"Akropolis" - bukagalvių sostinė su Dantės pragaro ratais arba kodėl aš negaliu pakęsti "Akropolio"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Nėra labiau mane varginančio darbo nei vaikščiojimas po „Akropolį“. „Akropolio“ tiesiog negaliu pakęsti, nes jame nuolat sutinku pažįstamus ir dažniausiai tuos, kurių sutikti nenoriu. Nemėgstu dar ir dėl to, kad po penkių minučių tame pastate pradeda spausti smegenis, pilti karštis ir imu pamažu dusti. Iš tikrųjų nežinau baisesnės vietos, nei apsipirkinėjimo „Akropolio“ parduotuvėse, kai žmonės kaip silkės migruoja iš vienos parduotuvėlės į kitą ir kilnoja tas pačias drapas, galvodami, ar verta pirkti...

Šiandien buvau „Akropolyje“ ir vėl ištiko tas baisus panikos priepuolis, kad noriu tučtuojau dingti iš tų baisiai išblizgintų koridorių, kuriuose nelyginant parko takeliais vaikšto nieko neperkantys žmonės, ryškiai bukais ir apatiškais snukiais, kurie žiūri į vitrinas ir suka jau antrą „Akropolio“ ratą, pailsindami sėdimuose vėtuose (kaip vištos ant laktos) savo tinstančias čiurnas. Šlykštu ir netgi, prisipažinsiu, šiek tiek pavydu, kad jie turi tiek daug laiko klipatiškai maklinėti ir kirmyti „Akropolyje“, tai tarsi kaip narkotikas, tarsi kas juos lyg šunyčius varytų tais pagariškais Dantės ratais ir per stebėjimo kamaras bei garsiakalbius grasintų šėtoniškai įmesti į smalos bačką, jeigu šie nejudės ir nevaizduos abejingai susidomėję vitrinomis. Tiesiog Šiaurės Korėjos švenčių parodija. Kažkoks ne „Akropolis“, o Zombiada, kur turtuolių žmonos kaukši ir dairosi naujo dekoro tualeto kambariui, nes ankstesnės jau nusibodo, o kur čia pat beturčiai, kurie nieko neperka, bet šliejasi kaip kokiuose iliuzijų rūmuose ir relaksuoja tiesiog būdami tarp daiktų ir „visuomenėje veiklūs“. 

Ieškojau batų. Nieko neradau ir išlėkiau iš „Akropolio“ trilinkas, nes jutau, kaip pats užliūliuotas vitrinų ir tuštybės mugės dulkių, imu pamažu bukėti ir tapti ratais vaikštantis klipata. Fe! Net vidurius pradėjo sukti nuo tos aplinkos, kuri tapo tikriausiai labiausiai priimtiniausia kasdienio lietuvio „pasižmonėjimo“ vieta. Fe! Fe! Fe! Dar kartą įsitikinau, kad į tą Dantės pragarą be aiškaus pirkinių lapelio geriau nė nelįsti, nes susisuks smegenis ir tave įtrauks velnių desantas... Bet labiausiai niūrina mane ne ta tuštybių mugė, kiek ta tuštybe iš visų jėgų besistengiantys mėgaujantis žmonės, tiesiog apsėsti beprasmybės, kuri kaip užtrūkęs karvės spenys negali patenkinti klipatų alkio.. 

Ne, tai ne „Akropolis“ – tai nusivylusių žmonių „Narkotikpolis“. Štai kodėl taip ilgai negalėjau įvardyti, kodėl nemėgstu šios velnio skylės. Nes ji sutraukia visus bukagalvius pačiupinėti materijos, kuri įsiurbia jų laiką, gyvastį. Jų menkavertiškumą iliuziškai paverčia savivertę kelenčiais masturbaciniais spazmais, kitaip sakant, žmonės bando pajusti kaifą, bet išeina pro džinsų reklama (nelyginant tarpukojį) nuklijuotus paradinius tik tuščiomis akimis. Fe.

Jūsų Maištinga Siela