Knyga: Emily St. John Mandel "Vienuolikta stotis"

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, 

Distopijos ir apokalipsiniai romanai visada buvo patrauklūs, nes šių kūrinių siužetiniuose pjūviuose išryškėja paradoksalios nūdienos gyvenimo prasmių priešpriešos pačiais įvairiausiais aspektais, pradedant vertybėmis ir baigiant socialumu. Daugelis gyrė ir rekomendavo nedelsiant perskaityti Nijolės Reginos Chijenienės išverstą kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romaną Vienuolikta stotis, kuris iš esmės priklauso pasaulyje populiariam apokaliptinių romanų srautui, tačiau akcentuoja ne siaubą ir gyvenimo beprasmybę o priešingus dalykus – tai, ką žmonės dar gali išsaugoti ir, kitaip sakant, pradėti statyti naują civilizaciją ant senųjų griuvėsių. 

Vienuolikta stotis gali pasirodyti kiek keistoka knyga ir priminti kai kuriuos matytus kino filmus apie berniukus, piešiančius komiksus, veikėjus, gyvenančius pagal komiksą, vedant įvairias paraleles ir keliant asociacijas. Panašiai ir šiame romane, kuris turi, kaip dabar yra įprasta, nechronologišką siužetinę kompoziciją, kas visada sukelia išdarkytos intrigos, kurią turi „suklijuoti“ ir „pasidarbuoti“ skaitytojo vaizduotė. Taip, tokie kūriniai iš esmės kelia geros literatūros pasitikėjimą, tačiau Vienuolikta stotis įdomi ne dėl kompozicijos, bet dėl pasirinktų apokaliptinių detalių bei šviesių, gana optimistiškų prasmių.

Gruzijos gripas išguldo kone visą civilizaciją ir keliaujantis teatras Simfonija „nešasi“ su savimi, o tiksliau savo atmintyse talpina nykstančius ano pasaulio prisiminimus, kurie pamažu tampa ne tiek prisiminimais, kiek legendomis. Romanas neturi pagrindinio herojaus, visi personažai sujungti į vieną priklausomą tinklą, kurį užpildo daugybė kultūriškai svarbių dalykų: teatras, darbas, šeimų santykiai, skyrybos, naujos meilės, draugai... Aktorius Arturas Leanderis lyg ir būtų viso ko centras, nuo jo veikėjai „išsišakoja“ po visą romaną ir „nukeliauja“ įdomiais vingiais – autorei pavyko suregzti įmantrų ir sodriai įdomų civilizacijos audinį, parodyti, kiek daug mes vieni kitiems turime įtakos. Pasakojimas „šokinėja“ tai į pasaulio pabaigos laiką, tai pasakoja vėl įvykius prieš Gruzijos gripą ir kaskart vis kitais rakursais, jungia pasakojimą ir prasmes per skirtingus veikėjus, o kartu lyg ir kuria keistą vos juntamo magiško realizmo įspūdį apie moters kuriamą komiksų serija Vienuolikta stotis, kuri yra jos nelaimingo gyvenimo išraiška, bet kartu bendrame romano kontekste įgyja kažin kokios civilizacijos išlikimo ir vienišo žmogaus paveikslą. 

 Emily St. John Mandel

Nepaisant „išlukštenamų“ filosofinių prasmių apie civilizaciją, vertybės ir kitus dalykus, knygą skaityti labai lengva, nes retkarčiais ji primena trilerį, kai kada naujųjų laikų rombinzoniadą, kurią taikliai apibūdina Jessie Burton atgaliniame viršelyje išsakyta mintis: „Trikdanti, išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta Stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio, kuriame vis dar gyvenu“. Šio pasaulio ilgesį sukuria pasakojimo šuoliai per skirtingus laikus. Kartais romanui nereikia išmoningos kalbos, įmantrių sakinio struktūrų, kurios neretai ne tik, kad nežaismingos, bet tampa varginančia kančia, o šis kūrinys parašytas tokia tradicine kalba, kad visas jos „svoris“ ir iš esmės literatūrinė vertė atitenka ne tekstui, be jo prasmėms ir išgautai pasakojimo atmosferai. 

Visą laiką skaitydamas prisimindavau kadaise skaitytą kitą antiutopinę-poakaliptinį romaną, kitos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood kūrinį Oriksė ir Griežlys, tik anoje knygoje prasmių šviesos ir optimizmo būta  kur kas mažiau. Turėčiau ką nors papasakoti apie Vienuoliktos stoties personažus, jų charakterius, tačiau, manau, kad tai būtų beprasmiška, kadangi ši knyga ne apie herojus ir parašyta ne kokio nors ypatingo personažo atskleidimo principu, bet iš noro parodyti žmonių civilizacinį audinį, jo trapumą, menkumą ir kartu stiprybę, kas vienija ir skiria žmones, ir kas padeda mums išlikti ant šitos Žemės kaip evoliucionuojančiai rūšiai. 

Vienuoliktą stotį „prarijau“ labai greitai, pradžioje kūrinio kilo daug abejonių dėl turinio – ar tikrai nesuklydau pasirinkęs šį romaną, tačiau argi galėjo apgauti tokie faktoriai kaip Lietuvos sąjungos leidykla ir vertėjos pavardė? Todėl nustūmęs išankstines nuostatas į šoną, lošiau su šia knyga pokerį, kol galiausiai pralošiau, nes ji mane įtraukė ir daugmaž nuo pusės knygos jau nebepaleido. Kam reikėjo to Šekspyro? Kam reikėjo tų iš pirmo žvilgsnio neįtikinamo komikso ir kitų, pripažinkime, keistų dalykų romane, kurie, rodos, apokaliptiniam romanui tėra netinkantys atributai? Visgi galiausiai šie dalykai istorijai suteikia kažkokio prieskonio, dėl ko ši knyga gali patikti. O kaip Jums?

Jūsų Maištinga Siela