2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"



Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 49/50
IMDb: 7.0


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą