Sveiki, skaitytojai,
Tikriausiai visi teatro
mėgėjai šį spektaklį matė, o aš tik praslinkus jau kokiems šeštiems metams po
premjeros. Kai sėdėjau salėje, girdėjau ir tokių, kurie į šį spektaklį eina
tradiciškai kasmet... Gal ir neblogai, pamatai įvairius sąstatus, skirtingus
aktorius ir versijas, galima lyginti pagrindinių rolių atlikėjas ir kaskart
bandyti iš seanso išspausti kažko, kas anąkart gal buvo neužčiuopta.
Šįkart apie puikiai
įvertintą Jono Vaitkaus pastatyta Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios
bijojo Dievas“. Tiesą sakant, apie šią pjesę buvau irgi gerų dalykų girdėjęs,
bet pernelyg tingiu skaityti dramaturgiją, mieliau pažiūriu jos pastatymą.
Beveik net neabejojau, kad spektaklis vykęs, tokios garsios pavardės ir Auksinių
scenos kryžių nominacijos, kad tiesiog tikėjausi velniai kokio gyvumo, tačiau
visgi į spektaklį žiūriu ir šiokiu tokiu kritiniu žvilgsniu.
Pagrindinį vaidmenį mano
matytame sąstate atliko Simona Šakinytė, kuri turėjo sukurti tyros ir nekaltos
ir kartu išprotėjusios mergaitės vaidmenį. Infantiliai intelektuali, bet visgi
man šiek tiek kažko iš jos pritrūko monologuose – vidinės liepsnelės,
užsidegimo. Taip vaidmuo svarbus, ryškus, įdomus, tačiau kai kuriose scenose
išties Simona labai sublizgėdavo, ypač smurto ir susišaudymo, tačiau spektaklio
pradžioje vėrėsi pernelyg blankiai ir suprantu kodėl, nes visa G. Grajausko
pjesė laikosi veikiau ne veikėjų sąveikoje, o monologo principu, ypač pjesės
pradžia, kada veikėjai tarpusavyje lyg ir bendrauja, bet kartu „iš savęs“
pasakoja atskiras praeities istorijas. Kartais pagrindinei aktorei pristigdavo
vidinės energijos, ko, sakykime nestigo „subtiliajai“ Marijos žemaitei
katalikei močiutei, kuri savo stotu iškart pagyvino visą spektaklį.
Kalbant apie pjesę – ji
pilna ilgų monologų, medžiaga, kuri apmąsto geros mergaitės nenorą prisitaikyti
iškreiptoje ir keistų pilnų tradicijų pasaulyje, kur šitiek mėšlo, atrodo, gana
įdomi, nors ir brutaliai socialiai buitiška – mafija, šeimos šaltumas ir tik
prisiminimai apie senelių kartą šiek tiek, rodos, šildo žiūrovą. Pjesė dar
įvilkta į politinį ir istorinį kontekstinį rūbą, todėl iš esmės man priminė
Klaipėdos muzikinio teatro miuziklą „Adata“, kur jauną moterį tiesiog pribaigia
politinis iškreiptas visuomenės veidrodis. Panašiai ir „Mergaitė, kurios bijojo
Dievas“, vizualiai eina per istorinius lūžius – čia veiksmas Sovietų Sąjungoje,
čia, žiūrėk, pasakoja senelio Antano neįgyvendintas Tarpukaryje svajones, o čia,
žiūrėk, ką tik atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, kada suklesti
mafija ir absoliučiai keičiasi vertybės ir tradicijos. Jauna mergaitė
paskelbia, kad jos turi bijoti Dievas ir iš esmės sulaužo nusistovėjusias
taisykles, už tai, aišku, ji sumoka savo gerumu ir sveiku protu, kol galiausiai
išsisemia prieš prisitaikėlišką visuomenę ir atsiduria psichiatrinėje
ligoninėje. Dar viena nužmoginimo istorija su įsimenamais personažais,
kultūriniu kontekstu – tokios istorijos visada jaudina ir verčia ieškoti kažin
kokios atšiaurios tiesios apie mūsų gyvenimą...
Scenografija prisodrinta
geometrinių figūrų lyg ir simbolizuotų visokį mūsų gyvenimą – apvalų, kampuotą
ir pailgą, ir statų... Mažai kintanti ir apskritai spektaklis nėra itin
dinamiškas, nors daug istorinių lūžių, portretų, visgi kažkaip statiškai
praplaukia pati pjesė – tokį įspūdį tikriausiai sudaro tie ilgieji veikėjų monologai.
Žinoma, spektaklio ironiška pabaiga su pilnais tauriojo gėrimo naktipuodžiais
ir išprotėjusiu homoseksualiu daktaru „tradiciškai“ netradiciniu būdu pribloškė
savo pajuoka iš tradicinių vertybių, kurios neretai neturi jokios vertės, nes
jos tik kvailai sureikšminamos, paniekinant tikrąsias iš žmogaus tarpusavių
santykių konstruojamas vertybes. Galbūt ir tiesa, jeigu mergaitė būtų galėjusi
prisitaikyti prie visų šių civilizacinių „vertybių“, galbūt ji būtų išsaugojusi
gyvybę. Bet kas toji gyvybė be gerumo bagažo prieš pasaulio puikybę ir
veidmainystę, pinigus ir gerbūvį? Tik dar vienas maištaujantis protas
psichiatrinėje palatoje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą