Knyga: Andrew Davidson "Chimera"

Andrew Davidson „Chimera“. – Vilnius: Tyto Alba, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Mistinės istorijos apie persikūnijimus ir praėjusius gyvenimus paskutiniu metu rašytojai ypač mėgsta ir tokių kūrinių sukuriama daugybė, daugelis iš jų verti dėmesio visais literatūros vertinimo aspektais. Apie kanadiečių rašytojo Andrew Davidson romaną Chimera galima sakyti tą patį, tik čia svarbūs ne patys įsikūnijimai ir budizmo religiją atliepiantys niuansai, bet amžino gyvenimo tąsa, kurią įprasmina meilė, yra vienintelis gyvastingumo šaltinis – taigi visų didžiųjų pasaulio religijų pamatas.

Chimera išties vilioja savo mistiniais daugiasluoksniais pasakojimas. Autorius sukūrė romaną, kuris užima tarpinę poziciją tarp populiariosios ir intelektualiosios literatūros, panašiai kaip ir ispanų rašytoja Carlos Ruiz Zafon Vėjo šešėlis, taip ir šis kūrinys traukia savo nenuilstama intriga, kuri nebūtinai turi būti, kaip detektyvuose įprasta, išaiškinama. Daugelis romaną lygina su Umberto Eco Rožės vardas ir tam tikrai yra pagrindo. Visų pirma meninė idėja – daugybė aliuzijų ir nuorodų į Viduramžių kultūrą ir mąstymo klišes, tačiau priešingai nei U. Eco, A. Davidson nerekonstruoja Viduramžių personažų mąstysenos, o tik remdamasis faktais ją stilizuoja, todėl iš dalies knyga praranda istorinio romano gilumą, kokį buvo pasiekęs U. Eco, be to, knygoje esama ir šiuolaikinio gyvenimo siužetinių linijų. Apskritai galima diskutuoti, ar romanas gali būti įvardijamas kaip istorinis, veikiau tai knyga apie mitus ir mitų (per)kūrimą. Kodėl taip sakau?

Visų pirma knygos pagrindą sudaro pagrindinė siužeto linija apie cinišką vyruką (pono aktorių), kuris patenka į avariją ir smarkiai apdegęs per atsitiktinumą išlieka gyvas. Jis atsiduria ligoninėje, per veną siurbčioja morfiną ir pradeda galvoti apie savižudybę, kol jo gyvenime neatsiranda paslaptingoji skulptorė Mariana Engel – chimerų meistrė, pasakojanti apie savo ir nelaimingojo porno aktoriaus meilės istoriją XIV amžiaus pradžioje Vokietijoje. Iš esmės knygos fabula primena Tūkstanti ir viena naktis pasakojimą. Skulptorė tik po truputį nelaimėliui atverčia kortas ir kartu savo pasakojimais gydo veikėjo suicidinius planus. Galiausiai ji parsiveža jį į namus, bet pati pradeda save alinti dirbtuvėse ir tarsi perimdama veikėjo ketinimus, pati pasiaukoja, grąžindama „senas skolas“. Žodžiu, istorija gal ir nėra įtikinama, tačiau tai tik pirmasis autoriaus paklotas pamatas, tikrasis žavesys atsiveria Marianos pasakojimuose apie Viduramžius. Autorius neapsiriboja vien šiuo laikotarpiu ir įterpia dar keletą šalutinių istorijų iš senovės Japonijos ir Islandijos, karalienės Viktorijos laikų t. y. kuria tarsi legendomis paremtais pasakojimais, todėl knyga netolygi ir skaitytojus nuneša į neįtikėtinus laikus, toks „sluoksniuotas pasakojimo biskvitas“, manding, iš dalies primena D. Mitchell‘o Debesų atlasą. Žinoma, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais, kapstėsi po mitologiją, laikmečio ir epochos mąstysenas ir tai knygoje kuo puikiausiai panaudota.

Rašytojas Andrew Davidson per šį laiką yra išleidęs tik vieną romaną „Chimera“. Jis baigė anglų literatūros bakalaurą Kolumbijos universitete ir kurį laiką dirbo Japonijoje mokytoju.

 

Knygos daugiasluoksniškumas siužeto atžvilgiu taip pat nesibaigia, stebina pagrindinio herojaus dvasiniai pokyčiai ir galvosena. Knygos pradžioje nemažai cinizmo, kuris kyla iš porno aktoriaus gyvenimo būdo, jo nerūpestingos vaikystės, kuri taip pat apybraižomis primenama, tačiau viskam lemta pasikeisti. Keistai šaltas atrodo svyravimas dėl Marianos, nes didžiąją knygos dalį jis laiko ją šizofrenike, bet taip ir neaišku, kur ta takoskyra, kai jis patiki, jog skulptorės istorijos tikros. Ir, kažin, ar apskritai kada patiki, net ir knygos pabaigoje, prisikapstęs prie nenuginčijamų faktų. Kaip ir būdinga Viduramžių tekstams, taip ir šioje knygoje autorius naudoja daugybę simbolių, metaforų, aliuzijų į bendrakultūrinius klodus, tiek žongliruoja tarp skirtingų knygos siužetinių linijų, pvz., strėlės antgalis, ugnies simbolika ir kt. Visi aplink minimi daiktai atsikartoja mažesnėse istorijose, netgi ta pati reabilitacijos vadovė japonė Sujuri taip pat tampa neatsitiktinė, ji tarsi raktas į Marianos pasakojimą apie Japonijoje išskirtus mylimuosius. Daug detalių ir personažų turi tarsi veidrodinį atspindį kituose pasakojimuose, nuo to istorija tampa tik sodresnė ir labiau intriguojanti ir tai, žinoma, yra bene įdomiausia ir stipriausia šio romano meninė dalis.

Knygoje tiek daug įvairių sferinių skirtybių, kad net stebina, kaip autorius sau leidžia aprašyti maisto produktus taip detaliai ir su pasimėgavimu, lyg pats jį valgytų. Arba visa medicininė ligonio charakteristika ir gydymo procesai, kurie užima nemažą dalį pasakojimo, bet nė kiek nevargina – žingeidų skaitytoją netgi pamalonina.

Knyga turėtų patikti daugeliui, ypač tiems, kurie mėgsta mistinius pasakojimus. Žinoma, didžiausias kūrinio teikiamas malonumas yra skaitytojui teikiantis pasitenkinimas atpažinti paraleles ir aliuzijas, todėl derėtų prieš skaitant žinoti nors šį bei tą apie Viduramžių literatūrą. Kalbant apie knygos stilių ir Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimą, būtų galima pasakyti, kad pati knyga nėra sudėtinga žodžio sodrumo atžvilgiu. Stilius primena populiariosios literatūros lektūrą – trumpi „greito vartojimo“ sakiniai nė iš tolo neprimena žodžio architekto Marcel Prout kūrybos. Autorius vengė manieringumo, vertėja, sakyčiau, tai atliepė ir taip pat nesistengė išradinėdama naujo dviračio, nors norėtųsi tam tikrų išnašų, kurios paliudytų, kokiais dalykais remiasi autorius, pvz., ar Engeltalis iš tikrųjų egzistavęs miestas? Ne kiekvienas gi skaito atsidaręs „Google“ naršyklę, bet iš kitos pusės, kas kliudo skaitytojui daugiau apie viską pasidomėti, gal ir nereikia visko sukramtyto pateikti? Taigi autorius sureikšmino ne žodyną, bet tai, kaip pasakojama istorija ir kaip dėliojamos prasmės. Abejojimas pačia istorija tampa taip pat įspūdį stiprinančiu elementu, tačiau, kas yra skaitęs daug geros klasikinės literatūros, knygoje gali kažko lyg ir pasigesti, nes kartais porno aktoriaus cinizmas atrodo išties „pritemtas“ ir pernelyg dirbtinis konstruktas tiems metaforų, simbolių lobiams, kurie tyko už kito puslapio.

Visgi tai nėra geriausia knyga, kurią skaičiau šiemet, bet nenusimenu, kadangi joje tikrai yra daug gerų dalykų, kurie teikia geram ir įgudusiam skaitytojui malonumo.

Jūsų Maištinga Siela