Miestai, kurių nenugyvensime šiame gyvenime

Sveiki,

Neseniai buvau svetimos šalies sostinėje. Stokholmas. Pirmą sykį. Keistas jausmas toje „Šiaurės Venecijoje“. Išgyvenau vieną keistą baimę, kuriai neturiu sugalvojęs pavadinimo, bet gal fobijų meistrai sugalvos. Tada, stovėdamas ant skardžio, kur senamiesčio ir naujamiesčio salas laiko susikabinę seni tiltai ir pirmyn kateriais plaukia nepažįstami žmonės, pagalvojau: Dieve, koks gražus šis miestas ir aš esu jame ir manęs nėra. Jis išties toks gražus ir aš jo nespėsiu nei pažinti, nei išvaikščioti, nespėsiu jame nugyventi nei rudens, nei pavasario... 

Ir kas baisiausia – pasaulyje tiek daug miestų su savo istorijomis ir vaiduokliais (Stambulas, Barselona, Peterburgas, Buenos Aires, Tokijas, Praha...) ir aš jų nenugyvensiu ir jie manęs nepatirs ir aš jų niekada nepatirsiu kaip žmogus, visai ne kaip turistas, ne dokumentinių filmų žiūrėtojas, nenugirdęs faktų iš gido, ne iš lankstinuko. Miestų, įaugusių į Žemę, nepajudinamų, nenunešamų ir neperduodamų jokiais kitais būdais. Ir dėl to liūdna. Kažkaip... Kad tik kiekvienam iš tų nuostabių miestų mums galbūt per visą gyvenimą skirtas tik vienas.

Pagalvosite: maža čia ko – tik dar vienas miestas, dar vienas įsimylėjimas, prisirišimas ir nieko daugiau. Galbūt Jūs ir teisūs, o mano liūdesys šįkart suklydo ir mane dėl to apgavo.

Jūsų Maištinga Siela