Sveiki, skaitytojai,
Su graikų režisieriumi
Yorgos Lanthimos jau teko susidurti tikriausiai daugeliui užkietėjusių
kinomaniakų, kurie nepraleidžia pažiūrėti keistų filmų ir tikriausiai puikiai
prisimena jo „Iltinis dantis“ (2009). Šįkart režisierius pristato naujausią
savo darbą su anglakalbiais žymiais aktoriais pavadinimu „Omaras“ (angl. The Lobster)
(2015), kuris pristatomas „Kino pavasaris“ 2016 metų programoje.
Ko galima tikėtis iš
režisieriaus, kuris pastatė „Iltinį dantį“? Tik to paties, o gal net dar
geriau. Režisierius unikalus, jam rūpi išlenkti visuomenės ydas, netgi
sakyčiau, fundamentalias vertybes, kaip šeima, meilė, atsidavimas ir paversti
jas kažin kokiomis sunkiai nusakomomis ydomis, sukuriant ribines kontekstines
situacijas, o kalbant apie „Omarą“, netgi visai kitą realybę, o dar tiksliau –
standartizuotą ateitį. Omaras – tai gyvūnas, kurį pasirenka žmonos netekęs
vyriškis, kuris atvyksta į viešbutį, kur yra priverstas žaisti išlikimo
žaidimą, ieškodamos sau gyvenimo partnerės. Situacijos tokios grotestiškos ir
absurdiškos tik iš pradžių, o jų prasmė visai kitokia. Su žmonėmis elgiamasi
kaip su gyvūnais, jie pagal fizinius trūkumus vienas su kitu tapatinasi
(trumparegystė, kraujuojanti nosis, šlubavimas ir t.t.) ieškosi sau poros,
tarsi gyvūnai tarp gyvūnų daugintųsi tik su savo rūšies poromis. Žodžiu, ištisa
absurdiška apversta parabolė, pro kurią „šviečiasi“ jau šio režisieriaus
mėgstama tema – išryškinti šiaip jau neginčytinų vertybių ydingas puses.
Kas šokiruotina? Pasirinkta
pasakojimo forma, jos simboliai ir metaforos. Lyg ir absurdiška, lyg ir ryškus
groteskas, tačiau filmas žiūrisi rimtai, nes veikėjus kamuoja rimtos problemos
ir jie į gyvenimą žiūri rimtai. Kas nutikę pasaulyje, kad jie priversti dėl
vienatvės virsti gyvūnais? Nežinia, bet tai ir nereikia žinoti, nes svarbiausia
vienatvė, kuri šiaip jau realybėje yra kiekvieno individo reikalas, staiga
tampa visuotiniu nusikalstomu reiškiniu, todėl žmonės kone priverstinai
verčiami susiporuoti, kad tos vienatvės nebūtų. Režisieriui svarbus ir
socialinės kritikos aspektas, kiek valstybė ir kiti gali kištis į asmeninį
žmogaus gyvenimą, kiek gali jį valdyti įstatymais, kraipydami, kaip jiems
patogu, jo jausmus ir dvasinį gyvenimą? Išties filmas itin jautrus, už simbolių
slypi įvairiausių prasmių, o tie simboliai, pasirinkta žaismė ir yra šio filmo
cinkelis, kuris ir stebina, ir purto, ir liepia paneigti, tačiau nenuginčysi
fakto, kad filmą dėl to emocinio chaoso įdomu žiūrėti. Režisierius moka
provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju ir nenustebsiu, kad
greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių
Michel Gondry („Gėlėti sapnai“, „Jausmų galia“, „Miego mokslas“ ir kt.).
Kalbant apie kino
aktorius, jie puikūs, puikūs jie dar ir dėl to, kad puikiai žinomi, todėl
žinant, kokiuose filmuose jie pasirodę, šio filmo kontekste atrodo dar įdomesni
ir universalesni. Pagrindinį vaidmenį sukuria Colin Farrell, kuris užsiauginęs
pilvą, visiškai nebepanašus į tą Ciloną, kurį pažįsta pasaulis, tačiau sensta
net aktoriai, šis vaidmuo atrodo išskirtinis ir unikalus. Rachel Weisz –
žiūrėčiau, kad ir ką ji besuvaidintų. Prancūzų briliantas Lea Seydoux – ką gi,
žiūrėčiau ne tik į R. Weisz, bet ir į ją. Britų aktorius Bem Wishaw – senas žinomas
vilkas dar nuo „Kvepalai: vieno žudiko istorija“ laikų, puikus aktorius.
Režisieriui pavyko suburti išties puikų aktorių pulką, pelnyti kino
festivaliuose apdovanojimų, o Kanų kino festivalyje pelnė net žiūri prizą. Ar
bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai
šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:
81/100
IMDb: 7.2
Kino pavasaris: ČIA
Jūsų Maištinga Siela
seniai jau maciau didesne nesamone...
AtsakytiPanaikinti