John
Williams. „Stouneris“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Apie John Williams (1922-1994) knygą Stouneris
tikriausiai girdėjo kiekvienas knygų gurmanas, sekantis šiuolaikinės
verstinės literatūros srautą. Stounerį
pavadinti šiuolaikine literatūra tikriausiai būtų rimta faktine klaida, nes šis
amerikiečių romanas pirmą kartą pasirodė 1965 metais ir buvo iš esmės
nepastebėtas ne tik literatūros kritikų, bet ir skaitytojų. Dabar šis romanas,
perleistas 2003 metais, praėjus beveik dešimčiai metų nuo autoriaus mirties,
pakilo iš pelenų ir tapo literatūrine sensacija „iš praeities“. Tiesą sakant,
itin retai nutinka tokie dalykai, kada nepastebėti kūriniai po šitiek metų
šauna savo populiarumu į bestselerių sąrašų viršūnes, tai gal kiek tendencinga,
nes literatūra gręžiasi į praeitį, nualinta naujų formų ir atsinaujinimo
galimybių.
Atsiribojus nuo šio
kūrinio komercinės sėkmės, visgi pabandžiau vertinti knygą be visų
„bestselerinių“ etikečių. Daugeliui šis kūrinys paliko neišdildomą įspūdį,
todėl vis skaitydamas lyg ir bandžiau šį svetimą emocijų pliūpsnį priskirti
savo asmeninėms emocijoms, lyg nevisai pagrįstą pretenziją sau, kaip
skaitytojui, kuris irgi privalo patirti skaitymo orgazmą, nes negi šitiek
rietuvių puikių paskutiniu metu knygų perskaitęs neva negaliu įžvelgti šiame
kūrinyje blyksinčio brilianto? Kartais nereikia bijoti pasakyti, kad knyga per
blanki, kad „nusigyvenusi“ panašių temų ir rašytojų kontekste.
Priešingai nei buvo
galima tikėtis, visgi knyga man patiko, nors ir priminė neseniai skaitytą
Julian Barnes romaną Pabaigos jausmas.
Stouneryje veiksmas vyksta pagal visus klasikinio romano dėsnius: romiai viskas
pradedama pasakoti nuo pagrindinio veikėjo Viljamo Stounerio vaikystės ir
užsibaigia rūškana senatve, aprėpiant visus žmogaus brandos etapus,
atskleidžiant daugybę paralelinių tipinio vyro gyvenimo patirčių – darbas,
karas, meilė, atžalos, senatvė, konkuravimas... Viskas iš esmės lyg tipiniame
romane, kuris be abejo yra sukaltas talentingai.
Veikėjo Stounerio charakteris
– pilnas romios ir mąslios melancholijos, todėl nesunku įsivaizduoti liesą
vyrioką (asociacija su knygos viršeliu), kuris lėtai apmąsto savo veiksmus ir
įsipareigojimus, todėl itin retai leidžia pasireikšti emocijomis. Pasakojimo tonas
atliepia Stounerio charakterio vibracijas ir tai šioje knygoje tampa itin žavu,
suteikia harmonijos įspūdį. Neįtikėtinai romus Stouneris toks atrodo tik iš
pirmo žvilgsnio, tačiau jis turi ir prigesusių ambicijų bei parako kovoti su
dekanu Lomaksu, kuris visomis išgalėmis trokšta atsikratyti teisuoliu
Stouneriu. Kartais neaiškios, bet dėl to tik ir įdomiau, paties veikėjo
moralinės normos. Turint galvoje, kad romanas parašytas dar prieš seksualinę
revoliuciją ir turint galvoje veikėjo nuostatas, kartais atrodo, kad Stouneris
ne toks ir vienpusiškai teigiamas, jis susivilioja pagundomis, per
teisuoliškumą įsivelia į universiteto konfliktus, susiranda daug jaunesnę
meilužę... Galiausiai iš visų „už ir prieš“ susidėlioja gana margas Stounerio
paveikslas, kurį galima apibūdinti kaip vyriškai nugyvento gyvenimo peizažą. Ar
šis egzempliorius literatūroje vis dar įdomus? Be jokios abejonės, šį įspūdį
sutvirtina mano mėgstama vertėja Violeta Tauragienė, pasižyminti geru žodžių
pojūčiu ir mokėjimu perteikti atmosferą, netausodama lietuvių kalbos aruodo.
Rašytojas John Williams.
Ar tai knyga apie vieno
vyro vidinį pasaulį? Galima sakyti taip, ne veltui knygos pavadinimas sutampa
su veikėjo pavarde. Šioje knygoje labiausiai žavi rūškanas niūrumas ir kone
magiškas Stounerio mokėjimas prisitaikyti be didesnės kančios. Jo požiūris į
gyvenimą toks švelnus ir neužaštrintas (nors situacijos pakankamai aštrios), J.
Williamso sukurtas veikėjo būdas kažkaip leidžia kristi liūdnai ir minkštai,
bergždžiai tikintis, kad veikėjas netrukus bus tiek sukrėstas ir palūžęs, kad
ims maištauti, pasirinks desperatiškus sprendimus, tačiau akivaizdu, kad
rašytojui rūpėjo ne ugningo charakterio tipo veikėjas (kas, žinoma, būtų
patraukliau masiniam skaitytojui), bet iš esmės mąslus žmogus, kurio gyvenimas
srūva upės tėkme, kas gali kai kam netgi pasirodyti pernelyg nuobodžiai, tačiau
tai kaip tik įdomu. Mes pertekę ryškių, sodrių ir maištaujančių personažų rinka
literatūroje, kad kartais galime atsikvošėti, kaip paprastas, didelių ydų
neturintis ir konfliktų vengiantis personažas, kuris visada renkasi tylesnį ir
saugesnį komforto zoną, staiga gali imti ir sukrėsti.
J. Williamsas visą
Stounerio potencialą nukreipė ne į išorės įvykius, bet į lokalų knygišiaus docento vidinį gyvenimą,
kuris tik paviršutiniškai gali pasirodyti nuobodokas, bet stiprus epinis
užmojis pasakoti chronologine seka nuo vaikystės iki senatvės rodo norą, (kuris
iš esmės autoriui ir išsipildė), sukurti netipišką ir ne literatūrinės formos
atžvilgiu novatorišką kūrinį, bet tradiciniu pasakojimu grįstą subtilią biografinio
braižu užpildytą pasakojimą. Retkarčiais Stouneris
man siejosi su J. M. Coetze romano Nešlovė
veikėjų dėstytoju, kuris įsimylėjo nepilnametę mokinę ir dėl to užsitraukę
nešlovę. Kai kuriais atvejais šie iš skirtingų kūrinių naivumu pasižymintys
veikėjai atrodo itin panašūs, o jų principai tiesiog žudo juos pačius, kas
šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti netgi mazochistiškai amoralu, tačiau
man, kaip skaitytojui, tokie nepopuliarūs sprendimai kaip tik jaudina ir tai,
aišku, rodo šios knygos meninę vertę, nes joje glūdi sukurtas „diskutuotinas“
personažas.
Nepasakyčiau, kad knyga
kažkuo itin sukrėtė ar sužavėjo, tačiau ji be jokios abejonės gera. Parašyta tradicinės
prozos pagrindu, ji gali pasigirti iš esmės nepopuliariais ir masinėms literatūros
skaitytojams nepataikaujančiais (keista, juk bestseleris!) autoriaus
pasirinktais sprendimais. Žinoma, knygos stiprioji pusė yra melancholiškai
švelnus pasakojimo pobūdis, realizuojantis subtilų ir literatūriškai įsimenančią
Stounerio charakteristiką.
Jūsų Maištinga Siela
Sutinku, man irgi panašus įspūdis perskaičius. Labai gražus knygos viršelis - tai irgi vertinga - taurus senyvo žmogaus gražių bruožų veidas.
AtsakytiPanaikinti