Knyga: Liudmila Ulickaja "Sonečka"

Liudmila Ulickaja „Sonečka“. – Vilnius: Kitos knygos, 2005.

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai (visu dešimtmečiu) paėmiau į rankas pirmąją garsios šiuolaikinės rusų rašytojos Liudmolos Ulickojos knygelę Sonečka, kuri pasirodė 2005 m ir už tai turime būti dėkingi leidyklai Kitos knygos. Per tą laiką leidykla Jotema sugebėjo išversti ir išleisti bene svarbiausius šios rašytojos kūrinius. Nežinau, kaip Lietuvos skaitytojai priėmė rašytojos kūrinius (recenzijų būta palankių), tačiau įtariu, kad daugelis visgi L. Ulickajos nėra nė girdėjęs. Turiu ir aš keletą pažįstamų, kurie pralenkia lentynas su šiuolaikinėmis rusų pavardėmis ir nė iš tolo nežiūri į tą pusę. Tiesą sakant, mažai skaitau šiuolaikinę rusų grožinę literatūrą, tačiau tai, ką radau Sonečkoje, mane privertė šiek tiek atsigręžti.

Knyga mėtėsi už vieną eurą nukainuotų knygų dėžėje vienoje vidutinio dydžio prekybos centre – šast! – ir įkrito į mano pirkinių krepšelį. Apskritai kažkada norėjau perskaityti Donaldo Kajoko išverstą kur kas storesnį ir solidesnį L. Ulickajos romaną nelabai patogiu pavadinimu Danielis Steinas, vertėjas, tačiau kažkaip stebuklingai išvengiau šio pirkinio ir dabar kiek gailiuosi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Apysaka Sonečka, su kuria rašytoja debiutavo Rusijoje 1993 metais, beregint sulaukė didelio pasisekimo, nors pirmiausia knyga (kas itin keista) buvo išversta ir pasirodžiusi Prancūzijoje, kur sulaukė irgi gerų recenzijų. Daug dalykų L. Ulickajos gyvenime neišsipildė dėl to, kad ji gyveno Sovietų Sąjungos rėžime. Literatūrinė karjera prasidėjo rašytojai jau perkopus 50 m.

Iš tikrųjų mane labai nustebino, kad paėmus į rankas visas lietuviškai išverstas L. Ulickajos knygas, ji anotacijose pristatoma kaip mega literatūrinė rusų žvaigždė – žodžiu, autorė ne formatas, bet ją skaito ir žino visi, kas nebijo nusitepti rankų knygomis. Ir kiekviena knyga vis tai akcentuoja kaip nemirtingą postulatą – tai irgi viena iš priežasčių, kodėl knyga atsidūrė pirkinių krepšelyje. 

Grįžtant prie apysakos Sonečka, galiu pasakyti, kad knygelę taip greitai perskaičiau, kad net nespėjau aiktelėti (gerąja to žodžio prasme), bet pati istorija praplaukė tokiu tempu, lyg būčiau perskaitęs didžiulius Lev Tolstoj romanų tomus. Kartais per siauresnį žanrą galima papasakoti kur kas daugiau, nei mes įpratę manyti. Sonečka iš esmės paneigia visus šiuolaikinės literatūros kanonus – padriką pasakojimą, sąmonės srautą, chronologijos nebūvimą, charakterių trūkumą, problemos iškėlimą aukščiau žmogaus ir t. t. Apysaka tęsia ne tik rusų, bet ir sakyčiau, ir viso pasaulio literatūros tradiciją – laikytis už stipraus naratyvo, kitaip sakant, ryškaus epinio pasakojimo ir susitelkti į pačius žmones, jų santykius, atliepimą į tam tikras problemas, iškilusias gyvenimo kelyje.

 Rašytoja Liudmila Ulickaja.

