Jaume Cabre.
„Prisipažįstu“ – Vilnius: Alma littera, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Retais atvejais galima
perskaičius knygą paploti ir pagirti. Dar rečiau, kada norisi tą knygą saugoti
ir šaukti visam pasauliui apie jos įdomumą, bandyti trumpai įvardyti jos privalumą.
Viena iš tokių, žinoma, yra katalonų rašytojo Jaume Cabre didžiulis romanas Prisipažįstu (ispan. Yo Confesso), kurią į lietuvių kalbą
išvertė Valdas V. Petrauskas, o išleido Alma
littera. Išties knygą pirmą kartą išvydau rudens viduryje viename knygyne
ir iškart patraukė dėmesį puikiai pačią knygą atliepiantis viršelis. Dar nė
neatsivertus atgalinės knygos dalies, energetiškai buvo galima knygą pajausti,
jeigu tai išvis įmanoma: knyga tuokart surado mane, o aš ją. Vėliau įvairios
recenzijos, komentarai, topai tik patvirtino, kad knyga išties neeilinė, nors
ją ir išleido komercinė leidykla, tik retkarčiais nušvintanti vienu kitu išties
puikiu kūriniu.
Kad knyga vertinga,
niekas tikriausiai nesiginčys. Romanas Prisipažįstu
beveik 800 puslapių storio epas, kuris pasakoja Adriano Ardevolio gyvenimą nuo
mažumės iki jo mirties su daugybe istorinių inkliuzų, netikėtai paradoksalių
šalutinių siužetų, kurių veiksmas nusidriekia net iki gūdžių viduramžių, kol
galiausiai (nors įgudusiam skaitytojui aišku nuo pat pradžių) visose
paralelinėse tikrovėse-pasakojimo linijose randasi vienas ir tas pats Adrianas.
Rašytojui kažkaip pavyko išvengti fantastinių reinkarnacijos vaizdavimo būdų ir
užteko pasitelkti vien nuojautas, ryškias aliuzijas, atsikartojančius įvykių
niuansus. Jeigu pagal Prisipažįstu
būtų pastatytas vaidybinis filmas, tai tikriausiai jis būtų kažkuo panašus į
David Mitchell‘o romano Debesų atlasas
ekranizavimą, tik be ateities įžvalgų ir fantastinių motyvų.
Daugiasluoksnis pasakojimas
ir dėmesys intelektualiai aplinkai tampa stipriausia šios knygos idėjine jėga. Tiems
skaitytojams, kuriems patinka ilgi nenuobodūs, bet priešingai – provokuojantys,
grakščios idėjinės architektūros konstruojami pasakojimai kaip L. Tolstojaus Karas ir taika, F. Dostojevskio Idiotas, Nusikaltimas ir bausmė, M.
Proust Prarasto laiko beieškant ar
netgi egzotiškojo Salman Rushdie romanai, manau, šis tvirtai suręstas
pasakojimas turėtų greitai atsidurti Jūsų namų bibliotekoje. J. Cabre išlaiko
tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į
paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą,
kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius,
pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo
laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame
šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris
tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.
Muzika viena ryškiausių
meno šakų šioje knygoje, kurios kruopščiai mokosi vunderkindiškų savybių
turintis mažasis poliglotas Adrianas, mokantis per dešimtį skirtingų kalbų. Knygos
pradžia smarkiai paveiki, joje atsiskleidžia uždari ir tik nuo tėvų valios
priklausomas vaikų auklėjimas XX amžiaus pirmoje pusėje. Tėvo ir motinos auklėjimo
politika, Adriano užimtumas kartais toks aštrus ir įtemtas, kad negalima
atsiplėšti nuo knygos, todėl lyginant su gana išsišakojusia knygos pabaiga,
pirmoji romano pusė atrodo kiek stipresnė, vėliau galima pajusti ištęsimo ir
idėjinio „mindžikavimo“. Mažasis Adrianas visą gyvenimą engia muzikos meno ir
trokšta visai ko kito, o štai jo draugas Bernatas, kuris neturi vidinių galių
griežti tobulai smuiku, tampa jo viso gyvenimą neišsipildžiusios motinos
svajonių „trofėjumi“. Kartais skaitytojui gali pasirodyti keista, kad per tiek
dešimtmečių du draugai grumiasi su savo vaikystės demonais: Bernatas trokšta
būti solo ryškus atlikėjas, todėl imasi literatūros, tačiau jo rašymai neturi
vertės, o Adrianas, bėgęs nuo smuiko, imasi kalbų ir kolekcionuoti supirktus
rankraščius. Kartais atrodo, kad draugai vieni kitiems pavydi, Adrianas menkina
savo atviromis nuomonėmis Bernato kūrybą ir sako, kad jis gimęs muzikai, o
Bernatas nesupranta, kodėl Adrianas metė smuiką... Rodos, smuikas, kuris guli
Adriano tėvo seife, pelnytas kriminaliniais būdais iš holokausto krematoriuman
pasiųstų žydų tampa šių konkuruojančių ir liūdnų draugų jungiančiu simboliu.
Rašytojas Jaume Cabrė.
Romanas ne tik apie
draugystę, bet ir meilę, kuri kone sumitinta iki Euridikės ir Dantės Beatričės.
Adrianas taip smarkiai įsimyli žydaitę Sarą Epštein, kad kartais atrodo, jog jis
myli ne pačią moterį, bet būvimą šalia jos ir meilės idėją. Tą sumitinimą
sustiprina keli romano pasakojimo sluoksniai: paties Adriano romano rašoma
versija apie savo gyvenimą ir Bernato kuriama nusavinta versija. Tačiau kad ir
kokia atrodytų šioji meilės linija, kur, bent man, romane atrodė viena
nykiausių pasakojimų gijų, kur kas įdomesnė buvo neregėto talento išvaistymas
pavėjui, kai žmonijai veikėjai galėjo suteikti kur kas daugiau nei suteikė iš
tikrųjų. Kartais personažai atrodo begaliniai melancholikai, sergantys statiška
depresija, trūnijantys laiko būčiai, kaip kad rašytojo G. G. Marquez
personažai. Tačiau kad ir kiek tų aplinkybių ir gijų J. Cabrė besukurtų šiame
epiniame pasakojime, didžiausias idėjinis branduolys – blogio ir atpirkimo, jos
nuplovimo, apsivalymo motyvas, kuris per personažus kartojasi kaip koks
užkratas. Biblijinis krikščioniškos nuodėmės kaip blogio sampratos pagrindas
romane sužvilga įvairiais rakursais, kartais atrodo, kad autorius pamiršo ir
pernelyg nukrypo į siužetus nuo blogio idėjos, bet žiūrėkite, štai jis
pasireiškia kitoje situacijoje visiškai kitaip. Adrianas perima tėvo nuodėmę
dėl kriminalinės praeities, todėl jo mylimoji Sara nuolat jaučiasi
besitraukianti atatupsta: užsidariusi savo kambaryje nuolat piešia viena juoda
anglimi, apmąstydama savo santykį su žydų praeitimi ir atpirkdama savo
praeities klaidas. Kaip išpirkti tai, kas iš pažiūros tau nepriklauso? Tėvo
nuodėmės persekioja Adrianą, tačiau blogis vaikšto iš gyvenimo į gyvenimą ir
konceptualiai žiūrint, per tuos ištisus šimtmečius štampuoja ir atsikartoja
panašiomis paradoksaliomis situacijomis.
Rodos, tuose šimtmečiuose,
jungtų nuojautos, glūdi tie patys nuolat reinkarnacijos principu gimstantys
veikėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nuodėmės atpirkimo idėjos eina per žmones
ir kultūras „ieškodama paguodos“ arba tikslaus suvokėjo, kuris įvardytų, pagal
kokią matricą rutuliojasi žmogaus likimas. Be analogiškų situacijų per šimtus
personažų jungiamuoju simboliu tampa smuikas, padarytas prieš daugel amžių iš
ypatingojo klevo, kuris užaugo miške iš užkasto lavono kišenės, perimdamas į
savo medieną žmogaus griaučių ir likimo sunkumą, taigi ir blogio prigimtį. Vėliau
smuikas keliaudamas per įvairias kartas ir kultūras tampa kaip prakeiksmo estafetės
lazdelė, bet iš esmės ir materialus blogio užkrato simbolis, sujungiantis ir
čia pat išskiriantis ištisas kartas.
Esminio romano
kūrybiškumo kertiniu rodikliu tampa dinamiškai kintanti kalba. Sakinys gali
prasidėti viename laike, kurį pasakoja kuris nors XX amžiaus veikėjas, o
užbaigti geba viduramžių vienuolis. Atrodytų tokia kalba sunkiai sutvarkoma ir
chaotiška, bet rašytojui šįkart pavyko kalbą paversti meninių vaizdų ir istorinių
klodų ekskavatoriumi, kuris išvarpo kompostą taip, kad suprastume, kada joje
lapai supuvo prieš dešimtmetį ir kada prieš šimtmetį. Populiariosios literatūros
skaitytojus toks kalbos kodas gali šiek tiek erzinti, bet manau, netgi ir jiems
įkandama. Milžinišką darbą nuveikė vertėjas Valdas V. Petrauskas, kuriam teko
milžiniškas intelektualinis dirvožemis, katalonų ir ispanų kultūros nuorodų
perpratimą ir perteikimą lietuvių kalba paversti savaime suprantamu dalyku.
Kartais būna, kad giriame vertėjus už tiesiog gerą vertimą, tačiau kai kada
jaučiasi ne vien įdirbis, bet ir kultūrinis „užkulisinis“ darbas.
Dievaži, šioje knygoje nemažai
jautrių epizodų, skaitytojui vėl teks grįžti ir į koncentracijos stovyklas,
išgirsite ir apie Vilnių, apie kalbų genezę, apie muziką, karus, religiją,
istoriją, skaitysite apie daugybę personažų, dalyvausite detektyviniuose
įvykiuose, kurie švelniu nuojautomis grįstu magiško realizmo pagrindu sukurta
kažin kokia pralaidi amžių istorija, kurią kruopščiai aštuonerius metus kūrė J.
Cabrė, bandydamas brėžti istorinę priežasties ir pasekmės paradigminą. Skaitant
ne kartą galima rasti sąsajų su jau mano minėtais rašytojais, su tuo pačiu Vėjo peizažas autoriumi Carlos Ruiz
Zafon, kitais garsiais ispanų rašytojais, bet kažkodėl artimiausias iš viso, ką
esu skaitęs, man pasirodė intelektualusis Umberto Eco. Tačiau tik panašus, nes
Jaume Cabre turi savitą ir unikalią sukurptą pasaulį, kuriame vaikščiojau taip
ilgai, kad ištrūkęs iš šios knygos gniaužtų, pasijutau taip, tarsi būčiau
nugyvenęs atskirą kažkieno kito gyvenimą. Ir kartais atrodo, ne gėda dabar ir
prisipažinti, įdomesnį nei savo paties gyvenimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą