Knyga: Marguerite Yourcenar "Rytietiškos novelės"

Marguerite Yourcenar. „Rytietiškos novelės“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų rašytojos Marguerite Yourcenar (1903–1987) knyga Rytietiškos novelės buvo netikėtas atradimo džiaugsmas. Stilingas ir minimalistinis knygos viršelis, kuris itin man patiko, kad net vien dėl jo norisi šią knygelę turėti savo namų bibliotekos lentynoje. Iš tikrųjų M. Yourcenar tikriausiai taip niekada nebūtų atėjusi iki mano skaitytinų knygų, jeigu ne viename interviu Kristinos Sabaliauskaitės prasitarimas apie naujus literatūrinius atradimus.

Rytietiškos noveles autorė parašė gana jauna, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau jos redaguotos ne kartą ir pasirodė kaip rinkinys tik devintajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, kiek keistoka, kad prancūzė rašytų apie Rytus, nebent ji pati būtų gyvenusi Rytuose. Pasirodo, M. Yourcenar buvo tikra keliautoja, intelektuali keliautoja. Turėjusi gerą išsilavinimą, iš knygų pažinusi Antikos kultūrą ir platųjį pasaulį, daugelį įvairių šalių mitus ir legendas, ji perrėmė istorijų pagrindus ir su dideliu kūrybiškumo užtaisu pertransformavo savaip. Autorė neslėpė savo homoseksualumo ir ilgą gyvenimą nugyveno su savo partnere, todėl ir jos kūryboje svarbi prigimties tema, tik Rytietiškose novelėse jos perteiktos potekstėmis, būdingomis apskritai rytų pasakojamajai tautosakai. 

Kalbant apie Rytus, mes dažniausiai įsivaizduojame maždaug tai, kas prasideda už Kaukazo t. y. arabiškos šalys ir tyrai bei kalnai iki pat Japonijos. Novelėse daug europietiškos kultūros, nes rinkinyje daug perfrazuota Balkanų bei apskritai slavų folklorinės kultūros kūrinių. Viena iš tokių novelių Mirties pienas, kuri pasakoja apie tris brolius ir vieno iš jų užmūrytą žmoną, kurios krūtis paliko išorėje, kad galėtų maitinti savo kūdikį. Apie besąlygiškai paklūstančią moterį patriarchalinėje visuomenėje, kur vyras paaukoja žmoną kaip vištos galvą ant kaladės. Kartu tai yra pasakojimas ir apie motinos bei vaiko ryšį, kai vieni įsipareigojimai yra gyvybei, o kiti įstatymams: „Paskui ir vyzdžiai skydo, virto tuščiomis akiduobėmis, kurių dugne šmėkščiojo Mirtis, tačiau jauna krūtinė liko tokia pat kaip anksčiau ir dvejus metus ryto aušroj, vidurdienį ir vakaro žaroj iš spenelių tekėjo stebuklingas pienas, kol galiausiai nujunkęs kūdikis nusisuko nuo krūtinės“ (p. 39).

Štai pirmoji novelė Kaip išsigelbėjo Vangas Fo apskritai būdingas kiniškas ir japoniškas atsidavimas, kur mokytoju pasikliaujama taip besąlygiškai, kad veikėjai tampa kone budistiškai preciziškai disciplinuoti, nepaisantys jokių kitų aplinkybių. Ši novelė – viena įspūdingiausių, ji turi nepaprastai gražių ir neįtikėtinų pasakojimo prasmių, susijusių meno ir tikrovės santykiais – tapytojo paveikslas su vandeniu leidžia herojams išsigelbėti ir išplaukti nuo tuoj įvyksiančios egzekucijos. Magiška, paprasta, bet genialu.

 Rašytoja Marguerite Yourcenar.

Ten kur rytai, ten ir daug pralieto kraujo, kažin kokios estetiškos ritualinės kančios, tai Rytietiškose novelėse taip pat esama: „Staiga Markas atsisėdo, dešine ranka išsitraukė iš kairiosios rankos vinį, stvėrė našlę už rudų plaukų ir pervėrė jai gerklę; paskui, kaire ranka išlupęs vinį iš dešiniosios, perdūrė jai kaktą, o abu akmeninius smaigalius, ištrauktus iš pėdų, suvarė į akis“ (p. 27). Kadangi ir mūsų tautosakoje esama smurto, taip ir Rytų kultūros pasakojimuose. Apskritai novelių veikėjai dažnai ujami, jie kovoja su prigimtimi, skirtingais įsitikinimais, suformuotais nerašytais įstatymais, todėl neretai atrodo, kad veikėjai būtinai turi kažką įrodyti, nes be to, jie pasidarytų paprasčiausiai nebeįdomūs ir nykūs.

Kita šio rinkinio stipri pusė – meninis teksto klodas. Nepaprastai tapybiška kalba, kur šitiek daug nuostabių ir lyg jau šiuolaikinei literatūrai nykstančių būdvardžių vartojimas. Čia tikriausiai reiktų padėkoti ir vertėjui Linui Rybeliui. Atrodytų, tokia kalba preciziškai manieringa, tačiau Rytietiškose novelėse to nėra, nėra net nuobodu, priešingai – žodžiai kaip stikliniai kalėdinės eglutės papuošalai, tokie gražūs ir trapūs, kad galima nusistebėti, kokia „skani“ ir graži gali būti pati kalba. Gausybė palyginimų, simbolių, spalvų ir metaforų – ištisa poetinės kalbos puokštė, būdinga visoms dešimt knygos novelių: „Anglys žioravo, paskui užgeso ir pajuodo kaip nuvytusios raudonos rožės. Ugnis išdegino ant Marko krūtinės platų apanglėjusį žiedą, panašų į šokančių laumių ištryptus ratus žolėje, bet vaikinas nesudejavo ir nė viena jo blakstiena nesuvirpėjo“ (p. 25). 

Magiško realizmo vaizdiniai, ateinantys iš įvairių tautų tautosakos savaime didina rinkinio meninę vertę. Jeigu pasiilgote geros literatūros, kur būtų pasiekta meninė harmonija, kur gražūs žodžiai, stiprus naratyvas, kur meninis vaizdinys pateikia daugiareikšmes prasmes, tada prašom – M. Yourcenar yra nuostabi rašytoja, kad jau pradėjau nekantrauti, kada vėl galėsiu ką nors paskaityti iš šios autorės knygų.

Jūsų Maištinga Siela