetas leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir trumpam pamiršti rūsčią kasdienybę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galva į sieną" / "Gegen die Wand" / "Head on"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Galva į sieną“ (On Head) (2004 m.). Mėgstu turkišką kiną! Tos juostos, kurios kalba apie šią tautą ir pasiekia Lietuvos kino forumus, visada būna nepaprastai geros ir stiprios. „Galva į sieną“ – tai neabejotinas perliukas, kuris sujaudins daugelį kinomanų savo ypatingai geru siužetu, išvystymu ir pateikimu. Tai pasakojimas apie turkus Vokietijoje ir Stambule, besiblaškanti tauta tarp dviejų pasaulio – buvusios Bizantijos su senomis ir savitomis tradicijomis ir vakarietiškoji, kuri smarkiai smelkiasi ir naikina turkiškos bendruomenės identitetą. Panašiai nutinka ir laisvės ištroškusiai Sibilei, kuri norėdama palikti namus išteka už valkatos vien tam, kaip ji pati sako, galėtų gerti ir nuolatos su visais dulkintis. Valkata ryžtasi išgelbėti merginą ir veda ją, tačiau pats nenutuokia, kad ši mergina visiems laikams pakeis jo gyvenimą.

Juosta gal kiek gali priminti kitą juostą apie tarp Turkijos ir Vokietijos besiblaškančią tautą „Iš kitos pusės“, kuri buvo rodoma „Kino pavasaryje“ ir mūsų didžiuosiuose ekranuose, bet ir ši juosta gali lygiagrečiai stotis prie ano filmo. Stipriai išjausti nūdienos žmogaus paklydimai, beribės laisvės troškulys, atsakomybės sumenkinimas, nežinojimas, kas yra ir ko reikia iš gyvenimo. Vietomis gan brutali juosta, o kartais trykštanti naivumu gali sudrebinti jautresniųjų širdis.

Šiaip labai patiko, nustebino ir paglostė mano išsiilgusias gero kino akis. Puikūs aktoriai tiesiog verti aplodismentų jūros. Tiek valkatos vaidmens atlikėjas, tiek maištingoji Sibilė. Šią juostą drąsiai galima pavadinti gyvuoju kinu, kada jaučiama laiko tėkmė, kintantys veikėjų charakteriai, išvaizda, jausena ir spalvos. Vietomis gan nelengvas su įdomiais stenografiniais žaidimais, pvz. sumušta mergina miršta gatvėje, o per kelią perbėga juoda katė, kuri lyg ir nieko gero nežada, tačiau likimas, kurį valdo scenaristai mums ruošia vieną po kitą staigmenas. Už kadro lieka kažkas, ką būtų galima pavadinti gyvenimu, gyvenimo ilgesys, neišsipildymas, kuris man taip patinka kine.

Be jokios abejonės ši juosta verta aukštų įvertinimų, pamąstymų ir suklusimo. Džiaugiuosi, kad į mano gerų filmų taupyklę įkrito dar viena puiki juosta.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.0

Filmas: "Deivido Geilo paslaptis" / "The Life of David Gale"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Deivido Geilo paslaptis“ (The Life of David Gale) (2003 m.) yra, mano akimis, vidutiniškai gera juosta apie dar vieną bylą, kuri įkvepia JAV kino pramonės kūrėjus, nes tikri faktai pritraukia žiūrovus į kino sales, juolab, kad byla buvo labai paplitusi po valstybes kaip pagrindinis diskusijų objektas, panašiai kaip pas mus Kedžio byla. Pagrindinis filmo objektas yra ne aktoriai, ne pati istorija, nors ir ji svarbi, kiek svarbu yra pačių žiūrovų paklausti – ar teisingas yra mirties bausmės naudojimas? Apie mirties bausmes ir elektros kėdes yra sukurtas ne vienas filmas, pvz.: „Avinėlių tylėjimas“ (1991) „Mirtininkas eina“ (1995), „Žalioji mylia“ (1999), „Monstras“ (2005) ir t.t.

Man asmeniškai ši juosta nepasirodė kažkuo labai patraukli ir ypatinga, nors joje yra visi neblogo amerikietiško filmo komponentai – aktorių kolektyvas (Kavin Spacey, Kate Winslet, Laura Linney...), pasakojimo medžiaga, užpildymas... Gal tiesiog ši tema aidi pernelyg dažnai kine ir pernelyg dažnai klausiama, ar teisinga yra žudyti žmogų dėl to, kad jis nužudo kažką kitą. Žinau, kad pačioje Lietuvoje yra mirties bausmės šalininkų, tačiau, mano galva, tai tikrai nėra tas stabdis, kuris sustabdytų žmones nuo piktadarysčių. Filmas taip pat gerai surėdytas, iki pat pabaigos lieka šiokia tokia laukimo ir atomazgos atskleidimo intriga ir tai duoda bėgimo takelį žiūrėti filmą iki paskutinio kadro, bet ir vėlgi pasikartosiu, manęs filmas nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad daugeliui vidutiniškų dramų gerbėjų ši juosta turėtų tikrai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 7.6 

Filmas: "Žmogus, kurio nebuvo" / "The Man Who Wasn‘t There"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasan‘t There) (2001 m.). Tai amerikiečių brandi kriminalinė drama, kuri taiko į gan aukštus juostos įvertinimo kriterijus ir įvertinimus. Juodai balta, nespalvota juosta su kriminalinėmis gairėmis pasirodė be galo melancholiška, netgi slegianti pagrindinio personažo charakteriu, kuris iš pradžių atrodo toks lėtas ir susitaikęs su gyvenimu, bet kartu ypatingai spontaniškas, kuris gimsta iš lėtumo.

„Žmogus, kurio nebuvo“ filmas kalba apie nusikaltimą ir bausmę, kaip likimas vienaip ar kitaip suveda sąskaitas su žmonėmis, grįžtamasis karmos ir teisingumo ryšys į žmogų. Nors filmas subtilus, pilnas pačių įvairiausių detalių, retsykiais statiškumo, tačiau neapleidžia jausmas, kad pagrindinis personažas nuolatos dirba savo smegeninėje, toks veikimo principas labai išjaustas ir pasiteisinęs. Pagrindinis aktorius Billy Bob Thorton‘as taip taikliai smūgiuoja į emocinius vartus, kad belieka tik mėgautis retrospektyvinių spalvų gamoje čia pats atsiveriančiais plačiais psichologiniais vartais. Jeigu jums patiko Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kur įvykiai nuolatos grindžiami plačiais psichologiniais apmąstymais, tai šis filmas yra būtent tai, ko jums reikia ir laukėte.

Filme šmėkšteli ir puikioji Scarlett Johansson, kuri dar tada jaunutė suvaidina moksleivę pianistę, paguoda vidutinio amžiaus vyrui, kuris vėl mintimis grįžta į jaunas dienas ir apmąsto ir permąsto savo nugyventus metus ir bando rasti paaiškinimą, kodėl jis ir jo santykis su gyvenimu yra toks skaudus ir tuščias. Melancholiško filmo apsuptyje gimsta žiaurumas, kuris kaip antitezė iškapsto naujas charakterio spalvas.

Gan stipri juosta, kuri patiks daugeliui, nors man asmeniškai ji pasirodė tik stipri, tačiau nesutraiškė taip, kaip galbūt norėjosi ir tokėjausi. Brolių Coen‘ų, kurie sukūrė tokius hitus kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Didysis Lebovskis“ šįkart vėl žaidžia naujomis formomis, spalvomis ir kuria tikrai tikro kino vardo užsitarnavusį kiną. Verta vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.6

Filmas: "Aviatorius" / "The Aviator"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aviatorius“ (The Aviator) (2004 m.), kuris prieš dešimtmetį nuskambėjo per pasaulį ir sulaukė puikių tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinimų, buvo gausiai apdovanotas. Bene vienas ryškiausių apdovanojimų Cate Blanchett karjeroje – „Oskaras“ už antraplanį vaidmenį. Puikioji aktorė sukuria išties įsimintiną vaidmenį – kaprizingą, vėjavaikišką, vyriškai moteriškai jautrią, bet žaismingą personažą su išskirtine kalbėjimo manierą ir XX amžiaus pirmosios pusės madomis. Ji buvo išties puiki...

Pats filmas, kurio gan ilgai vengiau, pasirodė besąs gan įdomus, nors ko daugiau tikėtis iš išgirto filmo? Kinas yra toks lankstus ir pajėgus vaizduoti tiek esamus ir nesamus dalykus, kad tiesiog nenuostabu, kad vėl grėbiasi istorinių dalykų ir puikiai supynė fikciją su biografiniais faktais. Kinas jau tiek subrendo, kad jau kuris laikas ima ir prabyla pats apie save ir nebijo kurti filmus apie kino kūrėjus. „Aviatorius“, žinoma, yra filmas apie kino perversmą, tačiau didžiausias kertinis akmuo – aviacijos stulbinamas perversmas XX amžiaus pirmojoje pusėje, prie kurio, aišku, prisidėjo tiek Pasauliniai karai, bei „Aviatoriaus“ asmenybė ponas Higsas.

Kaip ir kitos istorinės asmenybės, taip ir „Aviatoriaus“ personažas turi tam tikrų psichikos sutrikimų, kurie išskiria jį iš kitų ir kartu paverčia bebaimiu azartišku genijumi. Kaip ir galima suprasti, šalia tokių ryškių ir ambicingų žmonių kitiems esantiems šalia yra be galo sunku. Nors man kiek keistoka, kad aviatoriaus kūrėjas taip bijo bakterijų, kirmėlių ir nešvaros, lyg vaikystės baimės persekiotų visą jo likusį gyvenimą.

Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Tarptautinė lapų kritimo diena

Alpo medžiai. Taip. Mačiau tai anądien, kai ėjau gatve ir krentančiu lapu gavau per nosį, kad net sustojau atsitokėti. Tuščioje gatvėje medžiai alpo, tyliai visi nepajudinami stovėjo ir kaip susitarę metė lapus. Toks jausmas, kad ne šiaip sau metė, bet alpo, prarasdami savo nugyventus metus. Gražu ir beveik liūdna. Dar vienas ruduo ir dar viena priverstine chemoterapija. Tik dar vienas ruduo ir dar vieni metai. Nuėjau.

Dievo vaidmuo visada įkvėpia

Sveiki visi,

Šiandien viena iš tų „įdomių“ dienų, kai labiausiai įdomus esu aš pats. Tiesą sakant, pats neįdomiausias personažas šiame pasaulyje. Personažas... Net neabejoju, kad visi esame personažai, netgi ir tais atvejais, kada tai net neatrodo ir esame atsidavę grynuoliai, nebijantys tiesos nei melo. Jogai, kazino darbuotojai, benamiai, depresijų suėsti, olimpiniais medaliais apsikarstę sportininkai, Meilutytė, Grybauskaitė, Venckienė ir net koneveiktas Kubilius tėra personažai.

Pats niekada nesijaučiu tikras, visada kažkoks apsimetėlis, visada su kauke ir visada tik personažas. Net nežinau, ką šiandien teks vaidinti, ką improvizuoti... Tai suvokus, einu prie labai liūdnos išvados, kad gyvenimas yra suvaidinamas, o jei jis suvaidinamas, tai nėra šansų jo nevaidinti netgi tada, kai nenori, neįsitenki į stakles, į rėmus, į besisukančią socialinę cirko karuselę su klounais ir liūdnomis marionetėmis.

Taigi, šįryt atsikėliau tik vardan to, kad vėl vaizduočiau esąs Dievas. Dieviškumo personažas visada įkvepia kryžiaus žygiams, o kartais atsikelti ir gyventi teatralizuotą gyvenimą, eiti į parduotuves, nieko ten nepirkti, arba pirkti tai, ko nereikia, suteikia jėgų ištverti rudenį, žmones, kurie šalia vaidina savo personažus, savo vardą ir likimą. Tai kartais nepakeliama. Nepakeliama yra vaidyba, nes ji niekada negali nutrūkti, o jei nutrūksta... Ką gi, tada ir pati mirtis yra inertiškas teatrinis finalas. Ne kitiems. Tau. Aišku, jeigu sumąstai, kad nebetinti suktis it žiurkėnas gyvenimo ratuke, kakoti į granuolių dėžutę, rytais gerti kavą, eiti į darbą, savaitgaliais nusilakti iki žemės graibymo ir taip mėnesiai, metai, dešimtmečiai... Jeigu atsisakau? Gyvenimo ribotumas ir paraštės tokios didelės ir į jas galima pasislėpti tik kartą, tik kartą galima negyvu gulėti ąžuoliniame lakuotame karste arba būti susemtam metalinėje urnoje. Ir tas tik kartą amžinai gąsdina, nes kelio į gyvenimo aikštelę nebėra...

Ak, tiesa, vakar rašiau kažką apie benamius. Vakar ėjau „namo“ ir šalikalėje pamačiau mažą plastikinį maišelį su žmogaus išmatomis. Apėjau. Šįryt eidamas ten to maišelio neberadau, jį kažkas sušlavė su lapais - aukso medalis tiems juodadarbiams, kurie vaidina sunkiai šlavėjus ir valytojus. Atsidusau, bet paėjau 20 metrų ir pamačiau visai naują maišą – „Maximinį“ sočiai prikimšto žmogšūdžio, atsiprašant. Jis buvo išsitėškęs ir visas turinys gerokai pasklidęs Visatos judėjimo kryptimis į šalis lyg kas būtų išmetęs iš 12 aukšto Kruščioviško daugiabučio. Į tuos maišus tuštinasi benamiai, nes ir jie jaučia pareigą neteršti kur papuola miesto, juolab kad tenka visur po to miegoti. Iš tikrųjų skauda matatant tokius aiškius nužmogėjimo faktus. O kiek nedaug tereikia, kad mes patys atsidurtume jų vietoje. Netekti artimųjų, būsto, darbo, sveiko proto, susirieti su antsoliais, o gal viską netekti per didžiulį gaisrą, sulaukti kaltinimų, o gal išžaginimo? Žinoma, kad baisu, baisu vaidinti gyvenimą, kai nežinai, ką teks jame vaidinti rytoj, o kartais sąlygos tokios pasibaisėtinos, kad belieka nutaisyti Anos Kareninos veido miną ir tyliai bei kantriai laukti atvažiuojančio traukinio...

Jūsų Siela

Muzika ir nužmogėjimo faktas

Sveiki visi,

Dar niekad taip nebuvau pajutęs, kad mano gyvenime gali tiek daug reikšti muzika. Ypač tada, kai nutrūksti „nuo grandinės“ ir viskas tampa sujaukta. Muzika tampa kažkokia keista, nebe tokia, kurios, rodos, retsykiais klauseisi neįdėmiai ir prabėgomis, lyg lėktum automobilyje, o šalia vilkstinės vitrinų praskrietų kaip spalvų margumynas.  Šįkart muzika kaip ložė, kaip forumas, kaip prieglobstis, pabėgėlių palapinė tarp dviejų dykumų...

Kasdien matau tris benamius, kurie nuolatos sėdi po vaistinės vitrina ir laukia plastiko indeliuose nuo silkės ir salotų įkrentančių pinigėlių. Dar niekada nedaviau šį rudenį benamiui, bet buvo mintis nupirkti jiems alaus arba batono – nenusprendžiau, kuris iš šių dalykų jiems reikalingesnis. Aišku, koks nors „prie verslumo“ man pasakys, kad alkoholis tik dar labiau gramzdina benamį į liūną, tačiau tik neatsidūrę duobėje tikriausiai nežino, nesusimąsto, kad juk geriama ne iš džiaugsmo, o begalinio skausmo, užmirštant šaltį, benamystę, apgailėtiną savo padėtį ir viską, kas tave nužmogino.Nemanau, kad suteikiant retsykiais vaistų nuo užmaršties, leis dar blogiau pasijusti benamiui, nors... Skauda, kai šalia kulniuoja „ant kablų“ kailiniuota ponia ir nusuką knyslę nuo šio nužmogėjimo fakto ir tuo akivaizdžiai bodėsi. Aišku, man taip pat nemalonu žiūrėti į dvokiantį benamį su išvirtusiomis genitalijomis ir apsišlapinusį po vitrina, sutinusį nuo šalnų ir alkoholio, tačiau, kas juos bepakels? Ir vėl muzika...

Girdžiu ją be jokių kompiuterių, TV, radijo stočių, be mp3, išmaniųjų, prekybos centro kolonėlių, tiesiog chemiškai smegenyse atgimsta garsai nuo klasikos iki roko ir tai padeda ištverti, kai, rodos, nebegali pakelti pasaulio, nužmogėjimo faktų, savo keisto balansavimo ant nužmogėjusios visuomenės. Įsitveri į garsus ir tai, kas už jų, už atlikėjų biografijų, kurie glumina savo tragiškomis mirtimis, pasitraukimais ir nuosmūkiais.

Dabar taip pat girdžiu muziką. Ir ji skaudi, nes mėgstu tik tokią, kuri vienaip ar kitaip apdainuoja nužmogėjimo faktą, o tokių dainų ir muzikos daug, tačiau pasaulyje benamių nemažėja ir nemažėja... Tai irgi stulbina. Liūdnai stulbina.

Jūsų Maištinga Siela

Triušio kapas

Sveiki,

"Šiame veidrodiniame uostamiestyje, kur krantinės kranai laiko virš lagūnos sunkius debesis, tokiame viename aptvare yra gyvas granitinis triušis. Visai kaip Alisoje iš stebuklų šalies, tik šis triušis granitinis, gražiai nušlifuotas ir beveik kaip naminio triušio dydžio - tokį noris visada pavogti ir parsinešti. Jis visada žiūri į dangų ir visai nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar saulė blizginasi. Mėgstu šį triušį. Jis vienintelis, mano akimis, KOL KAS nebijo uosto veidrodžio. Pagalvojau, kad šis triušis niekada neturės mažyčio savo "triušio kapo", kuriame galėtų atsigulti ir pailsėti nuo žiūrėjimo. Pamanykit, tik mažyčio triušio kapelio, į kurį norėtųsi sugrįžti, bet niekada negalės..." Iš mano asmeninių uostamiestinių dienoraščių, žiūrint į miniatiūrinį skulptūrėlių parkelį pro I. Simonaitytės bibliotekos langus.

 

Jūsų Maištinga Siela