Sonečka pasižymi lėtu pasakotojo žodžio tėkme, bet kartu įvykiai dėstomi iš esmė lyg pokalbyje prie kavos ar brendžio, vartant kokį nors seną šeimos albumą ir aptariant esmingus žmogaus gyvenimo įvykius: susipažinimą, įsimylėjimą, vedybas, darbus, vaikus, ligas, krizes, senatvę ir net mirtį. Sonečka išties „šeimyniška“ šeimos saga „patalpinta“ į apysakos formatą, kas gal kiek keistoka, lyginant šį pasakojimą su XIX a. parašytomis šeimos sagomis. Visgi tiek formatas, tiek tradicinės prozos pasakojimo pobūdis suteikia puikaus pasimėgavimo kūriniu. Knygą, kaip bebūtų keista, pavadinčiau moteriškos energetikos kūryniu ir ne tik todėl, kad jų centre labiau aprašomos moterys t. y. Sonečka, jos dukra Tania ir šeimos globotinė Jasia, bet ir dėl ryškaus moteriško žodžių ir prasmių sąrangos: „Sonečka nubusdavo švintant nuo pirmo vos vos girdimo mergaitės niurgztelėjimo, priglausdavo ją prie pilvo, nugara jausdama šiltą vyro artumą. Neatmerkdama akių prasegdavo palaidinę, ištraukdavo per naktį sustangrėjusią krūtį, dukart spusteldavo spenelį, ir dvi ilgos srovelės krisdavo ant gėlėto skudurėlio, kuriuo ji nušluostydavo spenelį. Mergaitė pradėdavo muistytis, raukyti lūputes, čepsėti ir gaudydavo spenį kaip maža žuvytė didžiulį masalą. Pieno buvo daug, jis bėgo lengvai, ir maitinimas, švelniai baksnojant speneliu, judinant krūtį, nestiprūs bedančių dantenų sukandimai teikė Soniai malonumą, kurį nepaaiškinamu būdu jausdavo vyras, visada pabusdavęs šį ankstyvą rytinės prieblandos metą. Apkabindavo plačią jos nugarą, pavydulingai priglausdavo prie savęs, ir ji apmirdavo nuo šios dvigubai nepakeliamos laimės naštos“. (p. 37–38)

Visažinis pasakotojas taip nutolęs ir taip kartu arti knygos veikėjų, kad sudaro pasakos įspūdį, o žodžių tekstūra tokia energetiškai intymi, rafinuota, nors daugelyje apysakos vietų aprašomi formalūs buitiniai niuansai, bet ne šie niuansai apysakoje svarbiausia, o tai, kaip toje aplinkoje, kasdienybėje jaučiasi ir kaip apskritai pasaulį priima veikėjai. Žodžių energetiką, sakyčiau, labai vykusiai perteikė vertėjas Rimantas Viedrynaitis, surasdamas kai kada intuityvius aliteracinius ir asonansius skambėjimus, pvz, iš mano pateiktos citatos: pavydulingai priglausdavo, prasegdavo palaidinę, sustangrėjusią krūtį, raukyti lūpytes, maža žuvytė didžiulį masalą... Puikus vertimas tiek skambesiu, tiek perteikta L. Ulickajos moteriška teksto energetika bei nenublukusios prasmės.

Veikėjai taip pat nėra tik paprasti nuobodūs tradicinių kostiumų nešiotojai, nors jų charakteris ir švelnus ir nuolankus. Kalbant apie Sonią ir jos vyrą – čia ryškūs, nehiperbolizuoti pokario laikotarpio tendencijos, Sovietų Sąjungos politiką ir t. t., bet ji nėra ta terpė, kurią rašytoja imtųsi kritikuoti ar kaip kitaip neigiamai ryškinti. Kur kas mane labiau nustebino Sonios dukters Tanios meilė bendraklasei lenkaitei Jasiai. Vis svarsčiau, ar autorė tiesiog norėjo parodyti, kad Tania, paveldėjusi iš motinos aukštą ūgį, taikosi į Jasią kaip į autoritetą ir ją įsimyli kaip pirmos jaunystės stabą, ar iš tikrųjų ji turi homoerotinių polinkių? Bet ne tai šioje apysakoje svarbiausia, o svarbiausia, kad pasaulis toliau sukasi, nesvarbu, kokie sukrėtimai, skyrybos ar dramos įsisuktų į Sonečkos gyvenimą, viskas kada nors praeina ir žmonės gyvena toliau, palaidoję savo asmenines istorijas atmintyje, fotografijų albumuose... 

Maža knygelė talpinanti gerą istoriją, kurią „paragavusi“ norisi dar artimiau pažinti Liudmilos Ulickajos kūrybą, todėl įtariu, kad ateityje dar užgriebsiu jos kokią storesnę knygą ir pažiūrėsiu, kaip ji išplėtoja pasakojimą romano žanro plotmėje. Na, o kol kas susipažinimas su Sonečka buvo visai netikėtas ir labai malonus.

Jūsų Maištinga Siela